Teatrologė, viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė per kelerius pastaruosius metus pagarsėjo ir kaip drąsių, sėkmingų knygų autorė. Neseniai pasirodė ketvirtoji knyga, pavadinta „Jis“. Kaip teigia pati autorė, jos tikslas – padėti moteriai geriau suprasti savo gyvenimo vyrus: tėvus, brolius, sūnus ir mylimuosius. Jei dar neteko vartyti naujojo R.Vanagaitės kūrinio, siūlome susipažinti su nedidele jo ištrauka
Romantinė meilė yra tarsi psichinė liga. Bet labai maloni.
Įsimylėjimo ekstazė
Skyrius apie patį romantiškiausią vyrus ir moteris siejantį jausmą turbūt bus pats neromantiškiausias iš visų.
„Įsimylėjimas yra [...] specifinė smegenų būklė. Ji eksploatuoja tas pačias smegenų grandis kaip ir įkyriosios būsenos, manijos, intoksikacijos, troškulys ir alkis. Smegenų grandis, kurios suaktyvėja įsimylėjus, galime palyginti su tomis, kurios suaktyvėja nuo narkotinių medžiagų priklausomam žmogui, desperatiškai siekiančiam naujos dozės, – tvirtina neuropsichologė Louann Brizendine knygoje „Moters smegenys“. – Kai įsimylėjimo grandys veikia visa jėga, migdolinis kūnas – smegenų baimės ir perspėjimo sistema – ir priekinė juostinė smegenų žievė, kur apdorojami rūpesčiai ir vyksta kritinis mąstymas – yra intensyviai slopinami. Panašūs dalykai vyksta išgėrus ekstazio tabletę: įprastas įtarumas nepažįstamiesiems nyksta, o meilės grandys sužadinamos. Taigi romantinė meilė yra natūrali apsvaigusiojo nuo ekstazio būsena.“ (Louann Brizendine. Moters smegenys, p. 92.)
Romantinė meilė yra natūrali apsvaigusiojo nuo ekstazio būsena.
Kam gamta šitaip mumis manipuliuoja? Šventam tikslui – giminei pratęsti. „Tačiau susižavėjimas – laikinas jausmas – trunka nuo 3 iki 12 mėnesių, o daugelis žmonių jį klaidingai vadina meile. Tiesą sakant, tai biologinis gamtos triukas, siekiantis užtikrinti vyro ir moters susibėgimą pakankamai ilgam laikui, kad įvyktų apvaisinimas. Ši būklė pavojinga tuo, kad įsimylėjėliams atrodo, kad jie tobuli seksualiniai partneriai, bet taip atrodo dėl to, kad jie mylisi kaip triušiai. Tikrieji jų seksualinio potraukio skirtumai išryškėja praėjus susižavėjimui ar prasidėjus prisirišimo tarpsniui.“ (Allan & Barbara Pease. Kodėl vyrai nesiklauso, o moterys nesiorientuoja žemėlapiuose, p. 252.)
Stendhalis esė „Meilė“ aprašo vadinamąjį „kristalizacijos sindromą“. Rašytojas Milane sutiko moterį ir įsimylėjo. Tuomet ir aprašė, ką daro įsimylėjusio žmogaus vaizduotė. Stendhalis pasakoja, kad druskos kasykloje darbininkai įmesdavo belapių šakų į nebenaudojamas duobes. Po dviejų ar trijų mėnesių iš druskos prisodrinto vandens ištrauktos šakos būdavo padengtos spindinčiais tarsi deimantas druskos kristalais ir stebuklingai gražios. Kristalizacija – tai procesas, vykstantis įsimylėjėlio smegenyse, jis viską, kas nutinka, panaudoja mylimo asmens tobulumui įrodyti. Jei jis dėvi gražų kaklaraištį – vadinasi, turi stiliaus pojūtį, jei vykusiai pajuokauja – vadinasi, turi humoro jausmą, jei atidaro tau duris – vadinasi, dėmesingas ir galantiškas. Mes tiesiog sujungiame atskirus įvykius, pastebėjimus kaip pavienius taškus į vieną tobulą apskritimą. Jis, t. y. tavo sutiktas vyras, yra tobulas.
