Per dvidešimt metų trunkančią žurnalo „Žmonės“ istoriją pirmąsyk viršelio ašimi tapo ne fotografija, o Jolitos Vaitkutės (25) sukomponuotas veidų koliažas. Modernus menininkės darbas įtaigiai atskleidžia redakcijos poziciją, kad šiemet visi mes esame metų žmonės.
Šis netradicinis viršelis, matyt, nustebins daugelį.
Jį kurdama turėjau daug laisvės. Norėjau padaryti ką nors tokio, kad būtų daug rankų darbo, būtų jaučiamas tikras žmogaus prisilietimas. Turėjau keletą idėjų, bet pasirinkau šią, nors tai buvo daug laiko ir pastangų reikalaujantis projektas.
Supratau, kad kurti žurnalo viršelį – didžiulė atsakomybė. Juk jį matys daugybė žmonių. Dirbdama stengiausi apie tai negalvoti, nes įtampa būtų trukdžiusi. Labai įdomu, kaip šį žurnalo numerį įvertins skaitytojai ir žmonės, kurių veidus sudėjau į stilizuotą širdį.
Nuo ko prasidėjo kūrybinis procesas?
Ruošdamasi piešti kokio nors žmogaus veidą, visada pirmiausia išnagrinėju šimtus jo nuotraukų. Šįsyk teko sukurti devyniolika portretų, todėl redakcijos fotobanke peržiūrėjau tūkstančius kadrų. Turėjau malonumą keletą dienų juos tyrinėti, mačiau, kaip bėgant laikui žmonės, kuriuos piešiu, keitėsi. Stengiausi rasti tą herojaus portretą, kuris, mano nuomone, labiausiai atspindi jį šiandien.
O tada?
Iš nuotraukos nusipiešiau portreto eskizą, susidariau planą, ką, kokiomis spalvomis jame akcentuosiu, tada dvi tris valandas iš popieriaus pjausčiau, karpiau detales ir iš jų dėliojau veidą.
Šie portretai galbūt nėra visiškai tikslūs – jie tokie, kokius matau aš. Na, o netikslumas, netobulumas ir atskleidžia, kad tai rankų darbas, – tai, ką dabar, man atrodo, itin vertiname.
Pjaustyti, karpyti, dėlioti – koncentracijos reikalaujantis, monotoniškas darbas. Tuo pat metu dažnai žiūrėdavau filmus. Apskaičiavau, kad vieną veidą pavyksta sukurti maždaug per vieną filmą su Hugh Grantu, nes kokia nors romantinė istorija man suteikia pramogos, bet neblaško dėmesio. Gruodį leisti prie stalo dėliojant veidus ir žiūrint kalėdinius filmus buvo visai smagu. Per dvi savaites, kol dirbau prie šio viršelio, peržiūrėjau gal keturiolika juostų.
Paskui tie veidai, sudėlioti į širdį, atsirado nuotraukoje su minia. Tuo norėjau pasakyti, kad visi mes esame 2020 metų žmonės. Galbūt vieni prisidėjome daugiau, kiti gal rūpinomės tik savo šeima, bet visi ką nors darėme, kad šie sudėtingi metai būtų lengvesni.
Tavo viršelio originalas – gerokai didesnis už standartinį žurnalą.
Su mano darbais visada tas pats: jie kuriami detalė po detalės ir vizija, tiksliai žinoma tik man vienai, išryškėja tuomet, kai po daugybės dienų darbo viskas iki mažiausios smulkmenos sugula į savo vietas. Labai apsidžiaugiau, kai baigusi šį projektą pamačiau, kad viskas yra taip, kaip įsivaizdavau.
To koliažo negalėjau išsyk komponuoti žurnalo formato, nes būtų tekę kiekvieną veidą dėlioti iš miniatiūrinių detalių. Tai fiziškai neįmanoma. Vienas veidas buvo beveik žurnalo dydžio!
Tokį žurnalo viršelį kūriau pirmą kartą. Atrodytų, formatas labai riboja. Tačiau baigusi darbą supratau, kaip man tai svarbu: juk iki šiol joks mano kūrinys nebuvo išspausdintas tokiu dideliu tiražu.
Kokie tau buvo besibaigiantys 2020-ieji?
Ir keisti, ir darbingi. Šiemet išsipildė dar viena svajonė – sukurti knygos viršelį. Tapti novelių rinktinės „Kūnai“ dailininke paprašė draugė rašytoja, žurnalistė Akvilė Kavaliauskaitė.
Šiais metais turėjau keletą didelių projektų, prie jų dirbdama nelabai jutau pirmojo ir antrojo karantinų ribojimų. Pandemija labai negriovė mano planų, bet teko atsisakyti suplanuotų kelionių į Niujorką, Briuselį, kai kuriuos projektus perkelti į ateinančius metus.
Esu empatiška, suprantu, kokia sudėtinga dabar padėtis Lietuvoje ir pasaulyje, bet man patinka ir įtemptomis aplinkybėmis rasti kuo džiaugtis. Nors dabar esame atskirti nuo artimųjų, tikiu, kad galime rasti savyje šviesos ir ja dalytis su tais, kam sunku.
Gruodžio pradžioje viename Vilniaus senamiesčio namų sukūriau iš balkono išvirtusią eglę, trypiamą ryškaus skujuočio, – norėjau nors taip suteikti džiaugsmo miestui.
Negalime prasmegti savo abejonėse, skausme – turime judėti pirmyn ir ieškoti šviesulių. Reikia laikytis bendrystės ir suprasti, kad dabar geriausia, ką galime padaryti, – likti namuose.
