Iš Lietuvos išvykstantys Andrius Užkalnis ir Fausta Marija Leščiauskaitė: „Svarbiausia, kad turėtume vienas kitą“

Andrius užkalnis ir Fausta Leščiauskaitė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2017-05-17 19:57
Rašytojas bei publicistas Andrius Užkalnis bei žurnalo „Užkalnio žurnalas“ redaktorė Fausta Marija Leščiauskaitė vėl leidžiasi į nuotykį – dviem mėnesiams jie išvyksta į Jungtines Amerikos Valstijas.

Ne vienas pagalvoja: „Ir aš taip norėčiau“. Andrius nesuprastų tik to pavydinčių, bet nieko nedarančių, kad įgyvendintų savo norą. O kad niekas nevyksta lyg spragtelėjus pirštais – Andrius su Fausta net neslepia.

„Aš niekam nepavydėjau, bet atkreipdavau dėmesį į žmones, kurie iškeliaudavo iš Lietuvos ilgam ir tuo pačiu neapleisdavo savo darbo. Tai ne pavydas, tai tarsi jungiklis, įžiebiantis svajonės siekimą“, – sakė Andrius.

„Tas, kuris gali tai įgyvendinti, yra laimingas“, – neabejojo Fausta.

Jūs jau tarsi apšilote kojas bandydami dirbti per atstumą, kai keliems mėnesiams buvote išvykę į Italiją, Šveicariją, Kanadą, Jungtines Amerikos Valstija. Kokių pamokų gavote iš tokios patirties?

Andrius: Kai dirbi iš kitos šalies, ne viską gali nuveikti, yra reikalų, kuriuos turi tvarkyti namuose. Didelė mūsų darbo dalis – asmeniniai susitikimai. Lietuvoje reklamos davėjams, leidinio platintojams labai svarbu asmeninis kontaktas, pokalbis. Todėl mūsų leidinys ir yra sėkmingas, nes viskas daroma asmeniškai.

Fausta: Viską, ko nepavyko įgyvendinti per atstumą, vis tiek padarėme. Buvo labai sunku, keikėmės, sakėme, kad daugiau niekada taip nesielgsime, aš net žliumbiau. Bet galioja gyvenimo taisyklė: kai sieki tikslo – detales sutvarkysi.

Išlindo per gerklę vargas grįžus ir net kelionių įspūdžius pamiršote?

Fausta: Jau pamiršome nemalonius momentus – juk vėl ruošiamės į kelionę.

Andrius: Ir Lietuvoje yra dalykų, kurie lenda per gerklę, pavyzdžiui, sniegas gegužės mėnesį ar štai – šįryt išlaužtas užtvaras į kiemą. Viešint Kanadoje buvo momentų, kai abejojome, ar vertėjo čia važiuoti. Bet dabar atsigręžiame ir suprantame, kad turėjome fantastišką gyvenimo etapą – nekeisčiau jo į nieką.

Dabar keliavimo kryptį rinkotės atidžiau?

Andrius: Kalifornija – tik startas. Per ją keliausime Arizonos, Nju Meksiko, Kolorado ir galbūt Teksaso link.

Fausta: Būtų stebuklas, jei grįžtume į Kanados Viktorijos miestą. Štai jis man išlindo per gerklę, bet svajoju į jį sugrįžti nakčiai. Ten palikome savo draugą kiną virtuvės šefą, ruošiantį puikius japoniškus patiekalus. Jis kviečia atvykti. Grįžti į keistą vietą su keistu tikslu – tik pavalgyti... Bet labai to noriu.

Fausta: Pasibjaurėti vienas kito savybėmis nėra blogai. Įtariai žvelgiu į poras, kurios sako, kad nesipyksta. Man tai reiškia nutylėjimus, nuoskaudų kaupimą, o tai vis tiek kada nors sprogsta.

Ar pavyksta laikytis disciplinos kelionės metu, kai ir nauji įspūdžiai užgriūna, ir nuovargis kai kada kankina ilgiau pavairavus automobilį?

Andrius: ...ir vandenynas už lango.

Fausta: Svetur tūkstančiai priežasčių nedirbti. Gėda sakyti, bet susigriebiu, kai jau darbas alsuoja į nugarą. Tuomet imu kompiuterį ir einu dirbti į artimiausią kavinę. Nes šiaip imuosi kad ir maisto ruošimo, nes vilioja nauja virtuvė, nauji produktai, smagu ir pasivaikščioti ar pafotografuoti. Kanadoje net pati išmokau montuoti vaizdo įrašus, nors nekenčiu programų ir reikėjo dirbti. Bet kokiu atveju laikas tuščiai neina niekada.

Andrius: Mes pasirinkome išvykimo laiką iki intensyviausios žurnalo ruošimo dalies rugpjūtį. Tekstus rašysime ir kelionės metu. Tai ne atostogos – tai normalus darbo krūvis, kurį papildomai komplikuoja stringantis internetas, telefono skambučiai nenormaliu laiku, graži aplinka. Lengviau prikalti save prie stalo, kai gegužį sninga. Tuomet galiu ramiai rašyti užsidėjęs ausines, per kurias sklinda serialo „Sopranai“ įrašas. Labai geri dialogai.

Fausta: Jam labai patinka „Sopranai“, nes jis cituoja serialą kelis kartus per dieną.

Andrius: Aš rimtai taip darau? Nežinojau. Kaip įdomu. (Sutrinka ir juokiasi.)

Argi garsas ausinėse netrukdo rašyti?

Atvirkščiai – padeda, nes mano mintis turi būti dar stipresnė ir gyvesnė už tai, ką girdžiu ausinėse. Juk žmonės vieni kitų nesiklauso atidžiai – pašnekesio metu žiūri į telefoną, išsiunčia laišką. Toks dabar gyvenimo ritmas, naujieji įpročiai. Tokiam skaitytojui kuriu tekstus, jis tau laiko turi nedaug, tad privalai permušti tą aplinkos tirukšmą, kad sudomintum savo pasakojimu.

Andriau, ar iš darbo ne namuose patirties galėtumėte išskirti keletą patarimų tiems, kurie kankinasi bandydami save priversti imtis užduočių?

Darbas BBC kompanijoje mane išmokė užsirašyti užduotis. Tai veiksminga. O malonumą išbraukti padarytus darbus prilyginčiau – iš tų dalykų, kuriuos galima veikti apsirengus – plastmasinio įpakavimo burbuliukų sprogdinimui. Mane glumina, kai žmonės sako, kad norėtų taip gyventi, kaip mes, tačiau nesiima veiksmų. Tai nėra baisiai paprasta. Paprasta yra sugalvoti, nustatyti išvykimo datą, o tuomet reikia imtis darbo ir dėlioti viską taip, kad norą įgyvendintum.

Jau daug keliavote, ypač jūs, Andriau, argi nesinori tiesiog ramiai pabūti?

Fausta: Būtent išvažiavus galima ramiai pabūti.

Andrius: Mano močiutė sakydavo: numirsiu – tuomet pailsėsiu. Būnant viešumoje ir daug bendraujant su žmonėmis, patiri ne tik teigiamų, bet ir neigiamų emocijų, tai sukelia įtampą, kurią reikia įveikti. Tai nėra lengva. Išvykus lengviau.

Ar turite įpročių, kurių laikotės ir kelyje, pasiimate mielų daiktelių?

Fausta: Mes su Andriumi pasiimame mažai daiktų. Svarbiausia – piniginė, bilietai, pasas, darbo priemonės, man dar svarbu nepamiršti kontaktinių lęšių indelio. Visa kita galima nusipirkti. Mūsų namai tušti, dabar tik užkrauti Andriaus knygomis ir žurnalais. Drabužius, kurių neprireikia porą mėnesių, atiduodame. Net ir dovanas, kurių neturime, kur dėti, perleidžiame draugams.

Andrius: Ne tik galima, bet ir norisi Kanadoje ar Amerikoje nusipirkti drabužių, nes ten tam geros sąlygos. Neturiu talismanų, nebent lagaminas, su kuriuo žemę esu apkeliavęs kelis kartus. Turiu gal 100 kvepalų kolekciją, bet pasiimu vieną, du flakonus. Gyvenime ir taip nuo daug ko esi priklausomas, tad norisi neprisirišti bent prie daiktų. Man miela filmuose matyti, kaip keliaujantys žmonės išsitraukia iš lagaminų artimųjų nuotraukas ar vežiojasi įprastą pagalvę. Pažįstama lietuvių kilmės operos dainininkė iš Kanados visur vežiodavosi spragėsių skrudintuvą. Mes net prie maisto neprisirišame. Fausta geria arbatą – ją atidžiai renkamės, aš mėgstu savą kavą. Tačiau kelyje, o ypač Amerikoje, arbatos įprastoje aplinkoje negausi, nebent mandrose arbatinėse. Tačiau be to apsieiname. Pasakysiu seilėtai: svarbiausia, kad turėtume vienas kitą pasakysiu. Visa kita taip nesvarbu, nereikšminga, kad imi pabrėžtinai vengti daiktų.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Bandantys išanalizuoti meilę kalba apie kelias jos stadijas, kurių viena – nusivylimas, pasibjaurėjimas, ties kuria daugelis užstringa. Kurioje stadijoje judviejų ryšys?

Fausta: Pasibjaurėti vienas kito savybėmis nėra blogai. Įtariai žvelgiu į poras, kurios sako, kad nesipyksta. Man tai reiškia nutylėjimus, nuoskaudų kaupimą, o tai vis tiek kada nors sprogsta. Mudu kalbamės, o kai kalbiesi, pasakai ir bjaurių dalykų. Tai žmogiška.

Andrius: Negyvenu stadijomis, posakiu, kad meilė trunka trejus metus. Tai neproduktyvu. Tai atsakomybės nusimetimas. Tu arba esi darantis, kuriantis gyvenimą, arba tas, kuriam gyvenimas tiesiog nutinka. Aš nenoriu būti tas, kuriam nutinka. Tu arba esi savo poelgių ir gyvenimo šeimininaks arba ne. Kitokių variantų nėra.

Man nepatinka, kai žmonės sako „nieko negaliu padaryti, tai nuo manęs nepriklauso“. Viską gali padaryti. Jei tik rinksi priežastis, kodėl negali ko nors nuveikti, tai tą darysi iki gyvenimo pabaigos. Galiu pateikti 50 priežasčių, kodėl neturėtume dabar išvažiuoti. Ir brangu, ir sunku.

Koks naujausias „Užkalnio žurnalo“ numeris, ko prirašėte ir su kuo mus paliksite gyventi?

Fausta: Buvo toks tekstas, kurį perskaičiau ir mane ištiko šokas. Pakviečiau Andrių, manydama, kad galbūt ko nors nesuprantu. Pamačiau, kaip skaitant Andriaus akys suapvalėjo. Paskambinau mamai ir pasakiau, kad skaičiau geriausią tekstą savo gyvenime.

Andrius: Žurnale daug netikėtų autorių – aktorius Gytis Ivanauskas, dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu. Ne pirmą kartą kalbėjausi su Vytautu Landsbergiu, bet buvau priblokštas pastarojo pokalbio.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai