Islandijoje gyvenanti Justė Jurkšaitytė virš ugnikalnio lavos kepė zefyrus: lankytojams tapo atrakcija

Justė Jurkšaitytė / Asmeninio albumo ir „Scanpix“ nuotr.
Šaltinis: Žmonės
AA

Islandijoje kovo 19-ąją po daugiau nei 800 metų nubudęs ugnikalnis pritraukė viso pasaulio dėmesį. Socialinius tinklus užplūdo tūkstančiai nuotraukų, o savo akimis išvysti unikalų reginį panoro ne vienas smalsuolis, tarp jų – ir 25-erių lietuvė Justė Jurkšaitytė. Ne vienerius metus šioje šalyje gyvenanti mergina išsiveržus ugnikalniui nuvyko pasigėrėti vaizdu. O ten ne tik fotografavo, bet ir virš lavos kepė zefyrus.

„Atrodė, kad bus eilinis penktadienis, bet taip nebuvo“, – kalbėdama su portalu Žmonės.lt juokiasi Justė. 

Iš Jurbarko kilusi J.Jurkšaitytė Islandijoje gyvena jau penkerius metus. Šią šalį namais vadinanti mergina sako, kad ugnikalnio išsiveržimo laukė gana ilgai – nuo vasario pabaigos iki pat kovo vidurio buvo jaučiami žemės drebėjimai.

„Pas mus per mėnesį buvo gal tūkstančiai žemės drebėjimų. Kai kurie buvo labai stiprūs, bet buvo ir tokių, kurių beveik nejauti. Taigi, ugnikalnio išsiveržimas buvo lauktas reiškinys, nes, iš tiesų, tas nuolatinis drebėjimas kėlė didžiulį nesaugumo jausmą“, – pasakoja J.Jurkšaitytė.

Ugnikalnio išsiveržimas Islandijoje / „Scanpix“ nuotr.

Dar prieš išsiveržiant ugnikalniui, Justė su bičiule vakarą leido bare. Mergina juokiasi, kad iš pradžių net nesuprato, kas vyksta.

„Kadangi Islandijoje tuo metu buvo atlaisvintas karantinas, mes su drauge buvome bare ir kažkas iš baro lankytojų pradėjo šaukti, kad „išsiveržė ugnikalnis, išsiveržė ugnikalnis!“. Visi džiaugėsi, o mes galvojome, kas čia vyksta, gi nieko nejautėme. Įsivaizdavome, kad bus sprogimas, didžiulis drebėjimas – niekas nieko nejautė, tiesiog lauke pamatė švytintį dangų“, – šypsosi ji.

Justė Jurkšaitytė / Asmeninio albumo nuotr.

Nors ugnikalnio išsiveržimas pavojingas reiškinys, J.Jurkšaitytė pasakoja, kad Islandijoje net nebuvo svarstoma uždrausti žmonėms vykti jo pažiūrėti. Pasak pašnekovės, tuomet būtų buvę sunkiau užtikrinti žmonių saugumą, o dabar aktyviai tvarką prižiūrėjo savanoriai ir gelbėtojų tarnybos. Tiesa, vos išsiveržus ugnikalniui, Justė vykti prie jo neskubėjo.

„Bet buvo tokių karžygių, kurie ėjo naktį iki to ugnikalnio, vos tik jam išsiveržus. Tarp jų – ir vienas lietuvis. Sakė, kad nuvažiavo pirmą valandą nakties ir ėjo šešias valandas, nes nežinojo trumpiausio kelio. Iš tiesų, buvo virš 100 žmonių, kurie peršalo arba pasiklydo. Gelbėjimo tarnybos tikrai turėjo daug darbo. O vėliau jau viską prižiūrėjo savanoriai, kurie padėjo žmonėms surasti saugų kelią, patarė, kaip arčiausiai iki tos vietos privažiuoti“, – teigia ji.

Ugnikalnio išsiveržimas Islandijoje / „Scanpix“ nuotr.
Ugnikalnio išsiveržimas Islandijoje / „Scanpix“ nuotr.

Pasak pašnekovės, įspūdingas išsiveržimas sulaukė didžiulio žmonių susidomėjimo, susidarė transporto spūstys. Justė šypsosi – atšiauraus klimato užgrūdinti islandai nepabūgo nei prasto oro, nei ilgo kelio. 

„Daug žmonių ėjo. Ir mes pasistatėme automobilį, ir pagrindiniu keliu ėjome apie valandą, o po to dar pusantros valandos kopėme sąmanomis, akmenimis. Tuo metu buvo sudėtinga, nes pūtė labai stiprus vėjas, oras keitėsi kas akimirką – tai sniegas, tai lietus. Mums rekomendavo neiti per tokį vėją, bet žmonės nelabai klausė – visi norėjo pažiūrėti į ugnikalnį“, – pasakoja ji.

Islandija / Justės Jurkšaitytės nuotr.

Paklausta, ar nebijojo vykti prie pat lava besispjaudančio ugnikalnio, Justė sako, kad noras pamatyti tokį reginį buvo kur kas didesnis už bet kokią baimę.

„Iš tiesų, buvo toks azartas, toks noras pamatyti, kad jis užgožė viską. Buvo žmonių, kurie skambinėjo ir klausinėjo, ar važiuosi, kada važiuosi – visi tokie įaudrinti, nes po tiek metų toks reiškinys įvyko. Aišku, apie saugumą galvoji – paisai taisyklių, nevalgai tos lavos ir, žinoma, galvoji apie keiksmingų medžiagų kiekį ore. Stengėmės iš toli jį stebėti, arčiau ėjome tik tuomet, kai fotografavome ar filmavome. Gal penkioms minutėms“, – atvirauja ji.

Zefyrų atrakcija

Įspūdingu ir retu reginiu besigėrėjusi lietuvė neslepia – nuvykus į vietą buvo sunku suprasti, jog visa tai – realybė. Justė sako, kad tuomet baimę užgožė visa puokštė pozityvių emocijų.

Justė Jurkšaitytė / Asmeninio albumo nuotr.

„Tu stovi ten ir negali suprasti, ar tai tikra, ar sapnas, kiek visa tai pavojinga, kiek galinga – užtruko laiko, kol suvoki, kas čia vyksta. Iš tiesų, labai daug žmonių stebėjo šį reginį. Kai kurie net prisinešę įvairiausių kremukų juos fotografavo ugnikalnio fone. Žiūri ir negali suvokti, kas čia vyksta? Juk lava teka, o mes taip arti viso to. Tos emocijos tikrai užgožia viską“, – neišdildomais įspūdžiais dalijasi J.Jurkšaitytė. 

Mergina juokiasi, kad ir pati su bendražygėmis prie ugnikalnio atėjo ne tuščiomis – atsinešė zefyrų.  

„Jau kai planavome važiuoti, juokais pagalvojau, gal reikia įsidėti kokių šašlykų, tada viena draugė sako, kad galime pasiimti zefyrų. Taip ir gavosi, kad pas vieną pagaliukai į kuprinę nukeliavo, pas kitą – zefyrai. Ir iškeliavome. Tiesa, zefyrų nevalgėme, tik dėl nuotraukų juos pasiėmėme. – sako ji. – Iš tiesų, tie zefyrai tapo tikra atrakcija – visi susirinkusieji norėjo su jais nusifotografuoti, juos palaikyti ar bent jau mūsų su drauge rankas užfiksuoti.“

Justės Jurkšaitytės gyvenimo Islandijoje akimirkos (12 nuotr.)
+6

Islandija tapo namais

Įspūdingais peizažais žavinti Islandija J.Jurkšaitytei jau penkerius metus – namai. Mergina pasakoja, kad čia atvyko vasaros atostogoms. 

„Vilniuje studijavau architektūrą ir būdama pirmame kurse supratau, kad šios studijos nėra man artimos. Tuomet turėjau bičiulį iš Kauno, mes su juo sugalvojome vasarai išvažiuoti į Islandiją. Išvažiavome nieko čia nepažinodami, neturėdami darbų. Su šiek tiek santaupų. Ta viena vasara Islandijoje staiga tapo metų pertrauka nuo studijų, o tada jau išsitęsė į penkerius metus gyvenimo čia“, – šypsosi Justė.

J.Jurkšaitytė pasakoja iki tol niekada nesvajojusi apie gyvenimą Islandijoje. Visgi išvykusi suprato, ką iš tiesų reiškia gyventi visa širdimi. 

Kai atvykau čia, išnyko visi stereotipai, visi įsitikinimai, kaip turiu gyventi. Supratau, kad nereikia penkių diplomų, būtent taip ar kitaip atrodyti, jog būtum laimingas. Čia visi gyvena  labai paprastą, kokybišką gyvenimą, kuriame nereikia arti, kad būtum laimingas. Mane sužavėjo žmonių paprastumas, atvirumas.

Kai grįžtu į Lietuvą jau net oro uoste, atrodo, „kerta“ mintys, jog esu nepasidažiusi ir panašiai. O čia negalvoji apie tokius dalykus – gyveni, keliauji, mėgaujiesi gamta, vasara, ta šviesa. Aišku, būna, kad žiemomis keikies, nes nori būti kur šilta. Bet ta žiema praeina ir tada dar labiau mėgaujiesi tuo laiku Islandijoje“, – pasakoja pašnekovė.

Islandija / Justės Jurkšaitytės nuotr.

Prisijaukinti šiaurinę šalį merginai padėjo ir sutikta meilė. Islandijoje Justė susilaukė dukros. 

„Mes čia turime ir namus, ir verslą, mano dukra čia eina į darželį. Net pradėjo truputėlį kalbėti islandiškai – kas mane stebina. Ji su manimi kalbėdavo lietuviškai, su tėčiu – ispaniškai arba angliškai, o dabar jau ir islandiškai pramoko“, – šypsosi. 

J.Jurkšaitytė Islandijoje dirba turizmo srityje. Tiesa, mergina neslepia, kad koronaviruso pandemija neišvengiamai paveikė ir jos šeimos gyvenimą. 

„Mes ilgą laiką dirbom turizmo srityje – buvo turai, turėjome nedidelę kompaniją. Paskui, nusipirkome namą, aš pradėjau vykdyti savo „Airbnb“ veiklą. Šiuo metu rūpinuosi savo namais, galime sakyti, kad esame, kaip ir dauguma Islandijos gyventojų – „unemployed and happy (be darbo ir laimingi – red. past.), – juokiasi Justė.

„Bet nesikoncentruojame vien į tai. Viskas yra tikrai gerai. Dabar šalis gyvena ugnikalnio išsiveržimu“, – šypsosi J.Jurkšaitytė.

Ugnikalnio išsiveržimas Islandijoje (15 nuotr.)
+9
Skaitykite daugiau