Išgirskite: aktorė Valda Bičkutė-Valiukienė įgarsino vyro smurtą patyrusios moters istoriją

Valda Bičkutė-Valiukienė prisijungė prie socialinio projekto „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“ / Liudo Masio nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-11-06 18:29
Socialinis projektas „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“ ir portalas Žmonės.lt kviečia moteris, patyrusias smurtą artimoje aplinkoje, dalintis savo istorijomis. Jūsų istorijos bus pateikiamos anonimiškai, ne tik raštu, bet ir įgarsintos žinomų moterų balsais. Antrąją istoriją įgarsino aktorė – Valda Bičkutė-Valiukienė.

Socialinį projektą „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“ organizuoja Kauno apskrities moterų krizių centras ir Vytauto Didžiojo universiteto viešosios komunikacijos studentės.

„Moterys, mes turime pagaliau suprasti, jog nėra ir negali būti priežasčių pateisinančių smurtą prieš artimą žmogų. Tik nuo visų mūsų priklauso, ar pagalba, patiriančiam smurtą artimoje aplinkoje bus suteikta laiku. Susimąstykime ką kiekvienas galime padaryti siekdami išgydyti šią visuomenės piktžaizdę. Juk vienos smurtą artimoje aplinkoje patyrusios moters istorija gali parodyti kelią, kaip išvengti smurtinių santykių ir tapti savimi pasitikinčia moterimi. Tai gali tapti padrąsinimu dešimtims kenčiančių moterų“, – į moteris kreipiasi ir viena pagrindinių projekto iniciatorių Greta Kondrataitė-Paleckienė.

Greta sako, kad istorijos jau keičia gyvenimus, ne viena moteris šio projekto dėka kreipėsi į Kauno apskrities moterų krizių centrą. Moterys ne tik dalinasi istorijomis, jos pradeda keisti savo gyvenimus iš esmės, daugiau tikėtis tikriausiai net nebūtų galima.

Žmonės.lt skaitytojus kviečiame išklausyti antrąją istoriją, kurią įgarsino aktorė Valda Bičkutė-Valiukienė:

Antroji istorija – Kristina (vardas pakeistas)

Mano istorija prasideda 2013 metais. Ir nors prieš vestuves jau mačiau būsimo vyro polinkį į alkoholį, ne kartą dėl to pykomės, bet viduje buvo tokia didelė nedrąsa nutraukti santykius, labai norėjau šeimos, ir tuo pat metu taip stipriai nedrįsau viską baigti, kad visgi ištekėjau. Santuokoje gimė du sūnūs Tačiau, net ir turėdama vaikus, jaučiausi labai blogai. Man buvo sunku fiziškai ir psichologiškai.

Santuokoje, vyras manęs visiškai negirdėjo, kai su juo kalbėdavau apsimesdavo neva turintis kitų reikalų. O kai išgerdavo, tapdavo dar piktesnis. Jeigu atvirai, net jei ir negerdavo būdavo – tik blogiau. Vieną naktį pamačiau, kad mano vyras eilinį kartą padauginęs, tačiau jo pyktis buvo toks nevaldomas, jog bet kurią akimirką galėjo peraugti į agresiją. Jis taip smarkiai padaugino, kad elgėsi labai neadekvačiau, o galiausiai kažkas jam pradėjo rodytis, jis... nedaug trūko, kad man įspirtų, laimei, tą naktį šalia buvo brolis, jis mane apgynė, tačiau brolis nukentėjo pats.

Baisiausia buvo, kuomet jis girtas užsirakino namuose, o juose liko mano mažytis sūnus, girdžiu, kaip jis klykia, o durys užrakintos, penkis kartus skambinau policijai.

Visgi – tai nebuvo pabaiga... Baisiausia buvo, kuomet jis girtas užsirakino namuose, o juose liko mano mažytis sūnus, girdžiu, kaip jis klykia, o durys užrakintos, penkis kartus skambinau policijai, o jie atvažiavo tik po valandos... Laimei, kad niekas tuo metu nenukentėjo, bet jeigu policija būtų užtrukusi, baigtis galėjo daug blogiau... Tačiau, nepaisant to, kad jis smurtauja ir geria, kaime jis turi pažinčių, ir čia esantys policininkai jį užtaria...

Iškvietus pareigūnus, visada baigiasi panašiai... Jie atvažiuoja kuomet vyras jau miega, būna ramu ir lieka nepatenkinti, jog yra kviečiami tarsi be reikalo. Ne kartą buvau nusprendusi išsiskirti, net buvau grįžusi atgal pas tėvus į Kauną gyventi, bet jis labai stipriai rodė iniciatyvą susitaikyti, pats surado psichologą. Dažnai atvažiuodavo ir aš patikėjau, nes labai norėjau šeimos... Kurį laiką jis tikrai laikėsi ir negėrė, tačiau buvo be galo piktas, nervingas, vis tiek nebuvo normalaus ir pilnaverčio gyvenimo bei santykių...

Aš jo beprotiškai bijojau, ar girto, ar blaivaus. Per silpnas žodis bijojau...

Aš ilgą laiką nesuvokiau, kad psichologinis smurtas yra įsivyravęs mūsų šeimoje. Aš jo beprotiškai bijojau, ar girto, ar blaivaus. Aš tame kaime buvau visiškai viena ir jo labai bijojau.... Per silpnas žodis bijojau... Po kurio laiko jis vėl pradėjo gerti. O mano baimė tik augo. Jam išgėrus labiausiai bijodavau, kad nepasikartotų ta baisi naktis, kuomet vyras su sūnumi užsirakino namuose. Nuolat galvoje rengiau išsigelbėjimo planus, jei jis pultų mane mušti ar norėtų nuskriausti vaikus. Vieną naktį jis vėl labai daug išgėrė, užmigo pirmame aukšte, aš su vaikais buvau antrame aukšte.

Užmigti tiesiog negalėjau, vis galvojau, kaip ir ką man reikėtų daryti, jeigu kilus pavojui tektų gelbėti vaikus. Visgi, labai sunerimau, kai jis šiek tiek pamiegojęs nubudo, išgirdau jo žingsnius, labai stiprius pirmyn atgal pirmyn atgal, pradėjau dar labiau bijoti, jei jis užlips į viršų, ką man daryti. Aš taip beprotiškai jo bijojau. Girdėjau jį kažką veikiant, valgant, po kurio laiko tyla. Nulipau į apačią ir pamačiau jį miegantį, jis miegojo apsikabinęs indų ploviklio „Fairy“ buteliuką, kelias minutes pastovėjau, įsitikinau, ar tikrai miega ir galutinai nusprendžiau palikti tą vietą.

Berašant man net rankos drebėjo, visi prisiminimai grįžta...

Užlipau į viršų, pasiėmiau abu dar miegančius vaikus, rankinę, nes ten visi dokumentai ir kaip stovime, su pižamomis išėjome iš tų namų, tiesiai į mašiną. Labai bijojau, kad užkūrus variklį, jis prisikels arba prabus jo mama, kuri taip pat nuolat girtaudavo. Tuomet ji būtų neleidusi mums išvykti. Nes ji gyveno visai šalia mūsų. Bet man pavyko, naktį parvažiavau namo į Kauną.

Išsiskyrę esame tik dokumentuose, o emociškai dar ne. Jo nuolatinis tikrinimas, sekimas mane taip vargina. Tas psichologinis smurtas taip niekur ir nedingo.

Dabar jau skaičiuoju trečią vasarą, kuomet gyvenu atskirai be jo, su vaikais, jau metai kaip esame oficialiai išsiskyrę.

Tačiau, išsiskyrę esame tik dokumentuose, o emociškai dar ne. Jo nuolatinis kontroliavimas, tikrinimas, sekimas, mane taip vargina, matau, kad tas psichologinis smurtas, kurį patirdavau ir anksčiau taip niekur ir nedingo. Tuo metu neturėjau pinigų advokato paslaugoms, pasinaudojau valstybės finansuojamo advokato paslauga dėl skyrybų, teismas nusprendė, kad abu bendru sutarimu auginsime vaikus. Prašiau kitų dalykų, bet advokatas sakė – čia ne tokio rimtumo byla. Prašiau ir psichologo rekomendacijų dėl vaikų...

Socialinis projektas „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“
Socialinis projektas „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“

Nuo tos dienos, kai pabėgau iš jo namų, psichologinis smurtas niekur nedingo, kurį laiką aš vėl jo neatpažinau, jis gąsdino, kad atims vaikus iš manęs, jis labai daug kuo gąsdino mane... O aš baimės vedama dariau tai ko jis prašė, atrašydavau ką vaikai veikia, reikalaudavo nuotraukų, siųsdavau, tačiau kuomet vieną kartą jėga išsivežė abu klykiančius mano vaikus, kreipiausi į vaikų teises.

