„Mes turime bendrą tikslą: mylėti, suprasti, atsiprašyti ir atleisti, gerbti vienas kitą, kurstyti šeimos židinį, kartu pusryčiauti ir vakarieniauti... Norime, kad kiekviena diena būtų skirta šeimai“, – prisipažįsta šventinių suknelių dizainerė, mados namų „Ingrid Inži“ įkūrėja Ingrida Rutkauskaitė (33) ir verslininkas Donatas Naujokas (34).
Prieš kelias savaites vestuves ant jūros kranto Tenerifėje iškėlusi pora gegužę laukia ir šeimos pagausėjimo.
„Pastaruosius kelerius metus sakydavau: jei dar kada nors tekėsiu, tai tik Bora Bora saloje. Kur šilta, toli ir kur galima susituokti tik dviese“, – juokiasi prisiminusi Ingrida. Donatas irgi norėjo vestuvių ten, kur šilta. Tačiau abu svajojo, kad tokią svarbią dieną ir šeimos nariai bei artimiausi draugai būtų kartu.
„Susiradome, kur tokiu metu šilta ir patogu nuvykti. Amžino pavasario sala, kaip vadina Tenerifę, puikiai tiko mūsų sumanymui įgyvendinti“, – paaiškina.
Pranešti naujieną apie vestuves pora irgi nusprendė originaliai: artimuosius ir draugus, kurie beveik visi yra kauniečiai, lapkričio 17 dieną sukvietė į trisdešimt trečiąjį Ingridos gimtadienį.
„Staiga atsistoja Donatas ir praneša, kad mudu kviečiame visus svečius į savo vestuves“, – pasakoja dizainerė.
„Tada kažkas dar nedrąsiai paklausė, o gal yra ir daugiau progų sveikinti... Aš ištraukiau echoskopo nuotraukėlę ir prisipažinome, kad laukiame kūdikio. Visus tiesiog nuginklavome tokiomis staigmenomis“, – neslepia Donatas.
Į Adechės miestelį Pietų Tenerifėje Ingrida ir Donatas atskrido kiek anksčiau – keturios dienos prieš vestuves, kad baigtų tvarkyti reikalus. Po kelių dienų pradėjo rinktis ir svečiai. Ingrida neslepia labiausiai norėjusi, kad visi gyventų po vienu stogu, bet ne viešbutyje ir ne moderniuose poilsio namuose, o tokioje vietoje, kur būtų juntama Tenerifės dvasia.
Kitą nuotaką sugebu pajusti, tarsi iš šalies pamatyti, kas jai labiausiai tiktų, o sau pasirinkti buvo be galo sunku.
„Mums pasiūlė vilą – didelę, senovinę. Iš nuotraukų – lyg ir nieko. O kai nuvykome ir pamatėme realybėje, turbūt valandą po ją vaikščiojome ir aikčiojome! – susižavėjimo neslepia Ingrida. – Vila pasirodė turinti paveldo statusą. Su senoviniais baldais, pilna knygų, paveikslų. Durys – gal trijų metrų aukščio, visos senovinės, tik šimtametėmis sklendėmis uždaromos. Tiesiai iš vidinio kiemo patenki į miegamuosius. Dar yra didelė svetainė, terasa, virtuvė, balkonas, iš jo atsiveria vaizdas į baseiną kieme ir į jūrą kiek tolėliau. Kieme, toje vietoje, kur kadaise buvo ištryškusi lava, pastatytas akmeninis fontanas. Svečiai net susirūpino, ar naktimis ten nesivaidena... Mes gavome daugiau negu vilą – gavome tą dvasią, kurios ieškojome.“
Kone kasdien Donatas visiems septyniolikai žmonių ruošdavo pusryčius ir vakarienę. Svečiai kieme ant grilio kepdavosi mėsą, žuvis, jūrų gėrybes.
„Įsivaizduokite, jei gamini pats, savaitę ten gali pragyventi už penkiasdešimt eurų. O valgai išties gurmaniškai – krevetės, ką tik pagautos žuvys, daržovės, salotos. Nusipirkome maišą apelsinų ir kasryt spausdavome šviežias sultis...“ – pasakoja Ingrida ir prisipažįsta, jog gailisi tik vieno – kad po vestuvių neliko ten dar bent savaitę paatostogauti. Poilsis tik dviese po nors ir malonaus vestuvinio šurmulio būtų labai pravertęs.
Vestuvėms, krikštynoms ir kitoms šventėms skirtas suknias kurianti dizainerė sau vestuvinę suknelę kūrė itin ilgai.
„Tik paskutinę dieną, prieš pat išskrendant į Tenerifę, pasiėmiau ją iš siuvėjų, – juokdamasi pasakoja Ingrida. – Kai prieš kokius tris ar keturis mėnesius sėdau piešti savo vestuvinės suknelės, tiesą sakant, pasimečiau. Man norėjosi ir to, ir kitko... Kitą nuotaką sugebu pajusti, tarsi iš šalies pamatyti, kas jai labiausiai tiktų, o sau pasirinkti buvo be galo sunku. Norėjosi, kad būtų lengvutė, plazdanti, nes tuoktuvės juk turėjo vykti prie jūros. Dar – kad būtų netradicinė ir ne visai paprasta. Kad nebūtų aptempta, nes jau ir pilvukas pradėjo matytis. Tačiau ir seksualumo šiek tiek norėjosi... Labai ilgai dėliojau, piešiau, vis iš naujo matavausi įvairius modelius, žiūrėjau... Visa mano siuvėjų komanda prie šitos suknelės darbavosi! Užtat dėl avalynės buvo visiškai ramu – abu žinojome, kad avėsime sportinius batelius. Be pompastikos ir patogiai.“
Vestuvių dieną daug streso nebuvo: viena draugė sušukavo nuotakai plaukus, kita pasirūpino makiažu. Planuotas gėlių vainikėlis nepavyko, todėl į plaukus tiesiog įsegė gyvų gėlių.
„Vyresni šeimos nariai stebėjosi, kad mes tokie atsipūtę ir dėl vestuvių nebėgiojame paklaikusiomis akimis. Net priežodis toks atsirado: „Jie gi paleidę...“ Mes iš tiesų daug ką paleidome savieigai, todėl taip natūraliai viskas ir išėjo“, – pasakoja Donatas.
Per daug nesirūpinti vestuvių detalėmis leido ir tai, kad vestuves planuoti pora buvo patikėjusi tenykštei vedybų planuotojai.
„Be jos viskas būtų buvę daug sudėtingiau. Pasirodo, tuoktis tiesiog pliaže draudžiama. Tai galima daryti tik viešbučių, kurie yra ant jūros kranto, teritorijoje. Vestuvių planuotoja kaip tik padėjo rasti tokį viešbutį, suderinti reikiamus leidimus, dokumentus“, – aiškina Ingrida. Jai pritaria Donatas: „Bet kadangi lietuvių ten tuokiasi nedaug, dažniau anglai ir indai, vietinės planuotojos pripratusios prie pompastiškų, blizgių vestuvių. Ir mums puolė siūlyti tokių – žydrų, mėlynų, raudonų spalvų, su gausybe puošmenų ir kaspinų... Teko labai aiškiai pasakyti, ko nenorime ir ko norime.“
„Norėjome bohemiško stiliaus, – paaiškina dizainerė. – Pati ceremonija vyko privačiame „Ritz“ viešbučio paplūdimyje, ten baltas smėliukas, graži pakrantė. Planuotoja siūlė ir vestuves po ceremonijos atšvęsti ten pat – viešbučio restorane su baltomis staltiesėmis. Iš pradžių lyg ir sutikome, bet abiem norėjosi ko nors autentiškesnio, todėl galiausiai radome gražų vietinį restoranėlį, turintį puikų meniu.“
Apie vestuves pora kalbėti pradėjo dar praėjusią vasarą – vos po metų draugystės. Tačiau taip sutapo, kad tuo metu kraustėsi į Vilnių, vestuvines ir vakarines sukneles kuriančiai Ingridai vasara – pats darbymetis.
„Kai sužinojome, kad laukiuosi, pati pasiūliau Donatui – gal nukelkime vestuves į ateinančią vasarą, jau po gimdymo. Bet Donatas užsispyrė – vaikas turi gimti šeimoje, ir taškas“, – pasakoja Ingrida.
Antrus draugystės metus skaičiuojantys Ingrida ir Donatas neslepia, kad pažinties pradžioje jie buvo iš tokių skirtingų veiklos sričių ir turėjo tokių skirtingų pomėgių, kad jei ne likimas, vargu ar kada būtų susitikę.
Pati save kaip ramią menininkę, paskendusią gėlyčių pasaulyje, apibūdinanti Ingrida kartodavo, kad vyro klube tai jau tikrai nesusiras. Tačiau kartą su drauge išėjusi pavakaroti sutiko pažįstamus. Toje kompanijoje buvo ir Donatas – sportiškas, aktyvus, pašėlęs vaikinas. Iš pradžių patys savo santykiais suabejojo – poroje norisi bendrumo, o būtent tai abiem atrodė neįmanoma.
„Lūžis įvyko visai netikėtai: sėdėjome kavinėje su draugų kompanija, atsikėlęs kažkur eiti Donatas ėmė ir paglostė man galvą. „Tu man paglostei galvą, tai aš tave apkabinsiu atsisveikindama“, – pasakiau. Apkabinau jį ir tą akimirką kažkas abiejų širdyse sukirbėjo. „Pajutau ramybę, kurios seniai nesu jautęs“, – vėliau man prisipažino Donatas. Turbūt ta ramybė mus ir nuvedė pirmyn“, – pažinties pradžią prisimena Ingrida.
Anksčiau nevedęs ir vaikų neturintis Donatas neslepia, kad pažintis su Ingrida buvo lyg iššūkis.
Kokius šešis ar septynis nėštumo testus pirkau – gal blogai rodo... Bet paskui buvo daug džiaugsmo.
„Turėjau vienus ilgus santykius, bet taip ir nežengiau to svarbaus žingsnio, todėl pamažu santykiai iširo. Paskui buvo kokie ketveri metai visiškai plevėsiško gyvenimo. Galiausiai atėjo diena, kai supratau, kad gana trankytis po klubus, gana bereikšmių pažinčių, gana gyventi tik dėl savęs. Kai susitikome su Ingrida, iškart supratau, kad ji – labai griežta. „Oho, pamaniau, man kaip tik reikia tokios stiprios moters šalia“, – neslepia Donatas. – Labai gerai prisimenu tą dieną, kai buvau tinklinio stovykloje Nidoje. Ingrida atvažiavo manęs aplankyti. Nuo to vakaro, kai drauge palydėjome ir pasitikome saulę, kai kalbėjomės apie viską, kas būta gyvenime ir apie ką svajojame, labai aiškiai pajutau, kad tai yra TA moteris. Todėl jau po kokio mėnesio pasakiau – arba gyvename kartu, arba einame į skirtingas puses. Jutau, kad nebenoriu blaškytis, mėtytis, ko nors ieškoti.“
„Jo draugai juokavo: kaip gerai, kad atsirado tokia moteris, kuri sudėliojo Donatą į dėžutes, – prisimena Ingrida. – O dar labiau nustebino Donato mama. Ji pasakojo, kaip sūnus dar paauglystėje sakydavo: „Susirasiu moterį su vaiku.“ Donatui iš tiesų labai svarbus buvo santykis su mano septynmete dukra Saule.“
„Be abejo, tai yra iššūkis, atsakomybė, kasdien nauji atradimai ir kasdienis darbas su savimi, – neslepia Donatas. – Saulė – labai savita, su charakteriu. Bet tai, kad mes abu aktyvūs, abu labai mėgstame sportuoti, judėti, mus suartino. Mokiau ją plaukti, važiuoti dviračiu... Ir visada kartojau: aš – tavo draugas. Tėvo vietos užimti tikrai nežadu, o patėvis – toks žodis man išvis neegzistuoja. Saulei esu draugas, Donatas, Donatėlis... Mums abiem su Ingrida svarbu, kad ji labai džiaugsmingai laukia broliuko arba sesutės.“
Žinia apie kūdikį mums buvo malonus netikėtumas. Ingrida nelepia ilgokai negalėjusi tuo patikėti: „Kokius šešis ar septynis nėštumo testus pirkau – gal blogai rodo... Bet paskui buvo daug džiaugsmo.“
„Ir visai nesvarbu – bus berniukas ar mergaitė, – prisipažįsta Donatas. – Kol kas net gydytojai negali pasakyti. Tačiau mes sutinkame iki pat pabaigos nežinoti – bus tik įdomiau.“
Taip sparčiai besivystančiais santykiais ir rimtais sprendimais labiausiai stebėjosi poros draugai: čia susipažino, čia jau kartu gyvena, čia kraustosi į Vilnių, čia jau vestuvės ir dar vaikas bus! Tačiau jiedu tai vadina natūralia gyvenimo seka.
„Niekas juk nieko nevertė daryti. Matyt, atsiradome vienas kito gyvenime tam, kad viską taip pakeistume“, – šypsodamiesi svarsto.
Ingrida niekada nemanė, kad vieną dieną čiuoš snieglente. Donato paskatinta pabandė ir pripažino, kad smagu. Iki tol statybų versle dirbęs Donatas nieko bendra neturėjo nei su mada, nei su suknelėmis, bet greitai ir natūraliai įsiliejo į Ingridos veiklą, jai labai padeda. Ir juokiasi nesitikėjęs, kad gyvenime teks tiek daug bendrauti su žurnalistais, fotografuotis, dalyti interviu.
„Nė vienas iš mūsų anksčiau su antrąja puse nėra praleidęs tiek daug laiko, kiek mes dabar. Mudu nuolat visur kartu ir tuo mėgaujamės. Va, tai ir yra tikra šeima! – tikina abu. – Juk kai pagalvoji, nieko kito su savimi nenusineši, tik gerus, gražius prisiminimus, tik artimųjų meilę. Dėl jos ir verta gyventi.“
