Iš karštų Ukrainos taškų grįžęs Rimas Bružas – apie karą ir gyventojų gebėjimą išlikti zvimbiant kulkoms

Rimo Bružo ir jo kolegų darbo karštuose Ukrainos taškuose akimirkos / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2017-11-20 20:59
Gruodžio 18 d. per Lietuvos televiziją bus transliuojama filmo  „Iki pabaigos (ir dar šiek tiek)“ apie karą Ukrainoje premjera. „Kad neužsimirštume – taika tavoje šalyje nėra savaime suprantamas dalykas“, – sakė režisierius Rimas Bružas, medžiagą filmui neseniai rinkęs karštuose Ukrainos taškuose.

Kai Rimas iš LRT pusės gavo tokį pasiūlymą, nesutriko – karštų taškų grėsmė jam pažįstama: vyras 2000-aisiais lankėsi Bosnijoje jos pilietinio karo tarp serbų, kroatų ir bosnių-musulmonų metu, 2008-aisiais – Gruzijoje konflikto dėl nepripažintų Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikų su Rusija įkarštyje.

„Man įdomu ribinės žmonių būsenos – to kasdienybėje nepajusi, gali įsivaizduoti tik žiūrėdamas filmą ar skaitydamas Erichą Maria Remarqueo. Yra tokių pustonių, kurių pats nepačiupinėjęs, nesuprasi“, – sako Rimas.

Į beveik dviejų savaičių kelionę jis su redaktoriumi Edvardu Špoku ir operatore Migle Driežiūte leidosi visureigiu. Kelionės tikslas: pilkoji, nulinė Ukrainos zona tarp ukrainiečių ir separatistų – Marjinkos ir Avdijevkos miestai.

Pagrindinis filmo herojus – švedų vertėjas, publicistas, kinematografininkas, ištikimas Lietuvos bičiulis ir aktyvus Ukrainos konflikto dalyvis Jonas Ohmanas.

„Mes jį vadinome keltininku iš mūsų išlepintos taikos į sunkiai suvokiamą smurto, karinio konflikto zoną“, – paaiškino Rimas Bružas.

Pasaulis pavargo ar jam nusibodo domėtis konfliktu Ukrainoje, ypač, kai kyla ne ką mažesnių kituose pasaulio taškuose ar verda vietiniai skandalai savoje šalyje. Kokia dabar Ukraina, kokią ją išvydai tegul lankydamasis ir trumpai?

Vakarietiškoji, mums priimtina Ukraina, važiuojant į Rytus keičiasi, tiesiog fiziškai pajunti karo kvapą. Vietovės tuštėja, vis rečiau išvysti automobilius, daugėja vadinamųjų „blockpost‘ų“ – patikros punktų, karių žvilgsniai vis griežtėja. Panyri į nesaugumo foną, tai, kas baugina.

Turėjote specialius dar Lietuvoje parūpintus pažymėjimus – ar jie ką nors sako piktiems, chaoso išvargintiems kariškiams patikros punktuose?

Žodis „Lietuva“ Ukrainoje atveria daug vartų ir durų. Gali turėti dokumentą, bet jis neveikia norint įvažiuoti į draudžiamą zoną, nebent gebėjimas kalbėtis su kariais. O kalbėti moka Jonas Ohmanas. Jis važiavo pirmas, dažnai jam pakalbėjus, mūsų ekipažo jau nebestabdydavo ir judėdavome paskui jį toliau. Mums labai padėjo jo ilgametis įdirbis.

Nerimą kėlė ir mūsų automobilis – pakeliui pametėm kardaną, vadinasi, likom be pagrindinio dalyko, dėl kurio rinkomės visureigį – keturių varomųjų ratų, taip reikalingų bekelėje. O esi karo zonoje, kur greičiausiai tau niekas automobilio nesutaisys. Atsiduodi jo didenybei likimui. Pirmas išbandymas laukė Kamenskoje kaime – vykome naktį, dėl apšaudymų galima važiuoti įjungus tik gabaritinius žibintus, automobilis menkai valdomas, vedlį pameti iš akių, pro langą matai trasuojančias kulkas. Tačiau privažiuoji prie trobos, duris atveria grėsmingos išvaizdos bičas ir pavaišina nerealaus skonio barščiais, tais tikraisiais ukrainietiškais. Žmonai parašiau žinutę, kad skanesnių nesu valgęs. Taip savanoriai mūsų laukė. Jautiesi atsidūręs paralelinėje realybėje. Fantasmagorija – šį žodį su komanda kelionės metu naudojome labai dažnai, nes vis atsidurdavome už savo suvokimo ribų.

Po tų barščių kariai pasakoja istorijas. Vienas mosteli – va ten už miško sėdi priešo snaiperis, tai kad būtų patogiau jam nusitaikyti, kieme pastačiau figūrėlę.

Jūsų pirmas taškas – Avdijevka. Kaip ten gyvena žmonės?

Jis unikalus tuo, kad yra paskutinis prieš fronto liniją, ten ant daugiabučio nupieštas garsusis grafitis, vaizduojantis motinos veidą. Suprask – ji žvelgia į separatistų taikiklius ir prašo pagalvoti, kodėl tai daro.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Namai virtę priešakinėmis linijomis – jie sugriauti arba apgriauti. Kas turėjo bent menkiausią galimybę – išvyko. Nėra dujų, vandens, kartais būna elektra. Bet žmonės gyvena. Kaip? Visiškame slogutyje. Nėra jokių pranešimų, reportažai neberuošiami, karas atėjęs į savaime suprantamą stadiją – niekam nebeįdomu tie konfliktai. Situacija su Šiaurės Korėja nustūmė Ukrainos problematiką – josios naujienos jau senos.

Tas „nieko naujo“ – tai kasdieniai susišaudymai, kulkosvaidžių tarškėjimas yra nuolatinis fonas. Juk pagal tarptautinę teisę karas nevyksta. Nei Rusija, nei Ukraina viena kitai jo nepaskelbė, kaip ir toms įsivaizduojamoms Luhansko bei Donecko respublikoms. Čia didžiausias paradoksas, bet Ukrainos reguliarioji armija ir vadinamasis savanorių „Pravyj sektor“ kasdien dalyvauja mūšiuose su separatistais – apsišaukėliškosios Donecko ir Luhansko respublikos nepriklausomybės patriotais, atskilusiais nuo Ukrainos kariuomenės.

Bet juk žūsta ir civiliai žmonės.

Kasdien – ir kariai, ir civiliai. Pagal Minsko antrą susitarimą separatistai turi atitraukti sunkiuosius ginklus, patrankas, tačiau tas susitarimas nuolat laužomas. Mums lankantis Avdijevkoj, vienoje šachtoje, kur turėjome filmuoti, prieš porą dienų sprogo sviedinys, savanoriui nunešė galvą. Tai sunkusis ginklas, jo ten neturėjo būti.

Mokinių pažymių knygelėse yra surašytas maršrutas, kokiu jie turi grįžti namo. Čia tam atvejui, jei vaikas nepasirodo laiku namie – tėvai pradeda jo ieškoti būtent nurodytose gatvėse.

Šūviai girdėti visą dieną, vakare jie suintensyvėja, nes tamsoje padeda šviečiančios trasuojančios kulkos, taip gali reguliuoti ugnį. Nakčiop prabyla kulkosvaidžiai, kaip vietiniai sako – pradeda kalbėtis tavo ir priešo, ir visa tai vyksta už 200 metrų nuo tavęs. Tai ne aktyvūs koviniai veiksmai, ne konvencinis karas, kai viena prieš kitą kaunasi dvi kariuomenės, toks pasigąsdinimas, BET...vis nusinešantis gyvybę.

Kai ką nors nušauna – vyksta keršto akcijos, susišaudymai suintensyvėja. O kulka ar mina juk nesirenka, kas – karys ar civilis.

Avdijevkoje yra vienas objektas, kuriam reikia darbo jėgos, – tai kokso gamykla, o koksas reikalingas plieno gamybai. Ji per visą karą nebuvo apšaudyta, nes reikalinga abiem pusėms.

Ar veikia mokyklos, kaip žmonės užsidirba pinigų ir ar yra, ką pirkti už juos?

Mokyklos veikia – klasių ir koridorių langai iki pusės užkrauti smėlio maišais, jau prarakytais kulkų. Pamokos vyksta iki 14 val., nes iki pavojingų sutemų tiek Avdijevkoj, tiek Marjinkoj turi liautis net ir menkas judėjimas. Mokinių pažymių knygelėse yra surašytas maršrutas, kokiu jie turi grįžti namo. Čia tam atvejui, jei vaikas nepasirodo laiku namie – tėvai pradeda jo ieškoti būtent nurodytose gatvėse.

Jei Avdijevkoj veikia kokso gamykla, tai Marjinkoj situacija dar blogesnė, ten nėra darbo vietų. Žmonės gyvena iš pašalpų – dažnai gaunamų tiek iš Ukrainos, tiek iš Rusijos. Ir vėl didieji paradoksai. Jei taikos metais žmogus dirbo Donbase, o prasidėjus karui nebegali kirsti įsivaizduojamos nubrėžtos sienos, pašalpą gauna iš buvusios darbovietės, kuri dabar priklauso Rusijai.

