Įsimylėti Naująją Zelandiją: devyni Audriaus Ramono orientyrai keliaujantiems

Andriaus Ramono orientyrai N. Zelandijoje/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Valdas Puteikis
Publikuota: 2019-03-24 16:40
Naujoji Zelandija dažnam keliautojui yra šis tas daugiau nei tiesiog dar viena tolima šalis. Tai – didelių lūkesčių mazgas, kurį smagu narplioti po siūlelį. Arba visai nesmagu, nes tikėjaisi ko nors žymiai daugiau, ryškiau, keisčiau. Taigi, ko galima tikėtis iš Naujosios Zelandijos, o kurias fantazijas geriau palikti nuošalyje, kad paskui netektų nusivilti? Ir apskritai, kodėl vertėtų, o gal visai nevertėtų ten keliauti?

Naujoji Zelandija – mums viena tolimiausių valstybių planetoje. Skrydžiai ilgi, laiko skirtumas 11 valandų. Egzotikos, kaip ją daugelis supranta, galima rasti daug arčiau. Ji bus ir ryškesnė, ir pigiau kainuos. Vis dėlto kiekvieno prisiekusio keliautojo gyvenime ateina metas, kai pagaliau apsisprendžiama nukeliauti į naująjį žemyną. Vykstame į Aotearoa – taip maorių kalba skamba valstybės pavadinimas. Beje, jis ne tik skambus, bet ir taiklus – reiškia „Ilgo balto debesies šalis“. Būtent tokios formos debesys ten nuolat draikosi virš ežerų, slėnių ir kalnų. Neįtikėtinai fotogeniška šalis. Ir daugiasluoksnė. Nukrapštykime vieną kitą jos lukštą.

Kai kadaise ilgai svarstęs, skaičiavęs ir atidėliojęs ten pagaliau nuvykau, pirmiausia nustebino gėlėmis kvepiantis oras. Buvo lapkričio pradžia, brandus pavasaris Pietų pusrutulyje. Viskas aplink žydėjo, kvepėjo ir džiugino. Kažkurią akimirką net patikėjau, kad visą laiką taip ir bus – juk tai hobitų, elfų ir burtininkų žemė. Tačiau populiariosios kultūros įspausti mitai greitai išsisklaidė, kai sėdau į išnuomotą automobilį. Į vairuotojo vietą – iš dešinės pusės. Keliu kairiąją puse. Perjungdamas bėgius kaire ranka ir vis painiodamas posūkių signalą su valytuvų svirtimi.

Keliai ten geri, automobilių daugėja, bet vis dar nedaug, ypač lyginant su Europa ir pietryčių Azija. Šalies plotas – panašus kaip Jungtinės Karalystės, tačiau gyventojų labai mažai. Dar nėra penkių milijonų (o štai britų salose jau spraudžiasi 66 mln.). Žinoma, didžiausiame šalies mieste Oklande (1,5 mln.) spūstys jau tapo problema, bet visur kitur – daug laisviau. Ypač – Pietų saloje, kuri yra ir didesnė, ir gerokai rečiau gyvenama. Kai kas sako, kad ji – ir gražesnė, bet apie tai geriau susidaryti savo nuomonę apžiūrėjus abi. 

Andriaus Ramono orientyrai N. Zelandijoje/Asmeninio archyvo nuotr.
Andriaus Ramono orientyrai N. Zelandijoje/Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip susipažinti?

Taigi – apsisprendėte vykti. Nuo ko pradėti? Pirmiausia, meskite šalin mintį, kad spėsite viską pamatyti išėję atostogų dviem savaitėms. Žinoma, galima ir dešrainį į koserę susikimšti per penkias sekundes, ir dar daug ką gyvenime nuveikti greituko principu, bet tiek toli nusigavus verta sulėtinti tempą, nes Naujoji Zelandija tai vis dar moka. Ir atsiveria tiems, kurie nori lėtai mėgautis būtimi. Ne tik reginiais, bet ir pojūčiais – nuo žygių iki gurmaniškų patiekalų ir nuostabios kavos.

Dar reikėtų pamiršti mitus, kuriuos jums galbūt rodė įvairaus dydžio ekrane ar pasakojo kažkur ten jau buvę, kažką matę ir savo nuomonę susidarę pažįstami. Man prireikė pustuzinio kelionių į šią šalį, kol pradėjau jausti jos tikrąsias vertybes. Bet apie tai – kiek vėliau.

Neklausykite tų, kurie pirš Pietų salą dėl jos „pasakiškų“ vaizdų arba, atvirkščiai, ragins pažinti Šiaurės salą ir mėgautis jos keistenybėmis. Iš tiesų ideali kelionė būtų tokia, jei turėtumėte ne savaitę ir ne penkias, jei galėtumėte aplankyti ne tik dvi didžiąsias, bet ir Stiuarto bei kitas mažesnes salas, kurias aplenkia turistų srautai ir kur dar gyvuoja senoji paskutinio kranto dvasia.

Bet taip nėra, todėl apsiribokime trimis savaitėmis. To visiškai pakaks pirmam kartui. Žinoma, paprasčiausias ir logiškas sprendimas – kelionę patikėti agentūrai, kuri nuveš, apgyvendins, pagirdys, aprodys ir viskuo pasirūpins. Tačiau gerai pasiruošus, ilgai planavus ir susitaikius su mintimi, kad dalį atostogų laiko reikės dirbti, Naujoji Zelandija idealiai tinka savarankiškoms kelionėms. Savaime suprantama, mokant anglų kalbą ir turint tokio keliavimo įgūdžių.

Yra keli formaliai tarptautiniai oro uostai, bet iš tiesų absoliuti dauguma atvyksta per du – Oklandą šiaurėje arba Kraistčerčą pietuose. Esu išbandęs įvairių variantų, bet jums patarčiau kelionę pradėti nuo Šiaurės salos. Kelios dienos Oklande suteikia puikią galimybę pamažu prisitaikyti prie laiko skirtumo, susipažinti su istorija, kultūra, kulinarija. Tai – vienas geriausių miestų gyventi, įsikūręs tarp dviejų natūralių įlankų, tikras tautų katilas ir tiesiog šauni vieta, iš kurios patogu leistis į nuotykį.

Oklandas – ne tik prieplaukos, jachtos ir dangoraižiai. Kiviai (taip vietiniai vadina save) yra iš tiesų tokie „geresni britai“, kaip kadaise buvo apie juos sakoma. Persikėlę į kitą planetos pusę, jie atsivežė britų pomėgį želdiniams, sodams ir oranžerijoms. Todėl miestai – žali, daug promenadų ir parkų.

Andriaus Ramono orientyrai N. Zelandijoje/Asmeninio archyvo nuotr.
Andriaus Ramono orientyrai N. Zelandijoje/Asmeninio archyvo nuotr.

Kas suvalgė kivius?

Dar viena iliuzija, kurią dažnas atsiveža į šias tolimas salas, yra kivis. Tas rudas keistas besparnis paukštis, paklydęs evoliucijos koridoriuose ir baigiantis išnykti paskutinėse savo buveinėse. Naujosios Zelandijos simbolis. Kaip ir kitą šalies simbolį – sidabrinį papartį, kivių galima pamatyti miškuose. Tik naktį. Ir tik teoriškai, nes jų populiacija, nepaisant mokslininkų desperatiškų pastangų, sparčiai nyksta, ir į kivius turistai dabar žvelgia tik per storą stiklą prieglaudose.

Norint susitikti šią priešistorinę būtybę, reikia keliauti į Stiuarto salą pietuose ir ten žygiams į mišką skirti kelias naktis ar net savaitę. Panašiai ir su kitais neskraidančiais paukščiais, kurių salose kadaise klegėjo, ūbavo ir maurojo milijonai. Dar prieš salas atrandant baltiesiems, maoriai jau buvo išmedžioję didžiuosius moa – tokius galingus stručių pusbrolius. Paskui atėjo eilė ir mažesniems plunksnuočiams, ropliams ir vabzdžiams, kurie buvo užėmę nesančių žinduolių nišas ekologijos sistemoje.

Naujoji Zelandija turėjo atrodyti kaip tikra stebuklų žemė tiems maorių protėviams, kurie ilgomis valtimis (waka) po tūkstančių kilometrų pasiekė tolimąjį krantą. Tie kalnai su baltomis kepurėmis, kriokliai, karštos versmės ir upės, kuriose stūkso švento žaliojo akmens – nefrito – luitai. Tai buvo tikras lobis, kuriuo jie džiaugėsi keletą amžių, pamažu keisdami pagal žmogaus poreikį, kartais tarpusavyje pakariaudami. Europiečių atvykimas viską pakeitė.

Permainų atnešė ne tik baltieji ir jų muškietos. Kartu atplaukė aštriadančiai naminiai gyvūnai, žiurkės ir mikrobai. Tai, ką matome dabar keliaudami po salas, didinga, bet kaip viskas turėjo atrodyti, kvepėti ir skambėti tuomet, kai permainos dar tik raibuliavo istorinių įvykių horizonte? Kivius pamatysite, tik turbūt ne miške. Paragausite, bet ne tų retųjų „plunksnuotų“, o pūkuotų vaisių, kuriuos iš kiniškų agrastų išvedė Naujosios Zelandijos mokslininkai. Skaniausi ir sultingiausi – su geltonu minkštimu.

Andriaus Ramono orientyrai N. Zelandijoje/Asmeninio archyvo nuotr.
Andriaus Ramono orientyrai N. Zelandijoje/Asmeninio archyvo nuotr.

Įsiveržimai ir praradimai

Ėriena čia irgi puiki, avys – vis dar neatskiriama peizažo dalis. Milijonai avių pievose, ant šlaitų, pakelėse. Sakau „vis dar“, nes jų populiacija mažėja, užleisdama vietą karvėms. Žaidimo taisykles anoje planetos pusėje vis labiau lemia Kinijos vartotojų įpročiai. Kinai nori pieno produktų – Naujoji Zelandija juos tiekia. Vis didesniais kiekiais sūriai, sūreliai ir visokie jogurtai keliauja į tą šalį, o ūkininkai skaičiuoja vis didesnius pelnus ir augina apetitą didesniems užsakymams.

Kuklumas, ta istorinė naujakurių vertybė, lėmusi ištisų kartų gyvenimo būdą, pamažu traukiasi iš tolimųjų salų. Mažus vasarnamius išstumia ambicingos Pietų Kalifornijos stiliaus vilos ant vandenyno krantų. Pietinė dalis jaučia sunkiai slepiamą panieką Oklandui, o didžiojo miesto metroseksualai savo ruožtu pašaipiai žiūri į „prasčiokus“ iš kitų vietovių, kurie vis dar nemoka stilingai rengtis, savaitgaliais kepa mėsą ant grotelių galiniame kieme ir važinėja dideliais neekologiškais visureigiais.

Ekologija, regbis, kinų invazija ir išpūstos nekilnojamojo turto kainos – tai temos, kuriomis dažniausiai diskutuoja kiviai. Gamtosauga čia ne juokais rūpinamasi, nes didžiausią pajamų dalį suneša turizmas, išstūmęs žemės ūkį į antrąją vietą.

Invazinės augalų ir gyvūnų rūšys – tikras galvos skausmas, nes trapi unikali gamta vis dar naikinama, nepaisant milžiniškų pastangų tai sustabdyti. Net ir turistų taip mėgstami spalvingieji lubinai – augalas atėjūnas, naikinantis vietinės floros plotus. Iš Australijos atvežti oposumai – tikra ekologinė katastrofa, naikinanti vietinius medžius.

