Daugeliui televizijos žiūrovų pažįstama žavioji Aistė Paškevičiūtė nutarė į televiziją pažvelgti kitaip. Tiksliau – iš tos pusės. Dvi savaites Maskvoje praleidusi televizijos laidų vedėja šį kartą darbavosi kitoje kamerų pusėje. Vykdomąja prodiusere dirbusi mergina įsitikino – televizija ją traukia, masina ir žavi.
Neseniai grįžai iš Maskvos, kur prasitarei, jog pirmą kartą dirbai už kadro. Ką veikei Rusijoje?
Maskvoje buvo filmuojamas pokerio TV šou. Jame aš dirbau vykdomąja prodiusere, tačiau šio projekto lietuviai neišvys – jis skirtas Rusijos rinkai. Iš gyvenimo buvo išbrauktos 12 dienų, nes jos buvo skirtos vien tik darbui. (Šypsosi.)
Kaip atsidūrei laidos kūrybinėje komandoje Maskvoje?
Aš norėjau ir stengiausi dirbti su šia lietuvių komanda ir produkcija. Su šiais žmonėmis dirbau, kai vedžiau panašų pokerio šou, kuris vyko Baltijos šalyse. Ta pati komanda vyko ir į Maskvą, todėl aš labai norėjau vykti su jais. Tad nuėjusi ilgą kelią atsidūriau ten, kur ir norėjau.
Ir kaip sekėsi dirbti ne prieš kameras, kaip esi pratusi, o už jų?
Prieš penkerius metus, kai pirmą kartą atsidūriau prieš kamerą, labai greitai supratau, kad tai nėra itin perspektyvu, viskas yra tiesiog neprognozuojama. Pradėjau svarstyti, ar televizija yra ta sritis, kuri man tikrai patinka. Jeigu taip, tai kaip joje surasti pastovesnę vietą. Pradėjau viską labai atidžiai stebėti ir mokytis, stengiau dalyvauti ir laidų, kuriose filmavausi, kūrime bent jau stebėti, kas vyksta studijoje. Kad nebūčiau kaip iš medžio iškritusi. (Juokiasi.) Po truputėlį susikaupė visai nemaža patirtis, kurią radau, kur panaudoti. Tai pirmasis projektas, kuriame turėjau vykdančiosios prodiuserės pareigas, tačiau mano vizija pasiteisino. Kol projektas nebaigtas sunku pasakyti, kaip man sekėsi, tačiau, kaip visada, filmavimuose buvo daug nervų, daug streso, niekas nieko nespėja, tačiau rezultatas – viskas pavyko.
Už ką tu, kaip vykdomoji prodiuserė, buvai atsakinga?
Mano užduotis buvo padaryti taip, kad filmavimas vyktų ir vyktų laiku. Turėjau planuoti visos komandos, trisdešimties žmonių, laiką. Kas kada keliasi, kas kur važiuoja, kada turi kurioje vietoje būti... Pirma ir pati svarbiausia, mano nuomone, vykdančiojo prodiuserio savybė – tikslus laiko planavimas ir organizuotumas. Bent jau to iš manęs šiame projekte reikėjo.
Beveik mėnesį planavau, kaip turėtų atrodyti filmavimai, sudarinėjau grafikus, skaičiavau. Viskas pakankamai sudėtinga, nes filmavome ne Lietuvoje, o šalyje, kurios nepažįstame. Reikėjo suplanuoti ne tik visos komandos, bet ir dalyvių pervežimus iš viešbučio į studiją ir atgal.
Ar pavyko laikytis grafiko, o gal buvo ekstremalių situacijų?
Per visą savo gyvenimą turbūt nesu buvusi filmavime, kur viskas vyktų pagal grafiką. (Juokiasi.) Tačiau labai nuo grafiko nenukrypo, nors, ne abejonės, buvo situacija, kai paskutinę dieną iš Ukrainos negalėjo atskristi dalyvis, o mes kiekvieną dieną filmuodavome po du epizodus. Tačiau šiai situacijai pasiruošėme iš anksto, stengėmės turėti atsarginį sąrašą. Jeigu žinosi, kur krisi, pasidėsi pagalvę. (Šypsosi.)
Kaip pati ir sakei, neabejotinai, tau darbą palengvino patirtis, kurią įgijai ne vienerius metus dirbdama televizijoje.
Iš tikrųjų, nelabai įsivaizduoju, kaip ten būtų galėjęs vykti žmogus be filmavimo patirties. Neužtenka būti tiesiog paragavus panašaus darbo. Svarbu turėti specifinę patirtį darbo studijoje, televizijoje, TV šou... Ir tik po to turėtų eiti visi kiti reikalavimai. Man pačiai yra tekę dirbti su vykdančiaisiais prodiuseriais, kurie yra geri, tačiau jie neturi televizinės patirties ir dėl to atsiranda daug kliurkų.
Ar per visus darbus bent spėjai akies krašteliu pamatyti Maskvą?
Man galvoje buvo tikrai ne Maskvos apžiūrėjimas, todėl tik paskutinę dieną su drauge nuvažiavau į Raudonąją aikštę, ją iš toli nufotografavau ir viskas. (Juokiasi.) Buvau visiškai išsekusi, paskutinę dieną užmigdavau ten, kur sėdėdavau.
Reikėjo važiuoti atostogauti...
Taip, todėl tik grįžusi į Lietuvą išvažiavau į Nidą. Smegenys buvo visiškai atsijungusios, nepriėmė jokios informacijos. Dar vienos dienos turbūt nebūčiau galėjusi išdirbti. Manau, visa komanda labai pavargo, nes pamainos buvo ilgos, kartais po 12-14 valandų, dirbti reikėjo kiekvieną dieną.
O dabar, pailsėjusi ir atsigavusi, galiu vėl dirbti. Pirmuosius tris mėnesius dirbau kaip vykdomoji prodiuserė, o kadangi dabar tokių pareigų nebereikia, ėmiausi redaktorės darbo – laidų montavimas, darbas su medžiagą. Labai mielai to ėmiausi, nes turiu bendrą suvokimą, kad ir kaip turėtų atrodyti, tačiau trūksta techninių žinių ir žinojimo. Tai dabar ir tobulinu.
Ar dar kada pamatysime tave dirbant prieš kameras, ar darbas už jų tau mielesnis?
Kažkada gyvenime žinojau, kad noriu šokti, tačiau tada įvyko daug traumų ir teko tos srities atsisakyti. Ilgą laiką buvo visiška duobė ir aš absoliučiai nežinojau, ką veikti. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad televizija man yra įdomi ir nebėra taip svarbu, dirbsiu kadre ar už jo. Neatsisakyčiau darbo ir už kadro, tačiau į tokias galimybes žiūriu labai atidžiai ir renkuosi. Yra nedaug projektų, kuriuose norėčiau dirbti.