Kylanti Ispanijos žvaigždė Antonio Lizana savo nežabota energija ir kimiu sprogstamosios galios balsu rugpjūtį net keturiuose Lietuvos scenose (liepos 31 d. Tauragėje, rugpjūčio 1 d. Šiauliuose, rugpjūčio 2 d. Palangoje, rugpjūčio 3 d. Nidoje („Nida Jazz Maratone“), rugpjūčio 4 d. Vilniuje) privers flamenką ir džiazą iššauti tarsi fejerverką.
Pasirodymai prilygs žadą atimančiam spektakliui, banguojančiam tarp iškilmingo transo ir siautulingo vakarėlio. O impozantiškas flamenko šokėjas Jose Maria Castano, kulnais kaukšėdamas į scenos grindis, savo plastiška įtaiga „iliustruos“ Antonio Lizanos koncertus, galutinai užhipnotizuodamas publiką. Pasirodo, flamenko ir džiazo sąjunga – puikiai derantys muzikos komponentai. Pasirenkime šėlti.
Lietuvoje su grupe lankysitės pirmą kartą. Ką jau žinote apie šią šalį ir ko tikitės? Ko laukti lietuviui, perkančiam bilietą į vieną iš Jūsų „Jazz-Flamenco Locura“ turo koncertų?
Esu girdėjęs apie kai kuriuos įvykius ir faktus, vykusius po II-ojo pasaulinio karo. Tačiau, prisipažinsiu, apie Jūsų šalies kultūrą nedaug težinau. Todėl dievinu gastroles užsienyje, jos man – tobuliausia kelionė į šalies pažinimą ir jos žmonių širdis. Žiūrovams, savo ruožtu, pažadu kelionę nuo tradicinio flamenko iki pašėlusio džiazo, nuo transo iki vakarėlio.
Būdamas 10-metis pradėjote groti saksofonu. Vėliau su džiazo grandais dalyvaudamas muzikinėse dirbtuvėse, susipažinote ir su džiazu. Ar jau tada supratote, kad džiazas virs didžiąja Jūsų aistra?
Sulaukęs paauglystės flamenko grupėse pradėjau pūsti saksofoną ir mokytis improvizuoti, mat tai buvo pagrindinė mano užduotis. Nuo tol aš vis labiau ėmiau „grimsti“ į meilę džiazui...
Kada suvokėte, kad dar ir balsą turite? Kaip pradėjote dainuoti? Kas Jums griežia pirmuoju smuiku – dainavimas ar saksofonas?
Nuo mažens mėgau brazginti gitarą, kurti dainas ir dainuoti, bet scenoje pirmą kartą užplėšiau flamenką, tik baigdamas džiazo magistro studijas. Pradėjau „miksuoti“ flamenką su džiazu. Paprastai mano dainose būdavo tik kelios vokalui skirtos vietos, tad sykį pabandęs tas vietas užpildyti savuoju balsu, supratau, kaip man smagu dainuoti ir kaip tai „užveda“ publiką! Taip atradau savo antrąjį „instrumentą“ – savo balsą. Tiesą sakant, net nežinau, kuris instrumentas šiandien yra tas „pirmasis smuikas“...
Ne tik džiazas, bet ir flamenkas Jums daro didelę įtaką. Ką Jums reiškia flamenkas ir kaip toptelėjo sujungti šiuos du muzikos žanrus į vieną visumą?
Flamenkas – tai mano vaikystė, mano įkvėpimas, mano šalis, mano kultūra... O mintis suplakti džiazą su flamenku gimė natūraliai, vos tik man pradėjus kurti muziką. Koks gi ispanas be flamenko?!
Į Lietuvą atsivešite ir flamenko šokėją, taigi Jūsų koncertuose klausytojai turės peno ne tik ausims, bet ir akims? Norite pasakyti, kad flamenkas be šokio – ne flamenkas?
Unikalaus šokėjo Jose Maria Castano pasirodymai tarsi iliustruoja ir papildo judesiu tai, ką groju ir dainuoju. Patikėkit, tas impozantiškas ir temperamentu pulsuojantis kaukšėjimas kulnais į scenos grindinį publiką tiesiog hipnotizuoja!
Jūsų kūryboje girdimi ir kitų šalių, kaip antai, rytų šalių muzikos žanrų skambesiai. Iš kur jie?
Išties, aštriausias neispaniškas prieskonis mano muzikoje kilęs iš Maroko, esančio netoli mano gimtosios Andalūzijos. Maroke lankausi nuo paauglystės, todėl mano kompozicijose neišvengiamai prasisunkia arabų, berberų, afro ir andalūzų motyvai.
Kokios muzikos klausotės Jūs pats?
Atspėkit! (juokiasi). Aišku, kad flamenko, džiazo ir kai kurių šiuolaikinių pasaulinių kompozitorių kūrinių.
Gal pavyks bent ausies krašteliu susipažinti ir su Jūsų šalies muzika... Nekantraudamas laukiu energingo muzikinio pasimatymo su dar nepažinta Lietuva!