Ne kartą prašiau patarimo, kaip elgtis, jei su vyru neįmanoma susitarti, vaikai bijo būti su tėčiu, atsakymas būdavo visada tas pats: turite susitarti tarpusavyje. Po oficialių skyrybų, praėjus kuriam laikui, vaikai pas savo tėtį praleisdavo ne tik dienas, bet ir naktis. Tačiau, matydavau, jog jie grįžta nelaimingi, nelaukdavo kito karto kuomet vėl teks važiuoti pas tėtį.

Vyras mane pastoviai kontroliavo telefonu. Nuolatiniai skambučiai, dėl vaikų tarsi klausiant, ką jie veikia, kaip gyvena, bet iš tų klausimų aišku, kad ne vaikų gyvenimas ar tai kas jame vyksta jam buvo svarbu... Tai buvo taip akivaizdu, jis juk sekė, tikrino, kontroliavo mane. Kad ir kaip emociškai buvau pavargusi nuo to, juk negalėjau drausti vaikams bendrauti su tėčiu. Visgi, tie nuolatiniai manęs įžeidinėjimai, negražūs žodžiai, kurie buvo skirti man varė mane į neviltį...

Mama, aš kai būnu pas tėtį, galvoju kaip man susižaloti, nes tada galėsiu pas tave grįžti...

Šiai dienai aš bandau atsitiesti ne tik pati, bet bandau pagerinti ir vaikų psichologinę būklę. Vedžioju juos pas psichologę, į dailės terapiją, esu ta mama, kuri po darbo visą savo laiką skiria vaikams, dažnai būname lauke. Vakarais tradiciškai skaitome pasakas, bet jaučiu, kad to negana...

Kartais galvoju – ką dar galiu kaip mama padaryti dėl savo vaikų, kad jiems būtų kuo mažiau psichologinių traumų ateityje? Kuo galiu padėti savo vaikams?

Kuo dar galiu padėti savo vyresniajam vaikui, kuris jau nebenori važiuoti pas tėtį nakvoti, nes jį tėtis dažnai palieka vieną namuose, vaikas mato netinkamą pavyzdį, nuolat randa išgertus alaus butelius, kurie net neslepiami, o paliekami matomoje vietoje, tačiau vaikas bijo tai pasakyti tėčiui, nes juk tėtis pyks...

Šį vakarą po pasakos, man berniukas sako: „Mama, aš kai būnu pas tėtį, galvoju kaip man susižaloti, nes tada galėsiu pas tave grįžti, nes man reikės vaistų, o juk tėtis vaistų neturi, mama, aš nukritau nuo dviračio, kad susižeisčiau specialiai...“ ir dar daug visko man pripasakojo. Sėdžiu ir verkiu iš beviltiškumo, kodėl mūsų valstybėje tikima mama tik tada, kai ji turi mėlynių ant kūno ar vaikas būna sužalotas, kodėl vaikų teisės negali padėti, kai yra žalojama vaiko psichika, o ne kūnas...

Išsilaisvinimo kelias

Ir nors šios moters istorija dar neturi laimingos pabaigos, tačiau ji išdrįso kreiptis į Kauno apskrities moterų krizių centrą, dėl teisinės pagalbos, ir vien jau tai yra didžiulis ir teisingas žingsnis išsilaisvinimo nuo smurto kelio link.

Jūsų atvirumas gali tapti padrąsinimu dešimtims kenčiančių moterų.

Projekto iniciatorė Greta Kondrataitė-Paleckienė sako, svarbiausia – nebijokite žengti žingsnį į priekį, nes moterys Jūs nesate vienos. Ir drąsiai kreipkitės pagalbos į specializuotos kompleksinės pagalbos centrus arba į moterų krizių centrus.

Greta Kondrataitė-Paleckienė / Giedrės Krajauskienės nuotr.
Greta Kondrataitė-Paleckienė / Giedrės Krajauskienės nuotr.

Greta taip pat kviečia moteris, patyrusias smurtą artimoje aplinkoje nedvejoti ir pasidalinti savo istorijomis el.p. adresu: soc.projektas.istorijos@gmail.com

Jūsų pasakojimas kitoms moterims gali tapti pavyzdžiu – išdrįsti, žengti pirmuosius žingsnius išsilaisvinimo nuo smurto keliu.

Nelikite vienos: jeigu šiuo metu susiduriate su smurtu artimoje aplinkoje, nedelskite kreiptis pagalbos: specializuotospagalboscentras.lt/kontaktai/

Kontaktai, kur kreiptis pagalbos:

Kontaktai, kur moterims kreiptis pagalbos. Socialinis projektas „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“
Kontaktai, kur moterims kreiptis pagalbos. Socialinis projektas „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“

Naujausi straipsniai