Išskirtinės avalynės kūrėja Deimantė Statinytė: „Juk kedai gadina moters figūrą“

Deimantė Statinytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Autorius: Beatričė Jurevičiūtė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2021-05-30 13:35
Prekės ženklo „Milk2mouths“ avalynės kūrėja Deimantė Statinytė naujausias mados tendencijas seka tam, kad savo drabužių spintos nepapildytų sezono „must have“ perliukais, – masėms ji nepasiduoda. Smagiai Pienburne save praminusi batų ir vintažo mylėtoja visuomet buvo maištaujančios sielos, todėl nieko nestebina ne tik jos su vyru įsikūrimas septyniolikos kvadratinių metrų būste, bet ir kūrybiški stiliaus eksperimentai.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Lėta greitoji mada

Jaukioje septyniolikos kvadratinių metrų ploto gyvenamojoje erdvėje sostinėje telpa ne tik du suaugę žmonės, bet ir katė. Mažame poros butuke įrengtas virtuvės kampelis, stovi dvigulė lova, bėgimo takelis, Deimantės siuvimo mašina ir du vyro darbo kompiuteriai. Atšilus orams, jie persikels į sodo namelį, o rudenį ir žiemą ryžosi avantiūrai pagyventi štai taip. Ir kol kas puikiai sekasi.

Deimantė Statinytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Deimantė Statinytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.

Laikinuose namuose vietos atsirado ir Deimantės drabužiams, su kuriais jos santykis nuolat kinta ir kartais pasidaro net kiek įtemptas, bet ne mažiau įdomus. Kadaise ji jautėsi tiesiog apsėsta greitosios mados vilionių, o siuntinius iš „H&M“ ir „Asos“ parduotuvių priimdavo kur kas dažniau nei draugų ranka rašytus laiškus.

„Drabužių ieškojimas internete atstojo meditaciją. Galėjau skirti valandų valandas ir vis pildyti savo drabužinę. Apetitas drabužiams buvo didžiulis, leidau pinigus, nors realaus poreikio jiems nebuvo. Spinta pilnėjo, galiausiai ėmė braškėti, o aš pastebėjau, kad vis tiek dėviu tuos pačius penkis mėgstamus rūbus.

Deimantė Statinytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Deimantė Statinytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.

Atėjo laikas, kai savęs paklausiau: ar tikrai man viso to reikia? Bandžiau keisti mąstymą ir pavyko save bent šiek tiek suvaldyti. Užtat jaučiu begalinę aistrą vintažui. Dabar mano visa spinta – lėtai vartojama greitoji mada su vintažo prieskoniu. Nėra paprasta dėvėtų drabužių parduotuvėse rasti tinkamo dydžio tikrų vintažinių gaminių, bet kartais išties pasiseka.

Štai Berlyne lankiausi kone prekybos centrą primenančioje vintažinių drabužių parduotuvėje, tačiau kainos joje ne tokios geros, kaip mūsiškėje „Humanoje“. Dėvėtų drabužių parduotuvėse neieškau vardinių daiktų, svarbu, kad rūbas būtų senas, kokybiškas ir mano mėgstamo prancūziško elegantiško stiliaus. Nebijau šio įvaizdžio klišių, priešingai – įdomu su jomis pienburniškai improvizuoti.“

Deimantė Statinytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Deimantė Statinytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.

35-erių Deimantė nedrįsta sakyti, kad stileiva yra nuo vaikystės, mat, kaip ir daugelis tuometinių jos amžiaus mergaičių, augo apsupta sugadintos gariūniškos mados. Vis dėlto atsimena, kad turguje kartais pavykdavo rasti ir kai ką išskirtinio: „Ne tik skudurus primenančių neskoningų rūbų“, – juokiasi.

Estetikos suvokimas formavosi laikui bėgant, kol pradėjo suprasti, kas iš tiesų tinka ir patinka. „Patikėsite ar ne, bet neturiu nė vienos poros sportinių batelių, skirtų avėti laisvalaikiu, – tik tuos, kuriuos aunuosi lipdama ant bėgimo takelio.

Juk kedai gadina moters figūrą ir visiškai panaikina elegantiškumo krislelį. Net vykdama į keliones imu gražiausius drabužius ir batus, visai nežiūriu, kad būtų tik patogu. Žinoma, jeigu išsiruoši į žygį po kalnus, susikrauni visai kitokią aprangą ir avalynę, bet mes tokių kelionių net nesirenkame.

Deimantė Statinytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Deimantė Statinytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.

Žvalgydamasi po gražiausius miestus ir miestelius gali kiek tik nori puoštis! Beje, neturiu ir laisvalaikio treningų. Per pavasario karantiną pirmąsias gyvenime treningines kelnes padovanojo vyras tik tam, kad namie nesėdėčiau su suknelėmis. Tačiau ir tų vienintelių jau nebeliko. Mano garderobas – be dabar ant bangos esančių džemperių ir pūkinių striukių.

Vengiu tendencijų ir gerai pamenu akimirką, kai prieš keletą metų kolegė pagyrė mano dėvimus odinius šortus: pasakė, kad štai tokie dabar – topas. Nors turėjau juos jau trejus metus ir pirkau iš dėvėtų drabužių parduotuvės, iš karto nusprendžiau bent metams atidėti į šoną. Kol praeis mada.“

Suknelių iššūkis

Praėjusį rudenį Deimantė kaip reikiant išsivalė spintą: dalį drabužių atidavė ar pardavė draugėms, ir ryžosi eksperimentui. Parduotuvėje „Zara“ įsigijusi keturias vienodas sukneles, nutarė kasdien jomis rengtis ir įtikinti save, kad visai nebūtina kas kartą einant į darbą ar vakarėlį sukti galvos, kuo pasipuošti.

Ar nebrangiai kainuojanti greitoji mada gali būti tvari?

„Maža juoda suknelė su raudonomis gėlytėmis tapo pusmečio uniforma, o kad ilgiau dėvėčiau, įsigijau keturias tokias pačias. Smalsavau, ar nebrangiai kainuojanti greitoji mada gali būti tvari? Sukneles skalbiau rankomis ir užtrukdavau vos dešimt minučių, palikdavau duše nusivarvėti, todėl visą eksperimentą jos atlaikė idealiai: nenubluko, nesusitraukė, nesuplyšo.

O nerealiausia, kad nuo spalio iki balandžio skalbimo mašiną jungiau tik apatiniams ir vyro drabužiams skalbti. Negana to, nekankino nuolatinis klausimas: ką šiandien rengtis? Įvaizdžiui paįvairinti rinkausi juodas arba raudonas pėdkelnes, taip pat dievinamas beretes ir skrybėlaites. Eidama į vakarėlius užsimaudavau savo šokių įvaizdžio akcentą – juodas pirštines, o sykį iš raudonų gvazdikų žiedų pasigaminau auskarus.“

Deimantė prisimena, kad su uniforma tapusia suknele ji dirbo ir per pavasario karantiną iš namų, kai pokalbiams su kolegomis jungėsi virtualiai. Taip apsirengusi, tik lūpas paryškinusi raudonais lūpų dažais, nuotoliniu būdu mokėsi ir prancūzų kalbos: „Perbrauki lūpas raudoniu, ir iškart širdyje pavasaris!“ – šypsosi.

Deimantė Statinytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Deimantė Statinytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.

Ir taip ji tapo avalynės kūrėja

Ne vienus metus dirbusi kūrybinėse agentūrose Deimantė pavargo, pasiguodė vyrui ir sumanė auginti... sraiges! „O ką? Puiki idėja! Abu mėgstame skanauti burgundiškas sraiges; išgirdusi, jog jas labai lengva auginti, gundžiausi pabandyti.

Žavimės Prancūzija, o sraigės – juk taip prancūziška... Atrodė, būsime patys sau verslininkai ir niekas mums nesuks galvos. Bet vyras šiuo klausimu buvo kiek kitokios nuomonės, jam sraigių auginimas labiau priminė žemės ūkio darbus, o ne vyno gurkšnojimą Pietų Prancūzijos rivjeroje. „Gal tu pagalvok apie ką nors arčiau širdies? Tau gi taip patinka mada“, – patarė jis.

Ir tikrai! Tik štai apie drabužių kūrimą nemąsčiau, nes dabar visi dizaineriai, nors dalis jų su tuo susijusių mokslų nėra baigę. Papuošalus kurti – per menkas iššūkis, nebent tai būtų juvelyrika. Batai! Lietuvoje juos mažai kas kuria, o Vilniuje radau vienintelę ateljė pusrūsyje, kur gamina pagal užsakymą. Bet jie tikrai neatitiko itališkos kokybės.“

Deimantė Statinytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Deimantė Statinytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.

Deimantė Kaune įstojo į Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrą ir dvejus metus du kartus per savaitę iš Vilniaus vykdavo mokytis batsiuvystės amato: išmoko susimodeliuoti batus, susipažino su visa jų gaminimo eiga ir technika. Kūrybinga studentė laimėjo Lietuvos kultūros tarybos paskirtą edukacinę stipendiją dviejų savaičių intensyviems avalynės dizaino kursams Londono mados koledže.

Dabar Deimantė ne tik avi pagal savo prototipą pagamintus batus, bet ir netrukus juos pristatys spalvingoms puošeivoms. Tiesa, kurpaites gamins ne pati – pradėjo bendradarbiauti su nedidele Italijos avalynės gamykla. Dėl kuriamo prekės ženklo pavadinimo ilgai nedvejojo: konvertavo prie savęs prilipusį Pienburnės pseudonimą į skambesnį „Milk2mouths“, ir taip gimė jos žaismingą ir kiek lengvabūdišką požiūrį į gyvenimą atspindintis brendas.

Mano idėja buvo ne tiesiog sukurti įprastus batus, bet dekoruoti juos smulkiais daiktais.

„Batai vis dažniau tampa nepralenkiamu įvaizdžio akcentu, kai prie minimalistinės aprangos priderini išskirtinę avalynę. Mano idėja buvo ne tiesiog sukurti įprastus batus, bet dekoruoti juos smulkiais daiktais: lego detalėmis, domino, rankiniais laikrodžiais, kortomis, momentinėmis nuotraukomis. Esu didelė „Dr. Martens“ batų gerbėja, sutikusi jais avintį žmogų pajuntu jam pagarbą ir simpatiją.

Nors martensus nešioja skirtingo stiliaus asmenybės, tokia pati aprangos detalė dažnai rodo panašų gyvenimo suvokimą. Norėčiau, kad ir avintys mano kūrybą jaustųsi bendraminčiai, o sutikę į tokius pat batus įsispyrusį praeivį ne sutriktų ir norėtų kuo greičiau sprukti, bet su šypsena ir draugišku akių kontaktu pasilabintų: „Tavo gražūs batai – visai kaip mano!“

 

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai