Iš naujo savo kūną pamilusi Diana Vapsvė: „Mastektomija buvo krūties vėžio prevencija“

Diana Vapsvė (žurnalo „Laimė“ fotosesija)/ „Miglė Ta Photorgraphy“ nuotr.
Autorius: Jūratė Ražkovskytė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-04-25 09:24
Kovą bus metai, kai drabužių dizainerė Diana Vapsvė ryžosi mastektomijai – abiejų krūtų pašalinimo operacijai. Didelė krūties vėžio rizika, ankstyva mamos mirtis nuo šios ligos, skausmingi tyrimai ir penkerius metus kankinusi baimė, kad gali praleisti vėžio pradžią, paskatino priimti tokį sprendimą: „Man tai buvo vienintelis būdas išvengti krūties vėžio.“ Tai – jos kaina, kurią teko sumokėti už savo ir šeimos ramybę.

Sveikata daugiau nebekelia rūpesčių?

Tik visai neseniai vėl pasijutau fiziškai stipresnė ir pradėjau labiau pasitikėti savimi. Atėjo vidinis palengvėjimas – net savotiškas atgimimas. Po operacijos atsikračiau labai daug psichologinių problemų. Jaučiuosi atsigavusi ir vėl atradusi gyvenimo prasmę.

Net vyras pastebi, kad pasikeičiau. Buvau pavargusi tiek metų jausti beprotišką baimę susirgti vėžiu, kas tris mėnesius važiuoti į onkologinį tikrintis, kęsti skausmingas procedūras ir laukti atsakymo, ar nėra pokyčių krūtyse.

Likus kelioms savaitėms iki suplanuoto vizito pas gydytoją, pradėdavau darytis irzli, dirgli...

Prie tos nuolatinės nežinios ir laukimo būsenos priprasti buvo neįmanoma. Vyras tai matė ir lygiai taip pat jaudinosi dėl manęs. Pasikeitė net mūsų požiūris į šeimą: pradėjome dar labiau vienas kitą vertinti, pasidarė lengviau susikalbėti. Mes net pradėjome daugiau kalbėtis – tai irgi padeda išlaikyti gražius santykius šeimoje. Negaliu pakęsti tylos: esu emocinga, man reikia išsakyti viską, ką jaučiu.

To paties prašydavau ir vyro, nors jis geriau nusileisdavo ir nutylėdavo. Abu daug jautriau pradėjome žvelgti į šeimą. Nors ir anksčiau neturėjome didelių santykių problemų ar konfliktų, bet šiandien ramybė, santarvė ir abipusis supratimas mus abu labai džiugina. Gera gyventi kartu toje ramybėje. Auginame dukrą Gustiną – nuostabų žmogų, didžiuojamės jos pasiekimais ir charakteriu. Įdomu, koks žmogus išaugs, nes labai stengiamės – juk ji mūsų vienintelė. Kol kas daugiau vaikų neplanuojame, tad norisi užauginti tikrai stiprų žmogų, gerą draugą sau. Kad ji, kai turės savo vaikų, visada prisimintų mus – savo tėvus.

Kokių atgarsių sulaukėte atvirai papasakojusi apie mastektomiją – abiejų krūtų pašalinimo operaciją dėl didelės vėžio rizikos?

Tikrai nerimavau, ar žmonės teisingai supras mano padėtį ir sprendimą. Atrodo, ne visi suprato. Kartais žmonės perskaito vos kelis sakinius ar apskritai tik antraštę ir skuba daryti išvadas, kurti savo versijas. Labai daug kas pamanė, kad jau sirgau onkologine liga. Ne, mastektomija buvo krūties vėžio prevencija.

Šiam sprendimui kaupiausi metus – lengva nebuvo.

Tačiau daug metų krūtys buvo be galo skausmingos, o sutankėjęs liaukinis audinys neleido gydytojams stebėti jų būklės – ar krūtyse nevyksta onkologinių pokyčių. Mano organizmas buvo puiki terpė vystytis vėžiui. Ir mano mama būdama vos 38-erių mirė nuo krūties vėžio. Todėl apsisprendžiau daryti tokią žiaurią operaciją. Po jos susidūriau su žmonių nuomone, kad visai neturiu krūtų.

Mačiau iš žvilgsnių, kad vieni lyg gaili, kiti smalsiai apžiūrinėja kur nors susitikę. O mane ir juokas ėmė, ir nejauku buvo – nerėksi gi: „Aš turiu krūtis! Tikrai turiu!“ Man buvo atlikta vienmomentinė operacija – pašalintos pieno liaukos ir įdėti implantai. Realiai liko mano oda ir raumuo. Vizualiai krūtys atrodo tokios pat, kaip buvo. Kitokios jos buvo tik pirmus metus po operacijos – vėliau tapo mano kūno dalimi, su kuria susidraugavau, kuri man tapo graži ir sava. Po metų žiūrėdama į save veidrodyje kito vaizdo ar kitos būsenos net nebeprisimenu. Dabar savo kūną aš dar labiau myliu.

Diana Vapsvė (žurnalo „Laimė“ fotosesija)/ „Miglė Ta Photorgraphy“ nuotr.
Diana Vapsvė (žurnalo „Laimė“ fotosesija)/ „Miglė Ta Photorgraphy“ nuotr.

Atvirai kalbu apie tai tam, kad mano istorija supurtytų Lietuvos moteris ir priverstų jas atidžiau žiūrėti savo sveikatos. Kai po pirmo interviu pradėjo plaukti laiškai, jaučiau atsakomybę į kiekvieną atsakyti, paaiškinti, patarti, kur kreiptis, – negalėjau ignoruoti pagalbos šauksmo. Labai tikiuosi, kad daugeliui moterų buvau kelrodė ir nukreipiau pas reikiamus gydytojus, patariau, nuo kokių tyrimų reikėtų pradėti, nes visa tai buvau perėjusi. Su keliomis moterimis mes ilgai palaikėme labai artimą ryšį: kaip galėjau, padėjau sprendžiant jų problemas. Labai viliuosi, kad jų istorijos irgi turi laimingą pabaigą. Tik visų prašiau, gink Dieve, netaikyti mano istorijos sau, nes kiekvieno kūnas yra individualus ir net vėžys vėžiui nelygus, todėl mano prevencinis būdas nebūtinai gali tikti jums. Tačiau reguliariai tikrintis sveikatą būtina visiems.

Nesigailite savo sprendimo pašalinti krūtis? Moteriai toks žingsnis, ko gero, labai sunkus morališkai.

Aš tik dar kartą įsitikinau, kad gyvenime svarbu priimti sprendimus, žinoti, ko nori ir ko ne. Labai aiškiai žinoti. O ne leisti gyvenimui plaukti pasroviui, nes savaime niekas nepasikeičia ir neišsisprendžia. Džiaugiuosi, kad ryžausi operuotis. Bet tik dabar, praėjus metams, taip užtikrintai galiu tai pasakyti.

Pirmas pusmetis po operacijos buvo tikrai labai sunkus.

Manyje vyko visiškas chaosas – emocijų chaosas. Nesupratau, geros jos ar blogos ir į ką išvirs. Laimei, išvirto į sielos ramybę ir palengvėjimą.

Tiesa, ne iš karto. Po operacijos buvo praėję vos pora mėnesių – nei fizinės, nei psichologinės žaizdos dar buvo neužgijusios, o teko atlaikyti dar vieną operaciją. Gydytojai buvo įspėję, kokios komplikacijos galimos, bet jos – itin retos. Na, kokia tikimybė, kad būsi viena iš to šimto moterų, kurioms gali kilti komplikacijų? Bet būtent aš tapau tuo statistiniu pavyzdžiu: vienoje krūtyje ėmė kauptis skysčių, prasidėjo vidinis uždegimas, todėl reikėjo daryti dar vieną skubią, neplanuotą operaciją.

Net gydytojas negalėjo paaiškinti, kodėl taip atsitiko: greičiausiai organizmas norėjo atmesti krūtų implantus. Po tos netikėtos antros operacijos ir dar vienos narkozės atsigauti buvo dar sunkiau, pradėjo slinkti plaukai, krito svoris, prasidėjo nemiga – sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti. Tai dar pailgino gijimo laiką, jaučiausi blogai ir fiziškai, ir morališkai. Bet dabar, kai visos žaizdos užgijusios, tikiuosi, kad artimiausius penkerius ar dešimt metų, kiek duodama garantija šioms operacijoms, turėsiu ramybę.

Diana Vapsvė (žurnalo „Laimė“ fotosesija)/ „Miglė Ta Photorgraphy“ nuotr.
Diana Vapsvė (žurnalo „Laimė“ fotosesija)/ „Miglė Ta Photorgraphy“ nuotr.

Kaip pripratote prie savo naujo kūno?

Pirmiausia reikėjo sulaukti, kada pradėsiu jausti – jausti savo krūtis. Nejautra tęsėsi beveik aštuonis mėnesius. Pirmas kelias savaites po operacijos net negalėjau žiūrėti į save veidrodyje. Bijojau prie savęs prisiliesti, nes... nejutau to prisilietimo. Krūtų didinimo operacija įdedant implantus yra niekis, palyginti su mastektomija, nes čia pažeidžiama visa kraujotaka. Ėjo mėnesiai, o aš vis dar nieko nejutau, buvo neramu, net gydytojo klausiau, ar normalu yra tokia nejautra? Tiesą sakant, baisus pojūtis nejausti savo pačios prisilietimo – tarsi iš tiesų nieko neturėtum. Veidrodis rodo, o kūnas nejaučia. Pasak gydytojo, kiekvienai moteriai būna skirtingai – man gijo ilgiau, nes prisidėjo dar ir komplikacijos, ilgiau truko ir kol sugrįžo visi pojūčiai.

Daugumai moterų užtenka pusės metų.

Bet dabar esu laiminga dėl to, ką matau veidrodyje. Be galo myliu savo kūną. Man jis net gražesnis nei anksčiau. Suprantu, kad viskas yra mūsų galvose: kaip pats priimsi, kaip sau padėsi susitvarkyti su šita situacija, taip ir jausiesi. Aš labai stengiausi pamilti savo naująjį kūną.

Diana Vapsvė (žurnalo „Laimė“ fotosesija)/ „Miglė Ta Photorgraphy“ nuotr.
Diana Vapsvė (žurnalo „Laimė“ fotosesija)/ „Miglė Ta Photorgraphy“ nuotr.

Moters kūnas neatsiejamas nuo mados ir grožio. Kaip dabar jaučiatės drabužių mados pasaulyje?

Po visų operacijų, pamenu, vyras pajuokavo: „Manau, kad kita tavo kolekcija bus su giliomis iškirptėmis.“ Kai jau pradėjau viską jausti ir mylėti savo kūną, pastebėjau, kad pačiai norisi dažniau pabrėžti moteriškumą. Moteriškumą – ne vulgarumą. Kovo mėnesį pasirodys mano pirmoji kolekcija po visų operacijų – ir jau matau, kaip mano kūrybą paveikė šita istorija. Matau, kad bus daugiau drabužių su gilesnėmis iškirptėmis, daugiau drąsos ir moteriškumo. Kadangi jaučiuosi rami ir stipri, būtent šiuos pojūčius bei emocijas sudedu į kolekciją. Ji vadinsis „Oro balionai ir parašiutai“. Man tai asocijuojasi su laisve, erdve, ramybe. Tai – mano skrydis į laisvę.

Kai kartais atsigręžiu atgal, pati stebiuosi, kaip stipriai mane įtraukė mados pasaulis ir kaip keičiausi jame būdama.

O juk praėjo vos aštuoneri metai. Iki dukters gimimo dirbau vadovaujamus darbus įvairiose įmonėse. Su mada ir drabužiais niekaip nebuvau susijusi, bet keleri metai, kai auginau dukrą, man buvo paieškų metas. Drabužiais domėjausi visada, nes norėjau atrodyti kitaip, išskirtiniau. Tuo metu žemaklynės kelnės Lietuvoje dar buvo visiškas tabu. Pamenu, parsisiunčiau pirmas tokias internetu, vaikščiodavau išdidi, o žmonės į mane labai keistai žiūrėdavo... Lygiai taip pat savo dvejų metukų dukrai nerasdavau gražių drabužių – vien su barbėmis, rožiniais zuikučiais ir kaspinėliais. Beieškant išskirtinumo ir kilo noras kurti – vaikui ir mamai. Kai vieną dieną važiuojant mašina vyrui netikėtai pasakiau: „Žinau, ką veiksiu, – aš kursiu drabužius.“ – jis tik prunkštelėjo. Nepatikėjo, nes nei siūti mokėjau, nei kada rodžiau, kad piešti sugebu. Bet aš visada buvau smalsi ir užsispyrusi. Vyras ragino neskubėti, pirma išbandyti internetinę prekybą.

O man gi iškart parduotuvės reikėjo! Vis tiek susiradau konstruktorių ir siuvėjų komandą, prisipirkau audinių, užsakiau siuvimus, vyrui nežinant susiradau patalpas parduotuvei.

Dabar džiaugiuosi, kad nepradėjau nuo internetinės prekybos, nes nebūčau patyrusi nė pusės to, ką išmokau ir pasiekiau gyvai.

Iki šiol atsimenu, kaip dieną iki parduotuvės atidarymo aš spardau siuvėjos namų duris, nes ji – auksinių rankų moteris, pasirodo, turėjo žalingų įpročių ir kartais tiesiog dingdavo. Pas ją namuose – pusė parduotuvės gaminių, o ji neatsiliepia į skambučius, neatidaro durų. Bet aš tada buvau kovinė: nebijojau konfliktų, galėjau išsireikalauti visko, kas man priklauso. Dabar kai pagalvoju, kiek reikėjo įveikti, kad pasiūčiau tuos pirmuosius drabužius!.. O kur dar pirmos kolekcijos pristatymas, kurį visuomenei išdrįsau surengti tik trečiais kūrybos metais!

Girdėjau abejonių: „Ką jau ji ten gali parodyti...“ O man norėjosi parodyti, kad galiu kurti kur kas daugiau nei vien sportines kelnes ir marškinėlius. Pristatymo dieną viskas jau paruošta, kvietimai išsiųsti, iki pradžios liko gal dvidešimt minučių ir mane staiga apima panika: „Niekas neateis! Kam aš įdomi?!“ Bet salė prisirinko sausakimša, nuomonės apie kolekciją buvo labai geros. Džiaugiuosi, kad galiausiai ir vyras prisijungė prie mano idėjos ir pradėjome vystyti verslą. Kad turėjome pakankamai drąsos ir ambicijų.

Diana Vapsvė (žurnalo „Laimė“ fotosesija)/ „Miglė Ta Photorgraphy“ nuotr.
Diana Vapsvė (žurnalo „Laimė“ fotosesija)/ „Miglė Ta Photorgraphy“ nuotr.

Vis girdžiu, kad vyras Virginijus – tikra atrama jūsų gyvenime. Kitas jo vietoje gal jau seniai būtų pavargęs nuo verslo rūpesčių, nuo jūsų stiprybės ar net sveikatos problemų.

Aš jam atvirai sakau: „Tu man – Dievo dovana.“ Mes susituokę jau dvylika metų ir beveik penkiolika esame kartu. Be didelių krizių ir pykčių. Virginijus – programuotojas, bet daugiausia dirbęs su rinkodara, pardavimu. Puikus specialistas. Pats seniai galvojo apie nuosavą verslą, tik ne viskas pavyko, ne viską ir išdrįso pabandyti. Jis daug ramesnis už mane, todėl kartais reikia jį paskatinti, pastūmėti. Tačiau mados verslas veža mus abu, jis daug mokosi ir tobulėja kaip fotografas. Kiekviename žingsnyje vyrui esu dėkinga už kantrybę, palaikymą ir supratimą. Su juo jaučiuosi moteris, kad ir kokią stiprią mane gyvenimas padarė.

Kovingumą ir stiprybę aš atsinešiau iš vaikystės.

Mamos netektis mane tokią padarė. Man buvo trylika, kai mama mirė nuo krūties vėžio. Greičiausiai vėžys jai buvo diagnozuotas per vėlai, todėl iškart pašalinta krūtis ir paskirtos chemoterapijos. Pamenu, kaip su penkeriais metais vyresne seserimi namie liaudiškais būdais gydėme mamą: dėjome ant pašalintos krūties kopūstų lapus, girdėme mamą ožkų pienu. Naiviai tikėjome, kad tai padės įveikti ligą... O ji lėtai ir skausmingai geso mūsų akyse. Turbūt buvau per maža ir per daug arti mačiau mirtį, kad praėjus net daugiau nei dvidešimčiai metų po mamos netekties man vis dar dreba balsas kalbant apie tai. Tą dieną viena Diana manyje palūžo visiems laikams, kita buvo priversta suaugti, sustiprėti ir staiga tapti savarankiška. Tačiau net ir po tiek metų aš negaliu į užmarštį nustumti priminimų ir mamos netekties.

Paskui man teko gyventi ir be tėčio, nes jis sukūrė kitą šeimą ir joje aš buvau nereikalinga. Santykiai su tėčiu iki šiol sudėtingi. Vyresnė sesuo tuo metu jau turėjo savo šeimą, pačiai lengva nebuvo. Glaudžiausi pas močiutę. Iš esmės augau visai be priežiūros ir galėjau daryti, ką noriu, bet tai, kad nenuėjau šunkeliais, rodo, jog turėjau savyje kažkokios jėgos, šiek tiek proto ir angelą sargą. Vienintelis žmogus, kuris tuo metu man padėjo nenugrimzti į depresiją, nepasiduoti, pasirinkti teisingą kelią ir užaugti normalia mergina, turinčia sveikų siekių, buvo mano dziudo treneris. Net ir pasitraukusi iš sporto, dar ilgai palaikiau su juo ryšį. Treneris dalyvavo mano vestuvėse – norėjau, kad būtų šalia tokią svarbią dieną. Kartais svetimi žmonės būna artimesni už pačius artimiausius...

Diana Vapsvė (žurnalo „Laimė“ fotosesija)
Diana Vapsvė (žurnalo „Laimė“ fotosesija)

Tokie įvykiai, kaip netektys, ligos, operacijos, keičia mūsų požiūrį į daug ką. Pirmiausia turbūt – į save ir arčiausiai esančius. Pastebite tai?

Kai nusprendžiau operuotis, atrodo, net vertybės pasikeitė – labai daug ko man tiesiog nebereikia, netrūksta. Neseniai telefonu kalbėjausi su sese: ji pasakojo, kaip norėtų nusipirkti megztuką, naują suknelę. Klausiausi jos... „Žinai, o man nieko nereikia. Man taip ramu ir gera dabar“, – prisipažinau.

Aš vaikštau į darbą su tuo pačiu megztiniu, trinu tuos pačius džinsus.

Nueinu į parduotuvę – viskas atrodo taip nyku, vienoda ir negražu, nors seniau kaip bet kuri kita moteris nepraleisdavau progos apsipirkti. Manyje dingo godumas. Naujas rūbas mane nei pagražintų, nei nudžiugintų – man ne to reikia. Reikia sveikatos, ramybės, santarvės šeimoje – visai paprastų dalykų. Kai išsisprendė sveikatos problemos, sugrįžo ir sielos ramybė. Jaučiuosi labai stipri ir labai graži – tiek vidumi, tiek išore.

Dabar tik daugiau laiko noriu skirti savo šeimai. Noriu būti geresnė, dėmesingesnė žmona ir mama. Kas vakarą gaminu vakarienę, kad vyrui iš mokyklos parvežus dukrą viskas jau garuotų ant stalo. Šeima pasišaipo: „Malonu, kad lepini, bet mes galime ir priprasti.“ Noriu, kad ta ramybė ir gerumas, kurie dabar gyvena manyje ir mūsų šeimoje, būtų visada. Noriu matyti artimuosius laimingus. Tokie paprasti dalykai: pagaminti vakarienę, išvažiuoti drauge atostogų, sėdėti trise apsikabinus – dabar mano didžiausi gyvenimo džiaugsmai. Nieko daugiau ir nenoriu.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai