Iš ligos nagų išplėšusi teisę dainuoti Gabrielė Užkurytė: „Vieną dieną aš tikrai susipažinsiu su Beyoncé!“

Gabrielė Užkurytė – projekto „Mes -vieno kraujo“ ir moksleiviško gyvenimo akimirkos / Asmeninio albumo nuotr.
Šaltinis: „Žmonės“
AA

Tik žinantys neseną Gabrielės UŽKURYTĖS (17) praeitį krūpteli išvydę ją bėgančią ir šokinėjančią – kad tik nesulūžtų! Pamokas meno mokykloje liga iš merginos pasiglemžė, tačiau atkakli jonaviškė išplėšė iš jos nagų teisę dainuoti. Tad šiandien mėgaujasi televizijos projekto „Mes – vieno kraujo“ klausytojų aplodismentais ir profesionalų pagyromis.

„Iš kur tu atsiradai?!“ – maloniai stebėjosi komisijos narė Inga Jankauskaitė. „Deimantas su ypatinga energija“, – stebėjosi kitas. Ar pavyks Gabrielei laimėti projektą – parodys netolima ateitis. Tačiau neatrodo, kad mergina lauktų tik likimo malonės, – jei reikia, ji gali ir pakovoti.

Kai buvo vienuolikos, Gabrielei diagnozavo idiopatinę skoliozę – stuburo krypimą. Dėl didelių skausmų ji buvo priversta atsisakyti įdomios veiklos. Mergaitė žinojo, kad operacijos neišvengs, tačiau daug dirbo, kad kuo labiau tai atitolintų, – ir jai pasisekė!

Gabrielė Užkurytė – projekto „Mes -vieno kraujo“ ir moksleiviško gyvenimo akimirkos / Asmeninio albumo nuotr.

„Operaciją atliko po dvejų metų. Vadinasi, dėl kasdien daromų pratimų, kovos su savo laikysena ir artimųjų kantrybės liga progresavo nesparčiai, kol atėjo lemtinga operacijos akimirka“, – džiaugiasi Gabrielė.

Pusmetį buvote priversta tik gulėti arba stovėti. Ar galima pajuokauti, kad savotiškai gerai, jog nereikėjo eiti į mokyklą, – mokytojai pas tave ateina?

Tikrai galima taip pajuokauti. Tai buvo įdomu, o ir su mokytojais geresnę kalbą rasdavau. Gal tik nesmagu būdavo kontrolinį darbą rašyti, kai šalia sėdėdavo mokytojas, – žinodavau, kad niekur nedingsiu! Bet būdavo liūdna, nes pasiilgdavau klasės draugų.

Būti scenoje, prieš filmavimo kameras, ko gero, nėra paprasta. Kaip tvarkotės su jauduliu?

Skamba sudėtingai, tačiau svarbiausia – rasti kontaktą su kameromis. Kadangi šiame projekte kiekvienas personažas jo reikalauja skirtingo, svarbu gerai išstudijuoti, kaip atlikėjas elgiasi, kur žiūri. Šios detalės dažnai daro didelį poveikį visam įvaizdžiui. Taigi būna ir jaudulio, bet kai tvirtai žinau, ko einu į sceną, nebūna laiko galvoti apie baimę!

Projekte reikia įsikūnyti į kokį nors personažą. Kuris jums buvo artimiausias, lengviausias, o gal sudėtingiausias?

Tai įdomus, tačiau daug pastangų reikalaujantis procesas. Dvasiškai artimiausias ir buvo pats pirmasis – GJan. Atrodo, puikiai ją pajutau, tą pastebėjo ir komisija bei žiūrovai. O sunkiausiu laikyčiau Madonnos vaidmenį, nes rizikavau ir pasirinkau parodyti ją jaunystėje, kokia buvo apie 1985-uosius. Buvo nemažas iššūkis taip striksėti, šokinėti scenoje ir nenusidainuoti pritrūkus oro. Tačiau aš tai padariau, pasirodymas buvo sklandus ir tuo labai didžiuojuosi. Tai neįkainojama patirtis.

Ar buvo kokia nors nesmagi situacija, kai jautėtės šiek tiek susimovusi, bet dabar jau juokinga tai prisiminti?

