Išgirskite: Fausta Marija Leščiauskaitė įgarsino smurtą šeimoje patyrusios moters istoriją

Fausta Marija Leščiauskaitė / Tomo Kaunecko nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-12-04 12:50
Socialinis projektas „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“ ir portalas Žmonės.lt kviečia moteris, patyrusias smurtą artimoje aplinkoje, dalintis savo istorijomis. Jūsų istorijos pateikiamos anonimiškai, ne tik raštu, bet ir įgarsintos žinomų moterų balsais.  Šeštąją istoriją įgarsino „Užkalnio“ žurnalo vyriausioji redaktorė Fausta Marija Leščiauskaitė.

Socialinį projektą „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“ organizuoja Kauno apskrities moterų krizių centras ir Vytauto Didžiojo universiteto viešosios komunikacijos studentės: studentės: G.Kondrataitė-Paleckienė, G.Paniulaitytė, K.Mazūraitė ir N.Dvarionaitė.
 
Žmonės.lt skaitytojus kviečiame išklausyti šeštąją istoriją, kurią įgarsino Fausta Marija Leščiauskaitė:

Lina (vardas pakeistas)

Nepažįstu tos atsitiktinai sutiktos moters „Maximoje“. Tikriausiai, ne aš viena į ją atkreipiau dėmesį – tamsūs  akiniai šį lapkritį, kai saulė ir taip reta viešnia,  gobtuvas, kai  dar visi vaikštom vienplaukiai ir neskubam slėptis  nuo kartais ir aštroko vėjo  po kepurėmis... Netyčia viena greta kitos atsidūrėme prie tos pačios lentynos. Ji pakėlė akinius, norėdama pasitikslinti kainą, ir aš viską supratau: mėlynės. Dar šviežios – ryškios, skaudžios, piktos... Nepažįstu tos moters, nežinau jos istorijos, tik supratau, kad už viso to slepiasi eilinė šeimos tragedija.

O juk tai aš daugiau nei prieš dešimtį metų, nejučia pagalvoju,  ir laikas kaleidoskopiškai atsisuka atgal, neša mane prisiminimais į praeitį – juodą, skaudžią, pilną kontrastingų jausmų: baimės, nevilties, skausmo, vilties, gailesčio... Nes aš gerai žinau, ką reiškia ryte žiūrėti į veidrodį ir nežinoti, ką daryti, kaip pasirodyti žmonėms, kaip eiti parduotuvėn, kaip lydėti sūnų darželin, nes veidą „puošia“ mėlynės ar žaizda, o šukuojant plaukus, kuokštai jų lieka šukose.

Nesmerkiu tylinčių, nes ir pati taip elgiausi, tačiau yra riba, kurią peržengus,  tylėti tampa sunku.

Taip ir neišdrįstu jo, dabar  jau suaugusio, paklausti, ką jis galvojo, ką jautė, kai paskubomis nurengdavau ir aprengdavau, kai keisdavau vieną po kito arbatos, bulvės, gysločio kompresus, kai bandydavau pasislėpti po pudros ar kremo sluoksniu. Skaudžius prisiminimus norisi pamiršti, deja, jie sėlina iš paskos susikibę su liūdna patirtimi.

Dar lig šiol kartais bandau analizuoti, kaip romantiška ir ilga draugystė galėjo virsti košmaru. Jis krito man į akį dešimtoje klasėje. Po ilgų diskusijų su savimi drįsau parašyti laišką, antrą. Gavau atsakymą. Mūsų mokyklinė draugystė ir buvo tokia – laiškai, ne pokalbiai, ne vaikščiojimas kartu mokyklos koridoriais. Po to – rimta draugystė, nuoširdi meilė, rožinės svajonės apie šeimą. Tiesa, prieš pat vestuves mama bandė perspėti, kad gyvenimą sieju ne su tuo žmogumi, bet ar naivi įsimylėjusi dvidešimtmetė galėjo išgirsti?

Neprisimenu pirmojo smūgio priežasties, neprisimenu jo istorijos. Sužinojo mama, brolis, bet aš nieko neaiškinau. Paskui vis dažniau „netyčia“ nukrisdavau nuo laiptų, paslysdavau, nelaimingai kur nors susimušdavau. Kai  atmintin visa tai bandau rikiuoti, smūgių virtinė tęsiasi vis tolyn, tolyn... Ji tokia beprasmė...

Tai ilgai buvo mano ir kitų moterų klaidinga tylos priežastimi – vaikams reikia abiejų tėvų... Tik ar reikia barnių, muštynių, ašarų? Jie palieka tokius bjaurius randus...

Nebuvau pratusi skųstis, vis slėpdavau ir mėlynes, ir namie kilusius konfliktus, stiklainių, puodelių, lėkščių šukes. Tai buvo gyvenimo šukės. Nežinau, kada jis ėmė aižėti, kada – skilti, ir kalti buvome dėl to tikriausiai abu. Kai kas stebėjosi mano kantrybe, o aš vis gyvenau viltimi, kuri švysteldavo tarsi vėlyvo rudens saulė geru žodžiu, bendru darbu ar kelione, pagamintais pietumis... iki kitos protą užtemdančios alkoholio arba pykčio protrūkio beprotybės, vėl viską daužančios. Nesmerkiu tylinčių, nes ir pati taip elgiausi, tačiau yra riba, kurią peržengus,  tylėti tampa sunku.

Prisimenu, jau po Oninių vieną vasaros pavakarę rinkau sode alyvinius obuolius. Sūnus vartė knygą, kurią ką tik skaitėme, ir rado maldelės paveikslėlį. „Tu ją skaitei?“ – paklausė. „Taip“, – atsakiau. „O kas yra malda?“ – paklausė vėl. „Kai ko nors labai prašai Dievulio“, – paaiškinau. Jis nutilo ir ilgai žiūrėjo į paveikslėlį. Tada jau aš paklausiau: „Ko nors Dievulio prašei?“ Atsakymas pribloškė, jis liko ir atminty, ir širdy visam gyvenimui – „Prašiau, kad tėtis iš namų neišeitų.“ Tai ilgai buvo ir mano, ir kitų moterų klaidinga tylos priežastimi – vaikams reikia abiejų tėvų... Tik ar reikia barnių, muštynių, ašarų? Jie palieka tokius bjaurius randus...

O iš namų išėjom mudu su sūnum. Kai vieną rytą dužo ir mašinos, ir virtuvės langas, deja, ne pirmą kartą, kai nepiktai, bet vis dėlto dar kandžiojosi sausio pabaigos šaltis, kai staiga trūko visos gijos, rišusios prie namų.

Prisimenu, kaip galvą susiėmė seniūnas, socialinės darbuotojos – niekam mūsų gyvenimas nebuvo paslaptis, tačiau kištis į šeimos reikalus – subtilus dalykas. Ieškojom išeities.

Priglaudė geri žmonės, po to globojo Moterų Krizių centras, kapstėmės kaip išmanydami. Niekada nepamiršiu ir naktinio poros kilometrų  kelio į darbą per mišką, kurio tamsos ir nežinomybės visada bijojau, nerimo dėl vieno palikto sūnaus. Nauji išbandymai grūdino, teikė jėgų. Mokiausi pasitikėti žmonėmis, išsakyti savo nuomonę, įveikdavau vieną baimę po kitos. Gerbiu tas, kurios netyli, kovoja, ryžtasi, tik tašką gyvenime reikia dėti vienąkart ir galutinai. Netvirtas, abejotinas jis virsta tik eiliniu kableliu...

Kai pamatau moterį, slepiančią mėlynes, noriu pasakyti – netylėk, nesislėpk vėžlio kiaute, nes tu – ne pilka pelytė,  tu – vienintelė, nepakartojama...

Grįžom po trijų mėnesių namo. Gyvenimas šiek tiek pagerėjo, tik štai abiejų sveikata – ne itin. Galutinį sprendimą priėmė Dievas – jis tikriausiai pavargo žiūrėti į mūsų nelaimes ir jų pasekmes, tad pasikvietė vyrą pas save.  Dabar, po dešimties  metų, tas  a n a s  gyvenimas – tik slogus sapnas. Dalyvauju ir visuomenėje, ir kultūrinėje veikloje, įvairiuose projektuose, dirbu, laisvalaikį  skiriu kūrybai, o svarbiausia – nebijau grįžti iš darbo ar užsiėmimo pusvalandžiu vėliau...

Greta manęs yra žmogus, kuris niekados nepakėlė rankos, padėjo užauginti sūnų, aš bendrauju su jo vaikais, kartu sprendžiame ir suaugusiųjų, ir paauglių problemas...  Tik kai pamatau moterį, slepiančią mėlynes, kai išgirstu barnį,  noriu pasakyti – netylėk, nesislėpk vėžlio kiaute, nes tu – ne pilka pelytė,  tu – vienintelė, nepakartojama... Niekas tokių žodžių seniai nesakė? Nenusimink, dar pasakys... o gal tyliai vertins tavo kulinarinius gabumus ar tvarkingumą... tavo buvimą greta... gerą žodį...

Nes greta tavęs visada yra šviesa. Kartais ji – tik trapus vasaros jonvabalio švytėjimas, kurio nepastebi, atsitiktinai uždengdama delnu, tačiau ateina laikas, kai ji šiltu ryto saulės delnu nubraukia tavo ašaras ir pažadina naujam gyvenimui.

Kur kreiptis pagalbos:

Moterys, patyrusios smurtą artimoje aplinkoje, kviečiamos pasidalinti savo istorijomis el.p. adresu: soc.projektas.istorijos@gmail.com

Jūsų pasakojimas kitoms moterims gali tapti pavyzdžiu – išdrįsti, žengti pirmuosius žingsnius išsilaisvinimo nuo smurto keliu.

Nelikite vienos: jeigu šiuo metu susiduriate su smurtu artimoje aplinkoje, nedelskite kreiptis pagalbos: https://www.specializuotospagalboscentras.lt/kontaktai/

Kontaktai, kur moterims kreiptis pagalbos. Socialinis projektas „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“
Kontaktai, kur moterims kreiptis pagalbos. Socialinis projektas „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“

Naujausi straipsniai