Iš viešumos dingusi V.Perminaitė – apie gyvenimą Londone, „Mango“ laikus ir žinomumo kainą

Viktorija Perminaitė-Emanuel / Asmeninio albumo nuotr.
Justė Juškevičiūtė
Šaltinis: Žmonės
AA

Buvusi grupės „Mango“ narė Viktorija Perminaitė-Emanuel šiandien Lietuvos pramogų pasaulyje reta viešnia. Prieš 12 metų į Londoną išvykusi dainininkė džiaugiasi pasikeitusiu gyvenimu – Viktorija sako, kad dar niekad nesijautė tokia laisva ir savimi pasitikinti. „Kai pagalvoju, kiek anksčiau kompleksų turėjau... Šiek tiek šiurpstu“, – nusijuokia scenoje praleistus metus prisiminusi ilgalaikio makiažo meistrė.

V.Perminaitė-Emanuel su portalu Žmonės.lt kalbėjosi birželio 17-ąją – per savo 41-ąjį gimtadienį. Vos nuaidėjus klausimui, ar iki šiol taip pat nemėgsta gimimo dienų, kaip nemėgo prieš kelerius metus, Viktorija tik garsiai nusikvatojo: „Kai kurie dalykai nesikeičia!“.

Tiesa, nors gimimo dienų V.Perminaitė-Emanuel nemėgsta, tai nereiškia, kad šios šventės ji baiminasi – anot Viktorijos, ši diena jos gyvenime tiesiog neturi jokios reikšmės ir neišsiskiria iš kitų. Tikriausiai tai ir yra laimingo žmogaus bruožas – laisvo, garsiai besijuokiančio ir išsivadavusio iš visuomenės standartų. Būtent tokios mintys kyla klausantis ramaus V.Perminaitės-Emanuel balso.

Portalui Žmonės.lt Viktorija pasakojo apie šių dienų kasdienybę, išsivadavimą iš komplekstų ir „Mango“ laikus, į kuriuos šiandien žvelgia šiek tiek nostalgiškai.

Viktorija, prieš dvejus metus pasakojote apie karantino sustingdytą kasdienybę. O kuo dabar gyvenate?

Darbais (šypsosi). Atrodo, gyvenimas Londone pagaliau sugrįžta į normalias, prieškarantinines vėžes. Po to, kai dvejus metus priverstinai ilsėjausi, tos darbų pripildytos dienos teikia beprotišką džiugesį, nors ir vargina taip pat beprotiškai. Tik prisipažįstu, po ilgo sąstingio periodo šiek tiek baisu, kad rudenį ir vėl galime sulaukti kokių nors apribojimų.

Londone jau gyvenate beveik 12 metų. Ar aplanko mintys apie grįžimą gyventi į gimtinę?

Ne. Mano namai jau čia. Per tiek metų susikūriau savo pasaulėlį Londone, tad grįžti visam į Lietuvą nesvarstau. Bent jau kol kas. Kai sugrįžtu į Klaipėdą man dabar net būna keista – toks ramus miestas, atrodo, kad niekas nevyksta. Toks jau tas kontrastas, lyginant su Londonu (šypsosi). Greitas milžiniško miesto tempas man labai patinka. Čia daug galimybių, daug veiklos… Į Klaipėdą kol kas smagu sugrįžti tik atostogoms – man tai atneša ramybę.

Viktorija Perminaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Tačiau praėjusiais metais į Lietuvą grįždavote ne tik dėl atostogų, bet ir dėl darbų – kartu su grupe „Mango“ surengėte keletą pasirodymų.

Taip. Tuo metu Rima laukėsi trečio kūdikio ir prieš pat gimdymą paprašė padėti. Juk negalėjo žengti į sceną, tad aš ir sutikau (šypsosi). Tada man teko greitai mokytis dainuoti Rimos partijas, nes iki tol mokėjau tik savąsias. Buvo jaudulio (šypsosi). Bet, iš tiesų, man labai smagu žengti į sceną ir vėl dainuoti su merginomis. Tiesą sakant, nujaučiu, kad tai nebuvo mūsų paskutiniai bendri koncertai, nes grupė manęs vis nepaleidžia (juokiasi).

O ar vėl įžengus į sceną neaplankė noras pilnu pajėgumu sugrįžti į grupę?

Ne. Tas noras jau nebeaplanko. Nors man be galo gera ir smagu scenoje, aš jau neįsivaizduoju savęs koncertuojant pilnu pajėgumu. Prisimenu, koks buvo išprotėjimas, koks buvo tempas – koncertai, repeticijos, fotosesijos, interviu, vaizdo klipai... Grįžti namo vėlai iš koncerto, keliesi po kelių valandų ir vėl keliauji į pasirodymus, susitikimus. Nesuvokiu, kaip mes tiek suspėjome, o ir iš kur tiek sveikatos turėjome? Aišku, praėjo nemažai metų (juokiasi).

Iš tiesų, dabar prisimenu, kad tuomet, kai išsiskirstėme, buvo labai skaudu paleisti grupę, sceną... Aš, ko gero, buvau vienintelė, kuri norėjo, kad mes dar tęstume veiklą, nes tikrai labai patiko tai, ką darėme. Tačiau, matyt, viskas taip ir turėjo būti. Nors dabar visa tai gera prisiminti, gera sugrįžti į sceną ir kartais padainuoti, šiandien jau gyvenu visai kitais dalykais – Londone pasinėriau į grožio pasaulį ir esu labai laiminga.

Viktorija Perminaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Buvote viena ryškiausių atlikėjų. Spėju, kad išvykus į Londoną jūsų gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Kaip jaučiatės pasitraukusi iš viešumos? Galbūt kasdienybėje atsirado daugiau pilnatvės?

Mano atveju tikrai atsirado daugiau pilnatvės ir laisvės. Iš tiesų, man taip gera, kad Londone manęs niekas nepažįsta! Aš jokiu būdu nesakau, kad Lietuvoje eidavau gatve ir mane badydavo pirštais, rėkdavo mano vardą, bet kai esi viešas asmuo, turi labiau galvoti, ką darai, ką sakai, o to aš nepasiilgau.

O ir tie aptarinėjimai... Prisimenu, kai pradėjau solo karjerą, priaugau svorio, tai nuolat sulaukdavau klausimų ir apie nėštumą, ir apie sveikatą, o ir replikų visokiausių buvo. Sakydavo: „Oho, kiek ta ėda“, „Tinginė, nesportuoja“... Niekas nesigilino, kokios viso to priežastys – tiesiog skambino iš savo varpinės.

Iš tiesų, dabar, kai pagalvoju, kiek kompleksų anksčiau turėjau, šiek tiek šiurpstu (juokiasi). Bet juk nieko keisto – su „Mango“ koncertavome nuo 17 metų, būdavome visada aptarinėjamos, o tokio amžiaus žmogus juk bręsta, formuojasi... Lyginant su tuo, dabar gyvenu visiškoje laisvėje – noriu eiti su treningu, tą ir galiu daryti, noriu sustoti ir pašokti gatvėje, galiu daryti ir tai (juokiasi).

Grupė „Man-go“ / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Dabar dirbate grožio srityje, o ir čia juk dažnai siekiama tobulos išvaizdos. Ar jaučiate spaudimą vaikytis kokių nors grožio standartų?

Oi, ne. Čia, Anglijoje, visi labai atsipalaidavę (šypsosi). Kartais net televizijoje gali pamatyti žmones be makiažo, o tai labai išlaisvina. Britams svarbu, kad jie jaustųsi gerai ir to jiems pakanka. Tokį požiūrį palaipsniui perėmiau ir aš. Aišku, į darbą einu pasitempusi, susitvarkiusi, juk neplauta galva neisiu, bet daugiau… Rodos, visko pakanka ir nieko vaikytis nesinori.

O kas jus pastūmėjo į grožio pasaulį?

Vos atvykusi į Londoną, norėjau studijuoti vizažą, tačiau šie kursai labai brangiai kainavo, o ir truko trejus metus. Juos būtų tekę lankyti nuo ryto iki vakaro, tad pradėjau galvoti, kaip man reikės gyventi, kaip uždirbti pinigus, jei visas dienas leisiu moksluose? Taip ir apleidau tą sritį.

Bet po to pradėjau lankyti ilgalaikio makiažo – mikropigmentavimo – kursus. Man taip patiko ši sritis, kad iki šiol nesustoju joje suktis. Jau ketveri metai ir tai man vis dar teikia labai daug džiugesio!

Viktorija Perminaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Net rutina meilės darbui neišblaškė?

Ne. Dar pats meilės įkarštis (juokiasi). Tuo labiau, kad stengiuosi išlaikyti darbo ir poilsio balansą. Nenoriu gyventi tik darbu, tad ir šoku salsą, ir kitomis veiklomis užsiimu... Tuo labiau, kad aš manau, jog mano darbas yra labai kūrybingas. Man tas garsas, kai darau antakių mikropigmentaciją, primena muziką. Tai – muzika mano ausims. Taip išeina, kad labai toli nuo muzikos pasaulio ir nenužengiau (juokiasi).

O ar yra kokių nors sričių, kuriose dar norėtumėte save išbandyti?

Vis dar nepaleidžiu minties, kad norėčiau išmėginti save vizažo srityje. Tačiau dar turiu kur tobulėti ten, kur dabar esu, o mokytis ir nesustoju – praeitą vasarą baigiau dar vienus meistriškumo kursus, tad ant laurų nespėju užmigti. Visada judu į priekį (šypsosi).

Fotogalerija:

Viktorija Emanuel (20 nuotr.)
+14
Skaitykite daugiau