Rasos Vilčinskaitės papuošalų sumaišyti su kitais neįmanoma – ryškios spalvos, masyvios detalės ir kruopštus darbas kvepia nesuvaidinta ir žadą atimančia prabanga.
Ieškojo žilaplaukės moters
Kūrėja sako, kad papuošalai jos gyvenime atsirado visiškai atsitiktinai. „Niekada apie tai nesvajojau, negalvojau ir neturėjau jokio suinteresuotumo gaminti papuošalus.
Tačiau turiu nuostabią draugę, kuri visada kažką veikdavo, kurdavo ir vieną kartą pas ją pamačiau sutažo technika sukurtus papuošalus. Tuo labai susižavėjau ir iš pradžių nusipirkau sau, tada mamai, o po kiek laiko pati pradėjau siuvinėti savo malonumui.
Tiesa, tuo metu nebuvo jokios minties, kad ši sritis pakeis tuo metų buvusią. Studijavau tapybą, kuri tuo metu užėmė didžiausią dalį mano gyvenime – visomis prasmėmis. Ir po truputį viskas pasikeitė, tiesiog net pati to nebesuvokiau, kad nebegalvoju apie tapybą, nebetapau ir nebedarau to, dėl ko anksčiau kaifavau, o sėdžiu 12 valandų per dieną ir kuriu papuošalus. Veikla per ketverius metus įgavo pagreitį ir vis dar garantuoja tebesitęsiantį malonumą kurti“, – pasakoja Rasa, kurios daugiau darbų rasite „Instagram“ paskyroje (spauskite ant nuorodos).
– Jūsų papuošalai skirti...?
– Papuošalus kuriant nėra jokių minčių apie moterį, vyrą, kurie juos dėvės. Niekados apie tai negalvojau ir negalvoju. Tad kokiai moteriai juos dėvėti, ji renkasi pati, – tvirtina papuošalų kūrėja.
Rasos modeliu tapusi žilaplaukė Jurgita sulaukė itin daug susižavėjimo žvilgsnių ir pagyrų. „Mūsų pažintis su Jurgita prasidėjo Nacionaliniame dramos ir baleto teatre. Sėdėdama ir žiūrėdama į nuostabią scenografiją, pamačiau prieš save kiek tolimiau sėdinčią žilaplaukę damą.
Tuo metu, kaip tik visiems pasakojau, kad ieškau žavios žilaplaukės moters savo naujų papuošalų fotosesijai. Šalia sėdėjusi draugė žinojo apie mano paieškas ir suinteresuotumą į žilus plaukus. Po pertraukos ji man pasakė, kad matė moterį iš priekio ir kad ji labai žavi.
Tad bežiūrėdama baletą vis stebėjau žavią damą, sėdinčią priešais mane, ir kaupiausi naujai pažinčiai. Baletui pasibaigus priėjau prie jos pasikalbėti. Papasakojau apie savo papuošalų kūrybą ir fotosesijos idėją, tad taip ir susitarėme, kad darysime fotosesiją kartu.
Grįžusi namo, porą dienų nedaviau sau ramybės, vis svarstydama, ar tikrai man ji tinka, kiek prisiminiau iš trumpo pokalbio, į akis nekrito, nelabai įsiminė Jurgitos veido bruožai, tik žinojau, kad ji smulki ir maža.
Tačiau atėjus tai dienai, Jurgita su vyru atvažiavo pas mane į Kauną į jau suplanuotą fotosesiją, ir mano atmintis visiškai prieštaravo tam, ką pamačiau. Plaukai buvo paaugę, natūralūs, žvilgantys, Jurgita visa švytinti, graži, patraukli moteris, tiesiog atėmė žadą. Natūralumas ir šypsena mane žavėjo labiausiai, viskas sklido iš vidaus.
Tai buvo labai smagi pažintis. Visi dievina šias nuotraukas ir manęs klausia, ar ši moteris tikra?“ (šypsosi).
Paklausta, kas jai yra kūryba, Rasa atsako labai meniškai ir jautriai: „Ką man reiškia kūryba? Kūryba – tai gyvenimo būdas. Kito nežinau. Tai variklis, kuris stumia gyventi, dėl ko kiekvieną dieną keliesi, eini miegoti ir vėl keliesi.
Man tai yra viskas, mano malonumas, darbas, poilsis, aistra, gyvenimo tikslas, kartu kažkas neapčiuopiamo, ko negali apibrėžti. Galbūt tai laisvė, nes juk svarbiausias dalykas yra jaustis laisvu gyvenime, nepriklausyti niekam, tik sau pačiam. Tai magiška“.
Modelis – su skaudžia patirtimi
Rasos modeliu tapusi Jurgita Stankevičienė, apie kurią jau rašėme straipsnyje „Specialioji pedagogė Jurgita Stankevičienė: „Darbe buvau dar sveika, o po pietų pertraukos grįžau su vėžiu“, taip pat džiaugiasi netikėta pažintimi Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Vėžio diagnozė jai netapo nuosprendžiu – pakeitusi gyvenimo būdą, mitybą ir nusiteikusi kovoti šiandien Jurgita sako, kad jaučiasi sveika.
Pasidomėjome, kokius įspūdžius jai paliko „modelio duona“.
„Man labai patiko sudalyvauti šiame projekte. Tai buvo kažkas naujo, netikėto, įdomaus. Aš, kaip ir daugelis moterų, galvojau, kad nesu fotogeniška, bet rezultatas mane išties nudžiugino.
Supratau, kad būti modeliu nėra lengva (juokiasi). Studijoje dirbome bent kelias valandas, tam prireikė kantrybės, turėjau įsiklausyti į nurodymus. Tačiau bene labiausiai žavėjo tai, kad galėjau demonstruoti labai išskirtinius, dar nematytus papuošalus, kurie buvo labai ryškių spalvų, masyvūs ir labai originalūs.
Ir dabar galiu pasakyti, kad po tokio įkvėpimo išbandyčiau ką nors naujo, ko dar nebandžiau. Ši patirtis – tai labai malonus gyvenimo prieskonis“.
