Iš Ganos kilusi režisierė A. A. Owusu: „Mes, Afrikos filmų kūrėjai, turime pasiūlyti kinui kažką autentiško“

Akosua Adoma Owusu/ Organizatorių nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-08-08 11:37
Pasaulyje tikrai nedaug iš Ganos kilusių režisierių, tuo mažiau jų vieši Lietuvoje. Šį ketvirtadienį-sekmadienį (rugpjūčio 8-11 d.) vyksiančioje kino stovykloje „Įelektrintos tapatybės“, Salų miestelio dvare (Rokiškio r.), bus galima akis į akį susitikti su iš Ganos kilusia, JAV gyvenančia filmų kūrėja, prodiusere ir operatore Akosua Adoma Owusu.

Jos filmai dalyvavo tarptautiniuose Berlyno, Lokarno, Oberhauzeno kino festivaliuose, CPH:DOX, buvo rodomi tokiose erdvėse kaip Paryžiaus George Pompidou meno centre (Prancūzija), Niujorko meno centre MoMA (JAV) ir kt. 2016 m. A. A. Owusu juostą „Ne savo noru queer(Reluctantly Queer, 2016) Britų filmų instituto leidžiamas žurnalas „Sight and Sound“ išrinko vienu iš geriausių metų filmų. A.A. Owusu filmai išsiskiria ypatinga estetika, kur supriešinami audiovizualiniai elementai iš skirtingų laikmečių, perspektyvų, valstybių, siekiant tyrinėti tapatybių susidūrimus. 

Susitikimas su režisiere įvyks penktadienį (rugpjūčio 9 d.) 21:30, jo metu bus rodoma A. A. Owusu filmų programa „Triguba sąmonė“, po peržiūros seks diskusija su kūrėja. Stovykloje A. A. Owusu taip pat ves kūrybines dirbtuves, skirtas kino kūrėjams, kritikams, tyrėjams. Apie save, savo kūrybą ir ko galime iš jos tikėtis, pasakoja A. A. Owusu interviu.  

Trys žodžiai, pirmiausiai šaunantys į galvą, apie jūsų asmenybę ir kūrybą.

Heterogeniškumas, feminizmas, dislokacija.

Papasakokite apie save, kaip nusprendėte tapti filmų kūrėja.

Nuo vaikystės buvau kūrybiška. Iš pradžių mokiausi grafikos ir skulptūros, tačiau beieškodama savęs koledže tapau filmų kūrėja. Kai tapau Kalifornijos meno instituto kino ir vaizduojamosios dailės magistre, rašytojas ir kino kuratorius Dennisas Limas pakvietė mane sudalyvauti Roberto Flaherty seminare (žymus pasaulinis nepriklausomo kino renginys), Niujorke. Tokiu būdu mano kūryba atsidūrė tarptautinės kuratorių ir mokslininkų bendruomenės akiratyje, o mano karjeros kreivė šovė aukštyn.

Naviguodama kino industrijoje turėjau rasti savitą būdą, kaip judėti pirmyn atkakliai ir kartu grakščiai. Karjeros pradžioje gyvenau Ganoje, nes ieškojau savo šaknų, be to, ten filmavau. Manau, kad mes, Afrikos filmų kūrėjai, esam įsipareigoję pasiūlyti pasaulio kinui kažką ypač afrikietiško ir autentiško. Kažką, kas viršytų stereotipinį kalbėjimą apie kontinentą ir jo gyventojus. Aš nusprendžiau tapti avangardinio kino kūrėja, nes man tai užtikrina kūrybinį savarankiškumą, nepaisant ribotų resursų.     

Kokie dar jūsų kaip filmų kūrėjos tikslai?

Savo filmais ir video siekiu paskatinti auditoriją atsiverti naujam dialogui tarp skirtingų pasaulių, ypač tarp Afrikos ir Amerikos. Šiame dialoge stereotipinis mąstymas – tikrai ne svarbiausias, visgi konvenciniai ir nekonvenciniai diskursai apie rasę čia atsiranda. Konstruodama prieštaravimų kupiną realybę, mėginu išgauti naujas prasmes, įsirašysiančias į visuotinę sąmonę. Jeigu filme man pasiseka perteikti patirtį, leidžiančią žiūrovams įsijausti į tai, ką reiškia atrasti save būnant svetimu bendruomenėje, tuomet ir padedu šiai naujai prasmei realizuotis.

Papasakokite daugiau apie W.E.B. Du Bois (JAV rašytojas, politikas. XX a. I pus. JAV juodaodžių pilietinių teisių judėjimo dalyvis, Panafrikanizmo ideologas) ir kodėl jis jums svarbus.

Su jo tekstu Juodųjų sielos mane supažindino akademikas ir kultūros teoretikas Nitinas Govilis. Skaičiau šį tekstą tuomet, kai mąsčiau apie save kaip spalvotąją moterį kino kūrėją Pietinės Virdžinijos universitete, kur dominuoja baltieji. Nors užaugau tarp darbininkų klasės imigrantų, dabar kaip menininkė kuriu privilegijuotoje erdvėje. Mano supratimu, Du Bois rašė privilegijuotoje juodaodžio vyro erdvėje. Išryškindamas savo požiūrį į tai, kaip jaučiasi juodaodis baltųjų Amerikoje, jis tarsi užmiršo kitų žmonių – juodųjų moterų, queer tapatybes turinčių žmonių, imigrantų ir kt. – patirtis.     

Gal galėtumėte išplėtoti, kas yra toji „triguba sąmonė“.

Manau, kad reprezentavimo politika pasižymi vaizdais, kurie yra euro(ameriko)centristiniai, monolitiniai, ardantys ar supaprastinantys egzotiškas ir kitokias tapatybes. Tuo tarpu trigubos sąmonės naujadaras mano filmuose atsiranda, viena vertus, kaip atsakas Du Bois dvigubos sąmonės sampratai. Kita vertus, jis papildomas kitokiu sąmoningumu, tapatybėmis, pasakojimais, kad ir kam šie balsai priklausytų – moterims, imigrantams, juodaodžių afrikiečių palikuonėms ir t.t. Galiausiai, tokiu būdu nusitaikau į privilegijuotas, baltiesiems amerikiečiams ar europiečiams vyrams priklausančias erdves. Trigubos sąmonės idėja gali būti taikoma kalbant apie tiek Europoje, tiek Amerikoje, tiek kitur diasporoje gyvenančius afrikiečius. Ši trečioji tapatybė arba sąmonė varijuoja tarp kino avangardo, vaizduojamosios dailės ir afrikietiškų tradicijų, tokiu būdu komplikuodama pačios tapatybės prigimtį ir maišant šias marginalias pozicijas trečiojoje kino erdvėje. Stengiuosi parodyti, ką reiškia būti juodaodžiu Ganoje, Karibuose, JAV, bet kur Europoje – t. y. visoje diasporoje, savo ruožtu esančioje dominuojančioje kultūroje. Savo darbuose stengiuosi kurti dialogą tarp įvairių sampratų, ką reiškia būti juodaodžiu, o kartu tyrinėju, kaip konstruojama istorinė atmintis ir kultūrinis identitetas.

Filmuojate 16mm kino juosta Super-8. Kokie estetiniai šio pasirinkimo motyvai ?

Savo dokumentiniuose esė ir eksperimentiniuose filmuose darau daug ką: naudoju analoginę 16 mm kamerą Super-8, įvairią archyvinę medžiagą, tiesioginę animaciją ir surežisuotas scenas. Būtent susidomėjimas 16 mm juosta mane pastūmėjo kurti kiną. Darbas su archyvine medžiaga leidžia man žaidybiškai traktuoti istoriją, atmintį bei nenutolti nuo avangardinės tradicijos. Tačiau kadangi savo filmais siekiu šį tą papasakoti, kūryba vien tik braižant ir gadinant juostą – ne man. Mano technika veikiau koliažinė, be to, pasakoju istorijas iš asmeninės perspektyvos. Nors ankščiau mėgau remtis šaltiniais, dabar vis dažniau naudojuosi savo patirtimi, liudijimais savo draugų iš Ganos, iš kur kilusi mano šeima, bei liudijimais kitų draugų iš Virdžinijos, kur gimiau ir užaugau.

Archyvinė medžiaga man padeda sugauti amžinas istorijas bei sukurti globalią perspektyvą. Kadangi esu spalvotoji, mano kaip kino kūrėjos amplua triksteriškas, o mano filmai – koduotos žinutės, leidžiančios susisaistyti su įvairiais žmonėmis ir aprėpti skirtingus požiūrio taškus.  

Jūsų paskutinis filmas „Pelourinho: mes jiems visai nerūpime“ (Pelourinho: They Don't Really Care About Us, 2019) bus pristatytas Lokarno kino festivalyje. Kodėl nusprendėte kalbėti apie Braziliją? Kas dar naujo?

Filmą sukūriau praeitą vasarą Brazilijoje, kai gyvenau Goethes Instituto rezidencijoje, Salvadore, Bahijos valstijoje. Man buvo suteiktos visas galimybes kurti, todėl kasdien Super-8 kamera filmavau visą mane supantį ir įkvepiantį kasdienio gyvenimo grožį. Pradinis impulsas šiam filmui kilo iš jau minėto W. E. B. Du Bois laiško, skirto JAV ambasadai Brazilijoje. Laiške aprašomi šioje šalyje keliaujančio juodaodžio patiriami sunkumai. Pirmiausia, filmavau Salvadore, ten pat, kur režisierius Spike‘as Lee nufilmavo kontroversiškąjį Michaelo Jacksono dainos „They Don’t Really Care About Us“ klipą.

Užuot tiesiogiai kalbėjusi apie plika akimi pastebimą politinę ir ekonominę Brazilijos krizę, nusprendžiau sukurti filmą, kuris permąstytų istoriją ir kuriame pokalbiui susitiktų dvi skirtingų laikmečių figūros – W. E. B. Du Bois ir M. Jacksonas. Rezultate ši juosta – tarsi kultūrinis susidūrimas, rodantis, kaip juodųjų patirtys abipus Atlanto gali tapti ir produktyvia erdve, ir kūrybiškos rezistencijos forma.

Kitas mano filmas „Baltoji juodoji“ (White Afro, 2019) bus pristatytas Lokarno kino festivalyje (Šveicarija), R. Flaherty filmų seminaro programoje. Tai yra trečioji mano kuriamos „plaukų trilogijos“ dalis ir ši istorija – tai retas pavyzdys, kur baltoji mergaitė siekia tapti afroamerikiete, o ne atvirkščiai.     

Sukūrėte daug trumpametražių. Kokie bus parodyti Kino stovykloje „Įelektrintos tapatybės“?

Rodysiu filmus, kuriuos sukūriau pastarąjį dešimtmetį ir kuriuose tyrinėjamos istorinės buvimo juodaodžiu, feministinio subjektyvumo, queer estetikos reprezentacijos ir jų susikirtimai. Kino stovyklos programoje „Triguba sąmonė“ bus rodomi mano darbai „Nutrūkstantis malonumas“ (Intermittent Delight, 2007), „Me Broni Ba“ (2009) ir jau minėtas „Pelourinho“. Čia vaizduojami žmonės, atsidūrę tarp skirtingų kultūrų, tapatybių, lytiškumų. Epistoliariniame trumpo metro filme „Ne savo noru queer“ vaidina akademikas dr. Kwame Edwin Otu. Ši juosta kviečia pažvelgti į nerimastingą jauno ganiečio gyvenimą ir jo bandymus suderinti meilę motinai bei geismą tai pačiai lyčiai.

Kūrybinėse dirbtuvėse diskutuosime apie moteriško žvilgsnio perspektyvos dekolonizavimą, nagrinėdami klasikines avangardines juostas – Mayos Deren „Popietės pinklės“ (Meshes of the Afternoon, 1943), Trinh T. Minh-Ha „Reasambliažas“ (Reassamblage, 1983).

 

Kino stovykla yra „Meno avilio“ organizuojamas tarptautinis vasaros renginys, kasmet kviečiantis neformaliam dialogui vis kita tema. Nuo 2010 m. rengiamos stovyklos temos: „Kino žanrų ribos“, „Kinas ir laisvė“, „Kinas ir istorija“, „Kinas ir garsas“, „Kinas ir kūnas“, „Kinas ir politika“, „Kino akis“, „Sveiki atvykę į Antropoceną“, „Netobulas kinas“. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba prie Lietuvos kultūros ministerijos, Lietuvos kino centras. Renginio partneriai – „Kūrybiškos Europos“ MEDIA biuras Lietuvoje, Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, „Audioforma“, Rokiškio turizmo ir informacijos centras. Vaizdo projekcija – „Video projektai“. Daugiau: www.kinostovykla.lt 

 

 

 

 

Temos:

Kultūra

Naujausi straipsniai