„Čia toks ypatingas jubiliejus buvo – man jau dešimt metų kaip 39-eri“, – apie savo gimtadienį iki ašarų kvatojantiems draugams kalbėjo aktorius, vienas žinomiausių Lietuvos mimų Marius Sekmokas.
Švęsti 49-osios sukakties jis neplanavo, bet, prieš pat vidurnaktį, sakė svarbiąją dieną praleidęs neįtikėtinai.
„Keliaudami po Lietuvą su cirku turėdavome laiko apžiūrėti vietoves, kuriose esame apsistoję. Bet šįkart viskas buvo kitaip. Pamatėme išradingą, sumanų, turistus išmokusį priimti kraštą“, – patikino pašnekovas.
Iš pradžių jis žinojo tik tiek, kad vyks į Biržų rajone įsikūrusį levandų ūkį. Tačiau vėliau sukaktuvininko bei jo draugų kelionės maršrutas nusidriekė ir per kitus įdomius objektus.
Giedrė Jankūnienė su šeima levandas Mockūnuose, Biržų rajone augina jau aštuonerius metus. Keletas levandų prie namų augo nuo seno, tačiau išplėtė ūkį ir lankytojus priiminėti lietuvaičiai pradėjo tik prieš ketverius metus. Dabar apie levandas jų augintojai žino nemažai – augalams nepatinka rūgšti dirva, drėgmė, jie ne itin mėgsta būti persodinami iš vienos vietos į kitą.
„Pas mus galima išvysti ir aštuonerių, ir vienerių metų sodinukų. Savo grožiu ir kvapu levandos džiugina maždaug dešimtmetį – paskui vieną krūmelį reikia pakeiti kitu“, – sakė pašnekovė.
Šiuo metu ūkyje žydi daugiau nei 4000 suaugusių levandų bei 3000 sodinukų. Lankytojus džiugina ir prancūziškų kvapiųjų rožių sodas, Provanso stiliaus kavinukė ir krautuvėlė, kurioje – vietoje įsikūrusioje laboratorijoje pagamintos gėrybės: eteriniai aliejai, hidrolatai, arbatos, pagardukai, tinktūros.
„Nors levandų yra 50 rūšių, Lietuvoje auga tik tikroji. Mūsų ūkyje jų – keturi atspalviai, skleidžiantys skirtingus aromatus. Tuo įsitikinti siūlau glostant žiedus ir paskui įkvepiant į delnus įsigėrusio aromato“, – sakė G. Jankūnienė.
Kad namuose levandų puokštelės nebyrėtų, jas specialistė rekomenduoja laikyti drėgnesnėse vietose ir vis papurkšti.
„Greta levandų ūkio yra ir rugių laukai, kuriuose kompanija taip pat susigundė nusifotografuoti“, – prisiminimais dalinosi M. Sekmokas.
Dar viena įspūdinga aplankyta vieta – Kristinos ir Jūrio Milišiūnų avininkystės ūkis. Jame nuo 2005-ųjų gyvena apie 1000 avyčių, aprūpinančių šeimą mėsa, pienu ir kailiu, banda.
Ūkio šeimininkė pasakojo, jog produkcijos realizavimu rūpintis nereikia – daugelį produktų užsukantys lankytojai įsigyja tiesiog čia pat.
Žmones itin žavi trys jurtos, kurių statybose naudotas ir avių kailis. Vienoje jų vyksta edukaciniai užsiėmimai – rodoma, kaip apkerpamos avys, kaip apdorojama vilna, kas iš jos gaminama.
„Viena avis – tai 2,5-3 kilogramai vilnos. O po jos sutvarkymo – 4-5 poros kojinių suaugusiam žmogui“, – šmaikštavo M. Sekmokas.
Pirmą kartą avys apkerpamos sulaukusios 10-12 mėnesių, o vėliau nuo kailio jos išvaduojamos kartą per metus.
Dar viena jurta – itin ypatinga. Ją įrengė savąją vilnos panaudojimo technologiją sukūręs lietuvis, nusprendęs, kad avių „marškinėliai“ puikiai tiktų pirčiai.
Trečiojoje jurtoje – degustacijų erdvė, rankdarbių krautuvėlė. Joje įrengta ir iš vilnos veltų paveikslų ekspozicija.
„Sūriai, paštetai, dešrelės, konservai... Viskas buvo neįtikėtinai gardu! O avies pieno taures į mano sveikatą apskritai draugai kėlė pirmą kartą gyvenime!“, – su šypsena sakė M. Sekmokas.
Dar viena aplankyta vieta – Sodeliškių dvaro sodyba. Tai vienintelė erdvė regione, kurioje alaus galima paragauti tiesiai iš bačkų. Čia teritorija tarsi suskirstyta į dvi dalis – vienoje, modernioje veikia spalvotas fontanas, įrengtas viešbutis, įspūdingas baseinas, net 170 svečių talpinanti pokylių salė. Antroji – kiek primena Rumšiškių liaudies buities muziejų – senoviniai pastatukai šiaudiniais stogais, pirtelė, tebeveikiantis ir miltus ekologiškai duonai ruošiantis malūnas, žuvingas tvenkinys, sovietinių eksponatų muziejus. Už kelių šimtų metrų nuo sodybos – prieš mažiau nei metus atidarytas senovinės technikos muziejus, saugantis tūkstančius įdomių eksponatų.
Visai netoliese – Biržų regioninio parko įžymybės. Tai – unikalus kraštas, kuriame žemės paviršius aktyviai formuojasi, nuolat keisdamas kraštovaizdį. Gruntiniam vandeniui išplovus gelmėje esančius gipso klodus, įgriūva žemė. Susidaro paslaptingos smegduobės: vienos – sausos (garsioji Karvės ola), kitos – virtusios ežerėliais su plika akimi matomomis sieros bakterijomis (Kirkilų ežerėliai). Mėgaujantis reginiais nuo Kirkilų apžvalgos bokšto nepamiršta ir paskanauti vietinių gardėsių – pagal prosenelių receptą iš pačių tikriausių rupių kvietinių miltų iškeptų blynų bei žuvienės, paruoštos iš skaidriausiuose karstinės kilmės ežerėliuose pagautų žuvų.
M. Sekmokas šmaikštauja – Rinkuškiuose neapsieita be alaus degustacijos, džiovinto sūrio ir alaus sriubos ragavimo.
Oficialiai gimtadienio iškyla baigėsi prie Tiškevičiams priklausiusios Astravo dvaro sodybos, užburiančios lankytojus savo išskirtine vieta bei architektūra.
„Biržai garsūs ir Monteball žaidimu, pirmą kartą išbandytu 2010 metais Mantagailiškio dvaro parke. Šio žaidimo principas yra įspirti kamuolį į pievoje įrengtas duobutes atliekant kuo mažiau spyrių, – sakė M. Sekmokas, – Dar daug kas liko neišmėginta šiame Lietuvos krašte. Bet ir to, ką patyriau per gimtadienį, tikrai ilgai nepamiršiu“.