„Pesimizmas – tik laiko švaistymas“, – įsitikinusi pasaulinė architektūros žvaigždė Danielis LIBESKINDAS (75). Galbūt todėl jis neprisileidžia minčių apie pensiją, nelieja nuoskaudų dėl patirto skurdo bei persekiojimo ir net per koronaviruso pandemiją randa pozityvumo. „Jei ne ji, nebūčiau išmokęs dirbti su naujausiomis technologijomis ir dabar nesikalbėtume būdami skirtingose pasaulio pusėse“, – iš Niujorko į kompiuterio ekraną atskrieja žaisminga architekto šypsena.
Kaip jūsų gyvenimą pakeitė pandemija?
Be darbo su kompiuterinėmis technologijomis, pandemija mane išmokė, kokios svarbios yra viešosios erdvės. Niujorke mes ilgus mėnesius gyvenome griežtame karantine, negalėjome net į lauką išeiti – tokiais laikais ypač įvertini socializavimosi vietas. Visi iš naujo pamatėme ir savo namus – juk tose mažose uždarose erdvėse praleidome visą laiką.
Man pasisekė, kad Niujorke turiu butą. Jis nėra didelis, greičiau net mažas, bet būstas puikus – čia yra knygų, muzikos, čia yra ir žmona Nina – mano gyvenimo meilė. Šiuose namuose yra viskas, apie ką žmogus gali svajoti.
Judu su Nina susituokę jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Turite sėkmingų ilgalaikių santykių receptą?
Jis labai paprastas – meilė. Neįmanoma apibrėžti, kas yra meilė, bet tikra gili meilė apima viską – mintis, kūną, sielą. Man tai yra didžioji meilės paslaptis.
Drauge jūs – ir gyvenime, ir darbe. Kartu dirbote ir prie pirmojo „Studio Libeskind“ projekto – Žydų muziejaus Berlyne. Turint omenyje jūsų šeimos istoriją, kaip jautėtės apsigyvenęs tame mieste?
Nebuvo lengva persikelti į Vokietiją – daugelis artimųjų manęs kone išsižadėjo. Bet džiaugiuosi, kad ten gyvenau, tai mane daug ko išmokė. Net tėtis – žmogus, išgyvenęs holokaustą, – vėliau ten nuvyko. Jis buvo laimingas galėdamas eiti Berlyno gatvėmis ir sakyti: „Žiūrėkit, aš vis dar gyvas, o tie siaubingi žmogžudžiai – jau giliai po žeme.“ Ištverti negandas, žmogaus žiaurumą ir vis dar teigiamai nusiteikus žvelgti į pasaulį bei tikėti ateitimi – tai prilygsta stebuklui.