Būta įvairių situacijų, tačiau stengiuosi mokytis, net jei ir nelabai malonu prisiminti. Atmintyje išlikęs momentas, apie kurį dar niekam viešai nesakiau, – kai Rolandas Mackevičius per pirmąją projekto laidą eterio metu užsiminė apie dainą kartu. Aš tai supratau visai kitaip: pamaniau, kad nori išgirsti mane čia ir dabar sukuriant ir atliekant kokį kūrinį, tada pasakiau „galim bandyt“ ir jau buvau pasiruošusi pradėti, bet po kelių sekundžių supratau, jog iš manęs nori visai ne to. Man tai buvo juokinga, tačiau neabejoju – žiūrovai net nesuprato (juokiasi). Nesigėdiju savo svajokliškumo ir buvimo ne ten, kur yra mano fizinis kūnas, – tokia jau aš dažniausiai.

Gabrielė Užkurytė – projekto „Mes -vieno kraujo“ ir moksleiviško gyvenimo akimirkos / Asmeninio albumo nuotr.

Tai kaip su tuo „radistų“ pasiūlymu – stebintys projektą į tai atkreipė dėmesį?

Kol kas tegu lieka paslaptis (intriguojamai šypsosi). Net jei tai būtų buvęs tik pajuokavimas, priimu tai kaip pasiūlymą, galimybę kreiptis pagalbos, imtis iniciatyvos pačiai.

Kada pradėjote dainuoti, kas suprato, nukreipė jus muzikos keliu?

Dainavau nuo mažens, o kad tai virsta aistra, suvokiau būdama keturiolikos. Tuo keliu mane nukreipė vyresnis draugas, kuris mokė groti gitara, jo paskatinimas išgirdus pirmąsias nedrąsias natas. Paskui buvo vokalo pamokos, nemažai nesėkmių, ieškojimų – ir galiausiai aš jau einu savo tikslo link!

Kokios muzikos klausotės, kas jus įkvepia?

Muzika – mano jėga, energija, motyvacija. Jei nedainuoju, klausausi ritmenbliuzo, elektroninės muzikos, todėl mano kišenėje visada galima rasti ausinuką. Autoritetas – amerikiečių dainininkė Beyoncé. Tai, ką ji daro, man prilygsta kosmosui, jos koncertai visada atima žadą. Vieną dieną aš tikrai su ja susipažinsiu!

Gabrielė Užkurytė – Madonnos vaidmenyje / Asmeninio albumo nuotr.
Gabrielė Užkurytė – projekto „Mes -vieno kraujo“ ir moksleiviško gyvenimo akimirkos / Asmeninio albumo nuotr.

Kas žiūri TV laidas, kai dalyvaujate jūs? Jonavoje dabar tapote labiau atpažįstama?

Stebi šeima – tėvai, brolis Deividas, seserys Ingrida ir Emilija, – draugai, giminaičiai, mokyklos bendruomenės nariai ir kita didelė dalis mano aplinkos žmonių. Taip, mieste dažniau sulaukiu smalsių žvilgsnių, iš drąsesnių – ir klausimų. Komentarų irgi būna, jaučiu didelį palaikymą!

Dėl pasirodymų dažniausiai konsultuojuosi su mama ir vyresne sese. Svarstymai su jomis man padeda priimti galutinį sprendimą.

Ką sakė mama, kai išvydo jus pirmąkart pasidažiusią ar meistrės padažytą?

Tiksliai nepamenu, kada tai įvyko pirmą kartą, tačiau, žinoma, stebėjosi, tai buvo gražu ir labai tikra. Neabejoju, kad jautru matyti dukrą kitokią. Tada tai jautru tampa ir man.

Ar jau žinote, ką rinksitės baigusi mokyklą?

Liko tik metai. Kol kas visai nebaisu, o ir nekantru, kas bus toliau. Žinau, kad noriu gyvenimą sieti su muzika, kinu. Tačiau kaip viskas susiklostys – pamatysime.

Gabrielė Užkurytė – projekto „Mes -vieno kraujo“ ir moksleiviško gyvenimo akimirkos (15 nuotr.)
+9

Skaitykite daugiau