Juokiuosi širdyje prisiminusi visus savo įsimylėjimus. Kiekvienu atveju matydavau ką nors nepaprasto. Protingas. Gražus. Nuostabus humoro jausmas. Stiliaus pojūtis. Išsilavinęs.
Paskui tas protingasis pasirodydavo skaitęs tik „Tris muškietininkus“, o visas išsilavinimas – matyti TV serialai. Nuostabus humoro jausmas apsiribodavo dešimtimi anekdotų. Likdavo tik „gražus“. Kam man gražus? Sakoma, kad vyrai kaip šunys – arba gražūs, arba protingi. Labai teisingai.
Atsimenu, kad kiekvieną kartą, kai mano kelyje atsirasdavo Jis, tą pačią akimirką dingdavo apetitas. Lieknėdavau nesustodama (tai didelis kiekvieno įsimylėjimo pranašumas). Jei mane sutikusios draugės pamatydavo, kad esu numetusi keletą kilogramų, sakydavo: ką, ir vėl?
Kad ir trumpas išsiskyrimas su įsimylėjimo objektu sukelia dopamino ir oksitoksino abstinenciją ir verčia mus kentėti tiesiog fiziškai.
Kas vyksta mūsų smegenyse įsimylėjus? Jos kaip pašėlusios ima gaminti dopaminą – tą patį chemikalą, kuris svaigina kokaino vartotojus. Šis chemikalas leidžia jaustis pakylėtam ir laimingam. Įsimylėjusio vyro smegenyse dopaminas maišosi su testosteronu ir vazopresinu. Moters – su estrogenu ir oksitoksinu. Dopamino ir šių hormonų junginys ir yra narkotizuojantis, aukšto oktaningumo smegenų kuras. Tuomet kad ir trumpas išsiskyrimas su įsimylėjimo objektu sukelia dopamino ir oksitoksino abstinenciją ir verčia mus kentėti tiesiog fiziškai. Tik naujas susitikimas, nauja glamonė nuslopina nerimą ir atgaivina išbadėjusias meilės grandis smegenyse. Įrodyta, kad oksitoksino dozė smegenis pasiekia praėjus 20 sekundžių, kai tik apsikabiname su mylimuoju.
Dopamino fazė netrunka amžinai. Vieni sako, kad 3–12 mėnesių, kiti – 6–8 mėnesius. Maksimumas – pora metų. Tol, kol smegenyse cirkuliuoja didelis oksitoksino ir dopamino kiekis, žmogaus sprendimai nėra adekvatūs. Tiesiog hormonų audra nuslopina jo kritinį mąstymą. Taigi meilė yra akla tol, kol tęsiasi įsimylėjimo fazė.
Kai dopamino sukelta hormonų audra baigiasi, mes pagaliau pamatome žmogų, kurį sutikome – tokį, koks jis yra iš tikrųjų.
Kai toji audra baigiasi, mes pagaliau pamatome žmogų, kurį sutikome – tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Dopaminas nuslūgo, ir mes arba nusiviliame tokia meilės pabaiga, arba pereiname iš poros formavimo etapo į kitą – poros palaikymo etapą. Louann Brizendine teigimu: „Perėjimas nuo beprotiškos meilės prie ramių poros ryšių turi prasmę. Juk rūpintis vaikais būtų beveik neįmanoma, jei partneriai nesiliautų vienas kitam rodę išskirtinio dėmesio.“ (Louann Brizendine. Moters smegenys, p. 97.)
Dopaminas užleidžia vietą kitiems – artumo ir meilės hormonams. Prasideda oksitoksino ir vazopresino laikotarpis, kuris gali trukti visą poros gyvenimą. Psichologai pataria poroms neskubėti įsipareigoti ir sulaukti dopamino fazės pabaigos, kad sugrįžtų blaivus požiūris ir mes tikrai pamatytume, ar mylimasis tinka mums kaip ilgalaikis partneris. Ir tik tuomet tuoktis. Bet kaip išlaukti? Lauksi lauksi, o jeigu paskui neves?