Kai oro uoste jus kratys muitinė, prieš tai tris kartus paklaususi, ar neturite medaus, obuolių ar dar ko nors valgomo, nepagalvokite, kad jie ten visi pamišę. Tiesiog desperatiškai mėgina apsisaugoti nuo dar didesnių nemalonumų, kurie atkeliauja laivais su balastiniu vandeniu, konteineriuose su prekėmis ir turistų krepšiuose. Nes gamta serga, rūšys nyksta – ir sausumoje, ir vandenyje. Paslaptingos, iš svetur kažkieno užneštos ligos naikina pietinius agatmedžius – vienus didžiausių mūsų planetos medžių, čia ošusius tūkstančius metų, kol žmonės beveik visų neiškirto savo laivų statybai, namams, baldams ir šaukštams. Dabar milžinų nebekerta, tačiau juos naikina kažkoks importinis grybelis – medžiai tiesiog supūva.

Panaši grėsmė iškilusi ir daugeliui pingvinų rūšių. Juos saugo, atitveria jiems paplūdimius, prižiūri, bet šių retų paukščių salose kasmet lieka vis mažiau, o mokslininkai liūdnai pripažįsta, kad netolimoje ateityje jų nebeliks. Nieko gero negalima pasakyti ir apie daugelį banginių rūšių. Jų populiacija stabilizavosi, medžioklė seniai uždrausta, tačiau dramatiški pokyčiai pasauliniame vandenyne kelia vis didesnį nerimą dėl didžiųjų žinduolių išlikimo.

Andriaus Ramono orientyrai N. Zelandijoje/Asmeninio archyvo nuotr.
Andriaus Ramono orientyrai N. Zelandijoje/Asmeninio archyvo nuotr.

Stabtelėti, pamatyti, pajusti

Taip, jūsų lūkesčiai dėl šio tolimo krašto laukinės gamtos stebuklų turėtų būti saikingi. Žinoma, jei nesate prisiekęs gamtininkas, dendrologas ar rūšių žinovas, visi tie paparčiai, asiūkliai ir kiti juros periodo augalai daro įspūdį. Galima sutikti ir neskraidančių paukščių, tiesa, jie baikštūs ir reikia žinoti vietas. Tačiau gamtovaizdis – toks pat didingas, kaip ir prieš šimtus metų. Yra ištisų teritorijų, kur šimtus kvadratinių kilometrų negyvena žmonės. Milfordo fiordas, Tongariro perėja, Hukerio slėnis, Vai O Tapu geoterminiai reiškiniai, Hukos krioklys, Abelio Tasmano parkas – tik keletas gamtos stebuklų, kuriuos būtina pamatyti atkeliavus tokią tolybę.

Ne taip svarbu, kiek spėsite aplankyti. Lėkti nereikia. Apsistojant vienoje vietoje, verta pajusti jos dvasią, susipažinti su vietos žmonėmis, kurie stebėtinai gerai žino apie Lietuvą. Sutiksite ir tokių, kurie bus pas mus apsilankę, be klaidų išvardys mūsų didžiuosius miestus, gal net paminės Nidą ir pasakys, kad panašių vietų galima rasti jų salose. Tai – maža ir smalsi tauta. Jie daug keliauja ir labai myli savo šalį, kurią ateityje gali sumindyti masinio turizmo srautai, jei nebus imtasi griežtų priemonių. Jau dabar kalbama apie įvažiavimo kvotas svečiams iš Kinijos, naujoji valdžia uždraudė parduoti žemę (ir net namus) užsieniečiams.

Ten kaip niekur kitur galima pajusti tą jaudinančią atradimo būseną, kai kažkas nuostabaus išnyra prieš akis. Nebūtinai kalnas su cukruota viršūne, hobito namas žaliomis durimis ar verdantis ežeras. Tai gali būti ir miela senukų pora, važiuojanti senoviniu kabrioletu pasitikti saulėlydžio. Jis – su aviatoriaus akiniais, ji – gėlėta šilko skarele. Vėjas taršo žilus plaukus, pirštinėta ranka mums draugiškai pamoja. Abu susikaupę ir išdidūs. Jis – kad paties rankomis surinkta seniena šitaip šauniai rieda. Ji – kad jis toks šaunus ir jie keliauju kartu į Vakarus. Argi ne stebuklas ta Naujoji Zelandija? 

Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai