Kol kino žiūrovai dar giliai alsuoja nuo filme „Išgyventi vasarą“ išgyventų emocijų, juostos scenaristė ir režisierė Marija Kavtaradė (28) jau nori judėti tolyn: „Negali prisirišti prie filmo, nors nuo pirmos parašytos scenarijaus eilutės iki pirmo viešo pasirodymo praėjo treji metai – nemažas mano gyvenimo etapas. Tačiau kai filmas paleistas į kino teatrus, jau nebėra tavo – jis tampa visų.“
Jaunai psichologei Indrei iš Vilniuje, Vasaros gatvėje, esančios psichiatrijos ligoninės į Palangą reikia palydėti du pacientus – bipolinį sutrikimą turintį (kitaip – maniakine depresija sergantį) Paulių ir užsisklendusią, nusižudyti bandžiusią Justę. Tokio iš pažiūros lengvo siužeto juosta „Išgyventi vasarą“ iš tiesų palietė giliausius kino kritikų ir žiūrovų sielos užkaborius. Ir jau pelnė ne vieną apdovanojimą: Talino kino festivalyje pripažinta geriausiu Baltijos šalių filmu, o šiųmečio festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai ją įvertino kaip geriausią lietuvišką ilgametražį filmą. Ir pati jo kūrėja jau nebe naujokė ant laimėtojų pakylos: 2015 metais Marija apdovanota „Sidabrinės gervės kiaušiniu“ už geriausią studento darbą, 2017-aisiais drauge su kolega scenaristu Andriumi Blaževičiumi ir seserimi dramaturge Tekle Kavtaradze pelnė „Sidabrinę gervę“ už geriausią kino scenarijų filmui „Šventasis“.
Kodėl savo debiutiniam ilgametražiam filmui ėmėtės tokios nelengvos temos?
Ji gimė iš gyvenimo: iš savo patirties ir iš aplinkos. Mačiau prasmę apie tai kalbėti. Dažname filme ligos naudojamos tik kaip triukas – padaryti personažą įdomesnį, nors pats filmas yra apie kitką. Arba apie ligą yra nekalbama, ją galima tik nujausti.
O man norėjosi apie psichinius sutrikimus kalbėti atvirai, paprastai ir nedramatizuojant. Perteikti personažų kančią, bet nenuspalvinti visko tik juoda spalva. Ligoninės, girgždančios durys, beprasmybės jausmas – žinoma, galėjau ir tokį filmą sukurti. Galėjau pasirinkti baisesnį kalbėjimo kampą – būčiau turėjusi pakankamai medžiagos bei patirties ir tam. Bet nemačiau prasmės. Žmonės ir taip bijo, ligoninės, diagnozės ir taip stigmatizuojamos. Norėjosi paprastumo ir šviesos. O žiūrovas jaučia, kiek nuoširdumo ir tiesos sudėjai į savo darbą. Netikromis, išgalvotomis emocijomis jo neapgausi. Turi būti drąsus ir atviras kurdamas.
Galbūt filmas – autobiografinis?
Ne, juk siužetas – beveik iš fantastikos srities. Na, pagalvokite, psichologė lydi pacientus prie jūros – komedinis siužetas. Bet jei rimtai, kam įdomus būtų filmas apie jauną režisierę, kuri kažką išgyvena?.. Kai kuriu, man reikia nemažos distancijos nuo savęs – tik tada pavyksta būti nuoširdžiai. Iš tiesų siužetų gali sukurti įvairiausių, bet nuoširdūs man turi būti filmo viduriai, ne išorė.
Pastaruoju metu net keletas aktorių viešai prisipažino, kad serga depresija ar turi bipolinį sutrikimą: aktorė Gelminė Glemžaitė, kuri jūsų filme vaidina Justę, aktorius Marius Repšys, su kuriuo dirbote kurdama filmo „Šventasis“ scenarijų. Kaip manote, kodėl tokios išpažintys jau nebėra retenybė?
Dėl to, kad apie tai prasminga kalbėti. Sergant neretai atrodo, kad esi visiškai vienas. Aplinkui – visi sėkmingi, laimingi ir tik tu vienas – duobėje. Tačiau tokie vieši, ypač žinomų žmonių, prisipažinimai gali padėti kitiems. Kita vertus, jie reikalingi dar ir tam, kad sergantis žmogus nesijaustų kuo nors išskirtinis, unikalus. Nieko čia labai originalaus, kad tau – viena ar kita diagnozė. Nieko ypatingo, kad gulėjai ligoninėje. Nieko išskirtinio, kad geri antidepresantus. Tiesiog kalbėjimas atvirai apie ligą gali tapti pagalba kitiems. Ir nereikia to nei romantizuoti, nei sureikšminti, nei baisėtis. Taip tiesiog yra, ir viskas.
Tos išpažintys daugiausia skamba iš gana jaunų žmonių lūpų. Nejaugi jūsų kartoje tiek daug sergančių, tiek daug, kam reikia psichologų ir psichiatrų pagalbos?
Manau, kad mūsų karta tiesiog atviresnė. O karta po mūsų yra dar drąsesnė: žinau, ką sakau, nes dirbu su paaugliais. Bet ar mūsų tikrai daugiau? Nežinau. Gal tiesiog seniau kreiptis pagalbos arba atvirai apie tai kalbėti buvo gėda, baisu. Šiuolaikiniai jaunuoliai anksčiau pradeda stebėti save – ko gero, didžioji dalis mano pažįstamų vaikšto į psichoterapiją. Ir nei kam dėl to gėda, nei baisu. Jei lankaisi pas psichologą, visiškai nereiškia, kad esi ligonis – tiesiog rūpiniesi savo psichine sveikata. Tai – tarsi profilaktinis gydymas, kuris užtveria kelią galimiems rimtiems sutrikimams. Pavyzdžiui, neseniai žiūrėjau filmą apie plaukikę Rūtą Meilutytę – ji pasakojo, kaip išgyveno depresiją. Mane tikrai sujaudino jos patirtis – kiek reikia drąsos ir stiprybės, kad būdama čempionė viešai kalbėtum apie sunkiausius gyvenimo etapus. Aš tikrai labai vertinu ir gerbiu žmones, kurie nebijo būti atviri.
Aš irgi žinau, ką tai reiškia, tačiau pati nenoriu interviu kalbėti šia tema, nes tai padariau per filmą – kinas yra mano būdas kalbėti apie ligą ir padėti kitiems. Be to, esu tikra, kad labai svarbu, kaip apie tai kalbi. Jeigu jau ryžaisi, vadinasi, prisiimi tam tikrą atsakomybę – švieti, informuoji, skatinti gydytis, kreiptis pagalbos. Kiek daug būna tuščių, skambių frazių: „Man buvo blogai, bet aš susiėmiau“, „Depresavau, bet vieną dieną saulė nušvito...“ Neatsakinga į orą leisti tokius žodžius, nes jeigu tau užteko tik saulėtos dienos, kad depresija praeitų, greičiausiai tai net nebuvo depresija. Mes tiek nuvalkioję žodį „depresija“, kad iš tikrųjų šia liga sergantis žmogus atrodo išsigalvojantis, nerimtas. Tai, kiek ir kaip neatsakingai šnekame apie psichinę sveikatą, yra baisu. Žmogų galime pavadinti „šizofreniku“, „užsidepresavusiu“, „psichu“, „maniaku“... O juk visai nedideliu spinduliu aplink mus yra žmonių, kurie tikrai serga. Be to, tokias ligas dažnai lydi komentarai: „Prisigalvoja“, „Madinga dabar sirgti“... Bet žmonės pamiršta vieną dalyką: juk niekas nenori sirgti. Niekas. Jei galėtum pasirinkti jaustis gerai, argi rinktumeisi ligą?
Iš kur aktorius Paulius Markevičius žinojo, kaip vaidinti bipolinį sutrikimą turintį žmogų?
Paulius domėjosi, daviau jam perskaityti dvi knygas – žinojau, kad jose gerai išdėstyta. Daug su juo kalbėjome apie ligą, bandėme ieškoti atitikmenų, koks maždaug tai yra jausmas, pojūtis...
O koks tai yra jausmas?
Psichologijos vadovėliuose bipolinis sutrikimas aprašomas kaip manija ir depresija – kaip sūpuoklės tarp energijos kupinų aukštumų ir bejėgystės, nieko nenorėjimo. Tačiau kiek visko yra tame viduryje, kiek ten pilkųjų zonų, susimaišiusių pojūčių... Bandžiau tai pavaizduoti filme per Pauliaus personažą: jis būtent tokios sumišusios būsenos – turi ir blogų minčių, ir kartu energijos. Būsena, kai turi energijos, o mintys yra blogos, yra pats pavojingiausias bipolinio sutrikimo momentas. Būtent tą chaosą, sumaištį bandantį išgyventi žmogų ir bandžiau pavaizduoti.
Man niekada nekilo abejonių, ar verta kurti tokį filmą, – turėjau labai aiškią motyvaciją. O dabar, kai pažiūrėję filmą prieina žmonės ir dėkoja arba tiesiog apsikabina ir verkia, dar aiškiau suvokiu, kad vertėjo. Jie supranta mane, aš suprantu juos – galime nieko ir nekalbėti. Žinau, kad yra žmonių, kuriems šito filmo reikia, žinau, ką jis palietė.
Nuo vaikystės norėjote būti režisiere?
Vaikystėje lankiau dramos būrelį. Su metais vyresne sese Tekle kadaise labai daug vaikščiojome į teatrą. Būdama keturiolikos ji parašė savo pirmąjį romaną, jį išleido leidykla „Tyto alba“. Studijavo kino dramaturgiją, dabar rašo scenarijus teatro spektakliams ir kino filmams. O aš paauglystėje pradėjau lankyti „Skalvijos“ kino akademiją, jau žinojau, kad noriu būti kino režisierė. Baigiau Muzikos ir teatro akademiją, režisūros bakalauro studijas. Magistro taip ir nesugebėjau įveikti. Dukart stojau... Turbūt šitą filmą laikau savo magistro diplomu, nes filmuodama tikrai labai daug išmokau.
Pavardė išduoda, kad turite nelietuviškų šaknų.
Taip, tėtis yra gruzinas. Jis – teatro režisierius, kino aktorius, Gruzijoje – gana žinomas žmogus. Tėvai susipažino Lietuvoje, mes su sese čia gimėme. Kurį laiką tėvas važinėjo tarp Lietuvos ir Gruzijos, bet ilgainiui ryšys su juo nutrūko.
O mama – psichologė, daug metų dirbo universitete dėstytoja, konsultuoja privačiai. Ji – nuostabi, išmintinga moteris, daugybę dalykų išmokau iš jos. Suprantu, kad mes su sese ir visi buities rūpesčiai slėgė tik mamos pečius, bet ji visada geba aplinkui matyti grožį, mylėti žmones – mūsų namuose nuolat būdavo mamos draugų, svečių, giminaičių, paskui – mūsų su sese draugų, klasiokų, kurso draugų... Pati norėčiau turėti tokius visiems atvirus namus.
Kada paskutinį kartą matėtės su tėčiu?
Buvau sutikusi jį praėjusią žiemą, per Kalėdas, kai buvau Tbilisio kino festivalyje. Prieš kelerius metus su sese buvome nuvažiavusios į Gruziją. Bet tas mūsų ryšys su tėčiu nėra labai palaikomas. Pamenu, vaikystėje turėjome draugų, kurie irgi augo be tėvo, – jie kažkaip liūdėdavo, kaltino tėvus. Bet turbūt tiesa, kad viskas ateina iš mamos, – mūsų mama dėl to, kad augino mus viena, niekada nedarė problemos, niekada nesiskundė, kad jai sunku, blogo žodžio apie mūsų tėvą nėra pasakiusi. Man tai – labai gražus žmogaus orumo ir stiprybės pavyzdys.
Judvi su seserimi – scenariste Tekle Kavtaradze – jau dabar esate laikomos vienomis ryškiausių jaunosios kartos menininkių, netgi vadinamos lietuviško kino atgimimu. Scenarijais ar kūrybinėmis mintimis esate prisidėjusios ne prie vieno filmo ar reklamos, kurie pelno apdovanojimus. Gera jaustis ant bangos?
Su sese tikrai turime daug darbų, bet matau, kaip dirba mano draugai, kolegos, kaip visiems sekasi, – vadinasi, visi einame labai gera linkme. Turbūt, kai darai tai, kas tau pačiam iš tiesų rūpi, kai esi nuoširdus ir tikras, žmonės irgi tai jaučia.
