„Aš kuriu žmonėms, man tai – intymu, gražu“, – sako menininkė Modesta Butautytė-Monisha. Lapkričio 27 dieną Vilniaus traukinių stotyje, bare „Peronas“, ji pristato 24 valandų parodą „Lūpų istorijos“ („From lips to lips“).
Kodėl tapybos parodą sugalvojote rengti tokioje neįprastoje vietoje?
Atvykau į Vilnių traukiniu, kai man buvo 11 metų. Šios kelionės laukiau kelis metus, iki tol net dažnai sapnuodavau baltą bažnyčią. Vieną dieną, su virbalu atsidariusi močiutės spintelę, išvydau ne tik prabangius gintarinius karolius, bet ir atvirutę, ant kurios buvo Katedra, šalia užrašyta Vilnius.
Labai keistomis formomis svajonės pildosi. Papilės Simono Daukanto mokyklą pasiekė geltono popieriaus senoviniai kvietimai „Ieškomi ir kviečiami talentingi vaikai“. Taip įstojau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, baleto skyrių. Namo vykdavau aplankyti mamos ir šeimos kelis kartus per metus – Kalėdų laikotarpiu ir vasarą.
Kelionės traukiniu man buvo kažkas nuostabaus, tuo metu iki Mažeikių traukinys riedėdavo 6 valandas. Visada susipažindavau su kuo nors, labai patiko bendrauti su vyresniais žmonėmis. Ėmiau suvokti, kad kiekvienoje kelionėje įgaunu vis daugiau išminties.
Traukinių stotis man – romantiškiausia vieta mieste, ten susitinka žmonės, išsiilgę vienas kito ir išsiskiria amžiams... Argi ne romantiška? Tą vietą ir pasirinkau parodai. Tarsi kokią stotelę visiems susitikti.
Apie ką yra „Lūpų istorijos“?
Piešiamos lūpų istorijos turi išgrynintą filosofiją. Aš labai džiaugiuosi, kad ilgai ieškotas dalykas pagaliau atėjo į mano gyvenimą.
Man lūpos yra, visų pirma, ne lūpos. Kai žvelgiu į šią formą, matau visatos slėpinius, mistiką. Užburiančiai įtraukiantis reikalas. Lūpos – gražiausia ir žiauriausia kūno dalis, kartais tai fetišo simbolis. Pro lūpas tariame begales žodžių, lyg pro filtrą, žodžiais galime nužudyti žmogų ir jį prikelti naujam gyvenimui.
Mano paveiksluose lūpos užima ypatingą vietą net drobėje, jos visada centre (visai kaip žmogaus veide) ir visa kita, kas aplink jas, tai chaosas ir istorijos fragmentai, kurie ir pasakoja tų lūpų istoriją. Ši tapybos paroda man labai svarbi, ji – ketvirtoji.
Visuose paveiksluose norėjau pavaizduoti, kai beformės būtybės iškiliomis lūpomis sustingsta ir būtent tam tikroje akimirkoje išgyvena kažkokius jausmus, geismą, stebuklų atradimą, kovą, ramybę. Kartais man atrodo, kad mano piešiamos lūpos yra tiesiog planetos, o aplink jas sukasi prieskonių mišiniai: mistika, energija, greitis ir, svarbiausia, taika ir meilė.
Kiek laiko prie šios parodos dirbote?
Parodai psichologiškai pradėjau ruoštis jau gegužę. Tuomet, kai pasiėmiau į rankas teptuką, mane likimo pirštas stumtelėjo į projektą „Šokio revoliucija“. Teko viską dubliuoti, šiek tiek gyventi forsuojant. Ruošiausi ir dirbau apie pusę metų, tai – daugiausia pasiruošimo pareikalavusi paroda. Tačiau jaučiuosi rami, padariau viską, ką galėjau šiuo metu padaryti geriausio.
Pamatyti jūsų darbus žiūrovai turės tik dieną. Kaip menas gali tilpti į laiko ribas?
Šiandien 18 valandą atidaromos durys. 19 valandą visų laukia šokio pasirodymas. Šalia, viso vakaro metu, bus nuotaikingas DJ ir baras. Žmonės, pokalbiai, paveikslai. Veiklos bus tiems, kurie domisi ir mato pasaulį plačiau.
O sunku įkainoti meną?
Man nesunku nei įkainoti, nei atiduoti žmogui, man negaila ir nesunku atsisveikinti. Vien dėl to, kad šalia intymaus meno aš išsikėliau klausimą, kokia prasmė, ką darau čia ir kam? Pati sau jau esu atsakiusi, kad kuriu žmonėms, vėliau jokių vidinių dvasinių ar dar kokių aštrių kovų neišgyvenu...
Jūsų tapybos atskaitos taškai, iš kur jie? Ar stengiatės perduoti tam tikrą istoriją, o gal kiekvienas paveikslas yra trumpas fantazijos protrūkis?
Mano mene nėra atskaitos taškų, nes mano menas ne kokia liniuotė ir ne skriestuvas. Mano mene nėra logikos, akademizmo, išankstinio nusistatymo. Aš net nežinau, koks mano piešimo stilius, kaip viską įvardinti, įrėminti? Aš piešiu tai, ką matau ir ką jaučiu, nesu gyvenime turėjusi nei vienos dailės pamokos, aš gavau dovaną iš visatos, tai – mano ir jos reikalai.
Per mane teka energija, žinia, kūryba, klausimai ir atsakymai, stebuklų ieškojimai ir atradimai, visa tai ir pasakoju savo lūpų istorijoje... Aš netikiu tokiu dalyku kaip fantazija, nemanau, kad ji egzistuoja, mano nuomone, net keisčiausi dalykai esti, jei ne čia žemėje, tai kažkur kitur – visa tai greičiau ne fantazija, o nereali realybė.