Mėsos parduotuvėse nėra, jos neveža, nes neaišku ar ją išpirks. Mėsos gali gauti turguje, jei spėji iki 9 valandos ryto.

Namų langai užkalti, viduje – visuomet tamsu. Ir ne tik tamsu – būstai net nevėdinami, nes langą praverti pavojinga. Visus tuos metus žmonės negali susikasti daržo, nes tave gali tiesiog nušauti. Nematoma grėsmė nuolat persekioja. Karas išmokė gyventojus griežtai planuoti dieną – iki tam tikros valandos tu gali nusipirkti maisto ar atlikti kitus darbus, viskas suplanuota valandomis, kitaip nieko nespėsi.

Tuose miestuose likę žmonės neturi lėšų išvykti kur nors kitur?

Vieni neturi, kur išvykti, kiti nenori palikti namų, nes paliksi – išplėš, marodieriavimas vyksta pilnu tempu. Mums pasakojo, kad moteriai dar stovint su vaikais stotyje išvykti, jos namuose jau buvo lupamos durys ir langai.

Jei tavo giminės Donbase – negali pas juos patekti. Emigruoti į kitą šalį? O kokiu statusu joje gyvensi, nes pabėgėlio statuso negausi – juk karas oficialiai nevyksta.

Stebėtina, kaip žmogus prie visko lyg kariamas šuo pripranta. Nėra elektros – žmonės sako, tiek to – prie žvakių pabūsim, va proga išsivalyti senus šulinius, kurių prireikė stojus karui ir nebelikus centralizuoto vandentiekio. Žmonės dabar ten džiaugiasi bent tuo, kad naktimis nereikia bėgti į rūsius slėptis nuo grado – žiaurių bombų, kurios viską suplėšo.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Kokia nuotaika gyvena „Pravyj sektor“ kovotojai ir kaip tie išvargę vyrai dera su stipriai aprūpintos Ukrainos reguliariosios armijos kariais?

Didysis klausimas. „Pravyj sektor“ dėka nuo pat Maidano įvykių Kijeve 2014-aisiais buvo atsilaikyta prieš separatistų ėjimą vakarų Ukrainos link – rusus sulaikė būtent tie savanoriai. Ukrainos kariuomenė tuomet buvo demoralizuota – karininkai perbėginėjo į separatistų pusę, nes netikėjo nedalomos Ukrainos projektu. Savanoriai atsidūrė keistame statuse – jie nepavaldūs Ukrainos kariuomenei, tą savarankišką darinį sudaro išgyvenusieji per trejus kovų metus, kurie kovoja dėl idėjos ir tie...kuriems patinka žudyti. Savanoriai, skirtingai nei reguliariosios armijos kariai, gyvena apleistuose namuose, pavertę juos įtvirtinimais. Ukrainos armijos karys gauna atlyginimą – jis pasirašo kontraktą devyniems mėnesiams. Kaip sako „Pravyj sektor“ vyrai – armijos eilinis atvyko dirbti, o ne ginti šalies, jis vakare lenda į dušą ir gula ant sofos su pulteliu prie televizoriaus. O savanoris nežino, ar tądien iš viso gaus valgyti.

Vieni sako, kad savanorių yra keletas šimtų. Iš kalbų spėčiau, kad nuo 500 iki 1000. Jie atsakingi už įvažiavimą į karo zoną ir išvažiavimą, saugo teritoriją nuo atakų. Iš Ukrainos jie negauna nieko – nei rūbų, nei maisto, nei kuro ar pinigų. Nes jie nepatogūs. Kijevas būtų linkęs ieškoti kompromisinių sprendimų, nes savanoriai turi ypatingą statusą kaip atlaikiusieji pirminį didžiausią spaudimą, su jais negali nesiskaityti. Jie – ta nekontroliuojama jėga, kuri žiauriai gaivališka. Didžioji problema su jais susitarti, nes jie kelia politinius tikslus ir turi savą valstybės įsivaizdavimą, radikaliai dešinį, o tai nesutampa su Ukrainos diplomatine pozicija, kad reikia derėtis.

Išsilaikyti „Pravyj sektor“ padeda taip pat savanoriai. Jie labai gerai ginkluoti. Kai retą akimirką prisėdi išsiųsti žinios artimiesiems, pakeli galvą ir matai, kad esi šalia kulkosvaidžio, ant palangių – paruoštos granatos. Kieme mėtosi kulkos – net paklausiau, ar negaila, juk tai turtas. Man atsakė, kad jų turi iki kaklo.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Savanoriai yra pikti ir pavargę, juk jie nežino, ar šiandien turės, ką valgyti, ar turės automobiliui kuro, bet jie tikrai žino, kad šiandien gali žūti.

Iš vienos pusės jie – lyg į kampą užspeisti vilkai, kurie įkąs, net jei priartėsi su gerais ketinimais. Iš kitos pusės jie sako, kad perdaug jų draugų čia žuvę, kad dabar taip imtų ir atsitrauktų. Yra dalis savanorių, kuriuos karas taip sužeidė, kad niekada jų nepaleis. Sutikau tokį savanorį Valterį iš Odesos. Jis atitarnavo 9 mėnesius Ukrainos reguliariojoje armijoje, grįžo namo, tačiau po trijų mėnesių užplaukė tokia banga, kad jis nusipirko peilį ir ėmė Odesoje ieškoti separatistų. Todėl jis paliko namuose pusantrų metų sūnų ir prisijungė prie savanorių. Yra žmonių, kurie negali išeiti iš karo. Taip buvo po Antrojo pasaulinio karo, misijų Afganistane, toks sindromas...

Situacija – įtemptoje nulinėje stadijoje galbūt todėl, kad kam nors naudinga?

Užšaldytas karas naudingas abiem pusėms. Kita vertus, o ką su savanoriais padarysi?.. Jie saugo konfliktinę zoną, joje, būna, važiuoja postuose nesustodami ir civiliais persirengę separatistai. Savanoriai tokiu atveju šauna, būna – ir nušauna. Tuomet vietos milicija vykdo tyrimą, tas, kuris šovė, keliauja į teismą ir teisiamas už žmogžudystę. Nes karas juk nevyksta ir tokie veiksmai kvalifikuojami nužudymu, kaip taikos metu.

Esi įsigilinęs į šią temą, tad gal gali paaiškinti, kaip šią situaciją mato, kokią išeitį siūlo tarptautinės insitucijos?

Didžiausia pasaulyje regioninė tarptautinė organizacija – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) atsiuntė stebėtojus. Jie važinėja baltais šarvuotais džipais tik asfaltuotais keliais ir tik šviesiu paros metu – viskas pagal instrukcijas, tik ar taip – nebūnant veiksme – įmanoma užfiksuoti tikruosius pažeidimus?

Dabar vyksta diskusijos, ar įvesti taikdarius tarp dviejų konfliktuojančių pusių. Klausimas – kurios šalies taikdariai, nes ji turi būti nešališka. Jei nusprendžiama misiją vykdyti, iškyla kitas klausimas: taikdariai tarp konfliktuojančių pusių turi stoti neutralioje linijoje. Toks veiksmas iššauktų poreikį nubrėžti sieną tarp dviejų valstybių, o būtent dėl jos vyksta konfliktas. Įsileisdami taikdarius ukrainiečiai turėtų nurodyti, kur demarkacinė linija, o kaip ją nurodysi, kai dėl jos liejamas kraujas. Situacija visiškai be ryšio – taikdariams net nėra kur atsistoti.

Rimai, vedi savo sukurtas paskaitas-seminarus „Istorijos perimetrai“, skirtus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui. Į kokį laikotarpį tau panašus Ukrainos variantas?

Man tai primena 1920-ųjų metų Lietuvos ir Lenkijos konfilktą, kai pastaroji atplėšė Vilniaus kraštą. Per šią prizmę lengviau suvokti, kas vyksta Ukrainoje. Kai kas iš Ukrainos atplėšė integralią jos dalį Donbasą, kaip tai nutiko Lietuvoje.

Koks tokioje sumaištyje buvo jūsų kūrybinės komandos tikslas?

Mūsų tikslas buvo maksimaliai vengti militarizmo, o atskleisti tame konflikte gyvenančių žmonių situaciją, kurie gyvena to karo rezultate. Viena yra politika, mus domino, kaip kasdien gyvena žmonės. Turėjome iš anksto konkrečius kontaktus, kalbinome žmones gatvėje, norėjome atskleisti socialinį pjūvį.

Kas tave sukrėtė be šūvių vos už kelių šimtų metrų?

Sukrėtė žmonės, kurie gyvena, kaip moka, gali ir supranta, kurie patiria agresiją ir smurtą iš valstybės, šiuo atveju, neslėpkim – iš Rusijos pusės. Sukrėtė, kad patys gyventoji kaip normą priima tai, kad jų gatvė iki šiol pavadinta Lenino vardu, kur ant postamento stovi T34 tankas – jie nemato tame problemos. Aš klausiau žmonių, ar jiems atrodo normalu, kad vaikai auga tarp tokių simbolių, o galiausiai – ir kare.

Gyventojai prorusišku ir proukrainietišku nusiteikimu pasidaliję per pusę. Kaip priešingos stovyklos sugyvena viename mieste? Žmonės tiek pavargę, kad vengia konflikto. Jie jau žino, kas kaip nusiteikęs ir su tuo žmogumi nebendrauja, o jeigu tenka susidurti kasdienėje aplinkoje, vengia aštriosios temos. Tad pilietinio karo nėra, kaip bando įteigti Rusija, – aršiausiai nusiteikusieji pasitraukė.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Mes, apie karą žinantys tik iš vadovėlių, įpratę manyti, kad kančia, žūtis turi turėti prasmę, o visa tai, ką pasakoji, verčia manyti, kad tos prasmės lyg ir nėra?

Ukrainoje vyksta šalies kūrimo procesas, o jis nebūtinai lengvas. Ir Lietuva kūrėsi sudėtingai, su aukomis. Tas procesas pas mus vyko prieš šimtą metų, Ukrainoje vyksta dabar. Turi kovoti ir įrodyti, kad turi potencialo turėti valstybę, būtent tą teritoriją, jei jau Konstitucijoje pasirašei, kad ji nedaloma. Kitaip kaip tu atrodysi pasaulio, savo priešo akyse? Žinoma, kaip buvo Lietuvos skeptikų, yra ir Ukrainos valstybingumo skeptikų.

Mano subjektyvia nuomone, ukrainiečiai padarė tą pačią klaidą, kokią lietuviai padarė Vilniuje 1918-1920 metais. Jie nekreipė dėmesio į tautines mažumas, būtų mažiau radikalumo – būtų daugiau susiklausymo, atsižvelgimo į tautinių kalbinių mažumų poreikius. Jei klausimą iškeli aštriai, tarsi įbedi lazdą į šonkaulius, tai neturėtų stebinti atsakas, kad taip nebus.

Rimai, kai pats pabuvai karštame Ukrainos taške, ar neskaudu grįžus girdėti, kad karas Ukrainoje kasdienybėje nebedomina, kad tokia situacija ten yra specialiai surežisuota, naudinga abiem pusėms – tiek Ukrainai, tiek Rusijai. Kad ten vyksta žurnalistai tik ištroškę nuotykio, o ir tave patį užsipuolė, kad neturėtum karo temos propaguoti, kai paviešinai socialiniame tinkle nuotrauką su „Kalašnikov“ automatu?

Ginklas mano rankose atsirado todėl, kad savanoriai poligine pakvietė pašaudyti, o mano kartos žmonės puikiai pamena karinio rengimo pamokas ir dar moka elgtis su automatu. Po susitikimo su kariais priešakinėse fronto linijose į feisbuką įdėjau mintį, ar mes būtume pasirengę aukotis už Tėvynę. Sulaukiau priekaišto dėl to, kad demonstruoju, kurioje pusėje esu. Bet nuo kada žurnalistas negali rinktis, kurioje pusėje jis yra? Diskusijoje blogiui ir gėriui negalima suteikti vienodas teises. Tuomet kodėl stebimės pono Kepenio idėja statyti paminklus tiek partizanams, tiek stribams?

Ukrainos atveju jos Konstitucijoje yra aiškiai apibrėžta šalies teritorija, kita šalis ją atėmė – taškas, man viskas aišku. Taip, kaip žurnalistas turiu kritiškai įvertinti abi puses, bet pats neabejoju, kas yra teisus. Tai tas pats, kas kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą, į tą pačią lėkštę dėti nacius ir sąjungininkus. Tai objektyvu? Absurdas.

Kokia filmo žinutė Lietuvai, pasauliui?

Nevažiavome į Ukrainą pasigąsdinti ar kitų pagąsdinti. Noriu parodyti šiandienos Šiaurės Europos, Lietuvos piliečiui, kad patogus gyvenimas nėra suprantama duotybė. Filmo idėja – atgaivinti širdį, protą ir imti vertinti tai, ką pasiekėme per šimtą metų. Nereikia dramatizuoti, bet nereikia ir užsimiršti. Ukraina – paskutinė demokratinio pasaulio siena, kurioje ginamos Vakarų pasaulio vertybės, nes ten toliau – jau tie baisūs Azijos reikalai.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai