Įspūdžiai pasibaigus MO muziejaus parodai „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

MO muziejaus paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“/Ryčio Šeškaičio nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-03-05 11:59
MO muziejaus novatoriška paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ patvirtino, kad paroda gali tapti reiškiniu, o muziejus sukurti emocijų pilną kultūrinę patirtį. 141 597 – būtent tiek žmonių per pastaruosius 5 mėnesius, iki ji buvo uždaryta kovo 1 d., apsilankė parodoje ir galėjo patirti daug skirtingų emocijų. Tai yra lankomiausia pastarojo laikotarpio meno paroda. Taigi kokia ji buvo? Kaip ją vertino publika ir ekspertai bei kaip į šiuos vertinimus reaguoja parodos kuratoriai?

MO išsikėlė tikslą meno erdvę atverti kuo platesnei auditorijai, parodomis kelti svarbius klausimus bei įkvėpti per meną geriau pažinti save ir gyvenamą laiką. Todėl šiai parodai subūrė įvairią ir daugiabalsę komandą. Tai – kultūros analitikas Vaidas Jauniškis, rašytojas ir literatūrologas Rimantas Kmita, kultūros istorikai Aurimas Švedas ir Tomas Vaiseta, MO muziejaus kuratorė Miglė Survilaitė, nostalgijos tyrėjas Mantas Pelakauskas, scenografė-architektė Renata Valčik, architektas Joris Šykovas. Jų pateikta 90-ųjų interpretacija atliepė muziejaus tikslus – sujudino visuomenę.

Milžiniškas lankytojų susidomėjimas. Kaip jį aiškina kuratoriai?

MO erdvėje susijungė menas, kultūra ir to meto kasdienybės istorijos per žmonių suneštus daiktus ir pasakojimus. Akivaizdu, kad sudėti į vieną parodos pasakojimą tai, kokie 90-ieji buvo kiekvienam, neįmanoma, taigi kuratoriams teko rinktis ir apibendrinti.

„Nuostabu buvo prisidėti prie muziejaus parodos, kuri pasakoja ne apie prieš tūkstantį, šimtą ar penkiasdešimt metų mirusiuosius, bet apie labai gyvus, vaikus dabar auginančius žmones. Visos istorijos apie tokius žmones papasakoti neįmanoma, bet gyvą nervą, manau, palietėme”, – pasakoja T. Vaiseta.

A. Švedas lankytojų antplūdį aiškina tuo, kad Vasario 16-oji ir jos epocha turi savo pasakojimą, svarbias atminties vietas, o Kovo 11-oji ir trys Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiai bei mūsų patirtis šioje epochoje yra tai, apie ką beveik negalvojama.

MO muziejaus paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“/Ryčio Šeškaičio nuotr.
MO muziejaus paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“/Ryčio Šeškaičio nuotr.

„Kaip taisyklė, mes sakome, jog Kovo 11-ąją švenčiame dieną, kuri atvėrė Lietuvos visuomenei unikalias savirealizacijos galimybes, nesulyginamas su kitose istorijos epochose egzistavusiomis sąlygomis gyventi, svajoti, dirbti, kurti. Tai gražūs žodžiai, tačiau kas už jų slypi?  Akivaizdu, jog daliai parodos lankytojų norėjosi pramogos (parodyti savo vaikui plytgalį, kuris kažkodėl vadinamas Nokia telefonu), o dalis atėjo ieškoti atsakymų būtent į šiuos klausimus. Kaip suprantu, dalis jų tokius atsakymus gavo. Ne visiems jie patiko”, – pasakoja A. Švedas.

Paroda kelia nostalgiją. Stebint jos lankytojus, dažnai buvo galima pastebėti, kaip jie atpažįsta parodoje esančius daiktus, į juos reaguoja ir patys pratęsia pasakojimą.

„Visad kirbėjo klausimas, ar paroda išprovokuos kokį nors jausmą. Užsukdavau pats į parodą, girdėdavau žmones, ką jie kalba. Tai buvo bene triukšmingiausia paroda – kažkas nuolat kalbėjo, rodė, bėgo, pasakojo savo istorijas, prisiminė savo reakcijas, atrado tai, ką buvo praleidę ar susipažino su laikotarpiu, kuriame negyveno ir apie kurį dar neturime aiškaus pasakojimo. Labai tikiuosi, kad ši paroda tapo puikiu įkvėpimu tęsti, pildyti, perkurti tą pasakojimą“, – priduria M. Pelakauskas.

 

MO muziejaus paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“/Ryčio Šeškaičio nuotr.
MO muziejaus paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“/Ryčio Šeškaičio nuotr.

Kritika – O kur menas?”

Parodoje iš viso buvo eksponuota 39 menininkų 70 darbų. Muziejus, ieškodamas ryšių tarp gyvenimo ir meno, šioje parodoje pasakojimą apie 90-ųjų meno pokyčius perteikė įvairiais pjūviais: per objektus, daiktus, meno kūrinius, išleistą parodos knygą, e. gidą, video medžiagą apie procesus meno lauke ir pokalbius su ekspertais, menininkais, menotyrininkais ar visuomenės veikėjais.

Visgi tiek parodai veikiant, tiek jau užsidarius dar pasigirsta įvairių nuomonių apie ją. Jei lankytojai didžiąja dalimi ją vertina teigiamai, menotyrininkai visgi dažnu atveju pasigedo paties meno.

Šiemet knygų mugės metu vykusioje diskusijoje apie parodų knygas menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis teigė: „MO muziejus su šia paroda ir ją papildančia knyga yra naujas, netikėtas pasakojimas, iškrentantis iš Lietuvos parodų konteksto. Kažkiek tai išstumia įnoringą meno bendruomenę, sukelia ten šurmulį ir įtampą, bet išlaisvina kelią kitiems žmonėms, kitai auditorijai, kuri dažnai yra emocionalesnė, betarpiškesnė”.  

Tai, kad MO muziejus šia paroda sujudino meno lauką ir nusistovėjusias taisykles jame, pritaria ir dailės istorikė bei kritikė Linara Dovydaitytė: „Šią MO muziejaus parodą laikau tikru proveržiu lietuviškame meno parodų lauke. Muziejų reformatoriai pasaulyje senokai pastebėjo – norint kad parodos būtų aktualios įvairesnei publikai nei saujelė specialistų, reikia kalbėti ne apie meną (jo raidą, žanrus ar stilius), o apie bendražmogiškus dalykus. Manau, kad ši paroda puikiausiai peržengė meno diskurso ribas ir pasiūlė žiūrovams turtingą gyvenimiškų patirčių ir prisiminimų kaleidoskopą iš paskutiniojo XX a. dešimtmečio. O kadangi peržengė ribas, tai kartu ir pažeidė tam tikras nusistovėjusias parodų kuravimo ir suvokimo taisykles“.

„Pastabas, kad kažko pasigesta ar meno buvo per mažai, priimu kaip komplimentą: vadinasi, suteikėme progą pažinti bent dalį kitokios visuomenės. Ar tai įvyko, nuo mūsų nebepriklauso. Mes nenorėjome vaidinti menotyrininkų, o tiesiog mums priimtinais būdais sukurti savo pasakojimą MO erdvėje apie tai, kaip mes prisimename XX a. 10 dešimtmetį”, – pasakoja vienas iš kuratorių V. Jauniškis.

 

MO muziejaus paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“/Ryčio Šeškaičio nuotr.
MO muziejaus paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“/Ryčio Šeškaičio nuotr.

T. Vaiseta taip pat dalinasi savo įžvalgomis, kodėl nostalgijos naratyvas, perteiktas per daiktus, yra svarbus: „Jau įsibėgėjus parodai, ėmiau galvoti apie tris dalykus. Pirma, kaip sovietmetis, iš kurio prieš trisdešimt metų išsivadavome, mums atkeršijo, priversdamas nostalgiją mus suvokti kaip išimtinai neigiamą reiškinį. Nostalgija sovietmečiui yra politiškai nekorektiška, nors iš tiesų ji yra svarbi mūsų tapatybės dalis ir padeda palaikyti santykį su mūsų pačių jau nugyventu gyvenimu. Antra, kaip kairieji išmokė intelektualus uoliai nekęsti daiktų ir kaip šią jų neapykantą atsainiai ignoruoja kiti žmonės, kurie – gerai tai ar blogai – dažnai per daiktus įprasmina ir išreiškia savo gyvenimą. Ką gali suprasti intelektualai apie žmones, jei atmeta šitą daiktų reikšmę? Trečia, menas, menininkai ir jo mylėtojai, prie kurių priskirčiau ir save, pernelyg romantizuoja meno vaidmenį ir įtaką visuomenei, ir pasiryžę geriau kentėti, bet šitos romantikos nė už ką neatsisakyti”.

MO muziejaus steigėja Danguolė Butkienė atkreipė dėmesį ir į kitą aspektą – Lietuvoje, kitaip nei Latvijoje ar Estijoje, nebuvo atlikta kompleksinių to meto meno tyrimų ir šiame kontekste mūsų nacionalinės institucijos bei menotyros laukas atsilieka nuo kaimynų: „Latvijoje jau 2010 m. išleistas didžiulis straipsnių rinkinys su iliustracijomis „Deviņdesmitie=Nineties“ (yra MO skaitykloje), kuriame įvairiapusiškai išnagrinėtas to laikotarpio menas Latvijoje. Prie jo dirbo daugybė žmonių. 2018-2019 KUMU – pagrindiniame Estijos nacionaliniame meno muziejuje įvyko 90-ųjų Estijos menui skirta paroda. Lietuvoje nieko panašaus nevyko, nesigirdėjo, kad kas nors iš tame laikmetyje gyvenusių menininkų ar menotyrininkų, kuratorių ar nacionalinių muziejų ruoštųsi judinti tą temą, sistemingai reflektuotų to laiko meną. Gal tik Kęstutis Šapoka, pats nebuvęs to laikotarpio meno lauko dalyviu, taip pat Aistė Kisarauskaitė bandė pasiaiškinti ir sistemiškiau priminti to laiko meno fenomenus. Nors dar 2010 m. pabaigoje NDG buvo surengta tarpdalykinė konferencija „1990-ieji: paralelinės tikrovės / subjektyvūs pasakojimai“, bet po jos neatsirado nei knyga, nei paroda, o jau praėjo 10 metų“.

Pabaigai geroji žinia

„Šiaip buvo smagu stebėti naujų rūšių atsiradimą parodoje, t. y. netrūko tokių žmonių, kokių paprastai parodose nepamatysi. Toks reiškinys mūsų kultūros DNR gali veikti tik pozityviai. Yra vilties, kad daugiau žmonių atras parodines erdves”, – teigia vienas iš parodos kuratorių, rašytojas R. Kmita.

Tam pritaria ir muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė: „Šiuo metu aktyviai ruošiamės naujos didžiosios parodos „Kodėl taip sunku mylėti?” atidarymui, kuris įvyks balandžio 4 d. Kviesime į naują patirtį – kinematografinį ir įtraukiantį pasakojimą, kurį kuria žymus britų režisierius Peter Greenaway kartu su žmona olandų menininke Saskia Boddeke”.

 

 

Naujausi straipsniai