Iš Didžiosios Britanijos su Jane McLelland atkeliavęs tikėjimas: numarinti vėžį – įmanoma

Jane McLelland/Asmeninio armchyvo nuotr.
Autorius: Faustina Bružaitė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-05-23 17:00
Britė Jane McLelland – žydinti 55-erių moteris, dviejų vaikų mama, laiminga žmona. Į Lietuvą ji atvežė žinią, jog net ir tada, kai atrodo, kad nebėra jokios vilties, nuleisti rankų nevalia. Kad ketvirtos stadijos vėžys – jokiu būdu ne mirties nuosprendis.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Ir juoda, ir balta

Neįtikėtina Jane istorija – tai nesėkmingai susiklosčiusių, vos į kapus jos nenuvariusių, ir sėkmingai susiklosčiusių, išgyventi padėjusių, aplinkybių dėlionė. „Kai sergi vėžiu, geras gydytojas tavo talkininkų komandoje – pats svarbiausias asmuo“, – sako J. McLelland. Tačiau ją likimas suvedė ir su tokiais medikais, kurių neprofesionalumas, siauras požiūris į gydymo metodus jai kainavo labai daug.  

Tai galėjo paskatinti ligą

„Kol nebuvo diagnozuotas gimdos kaklelio vėžys, gyvenau gyvenimą, kurį šiandien vertinu kaip vieną iš ligos priežasčių. Su draugais dažniausiai bendraudavau baruose, kur tuo metu dar buvo leidžiama rūkyti. Taigi aš buvau pasyvi rūkalė. Per daug vartojau alkoholio. Labai mėgau buriuoti, o mums, buriuotojams, buvo įprasta misti angliavandeniais ir gerti daug romo su kola. Kai esi jaunas, tau atrodo, kad esi nepažeidžiamas. Galėjo turėti įtakos ir santykiai, pažymėti psichologiniu ir fiziniu smurtu. Juos, trukusius kelerius metus, nutraukiau, bet netrukus sužinojau, kad sergu. Ligą galėjo paskatinti ir ŽPV – žmogaus papilomos virusas. Aišku, kad vėžys neatsirado per naktį ir jį provokavo įvairūs veiksniai.“

Jane McLelland/Asmeninio armchyvo nuotr.
Jane McLelland/Asmeninio armchyvo nuotr.

Pirmas kartas, antras, trečias...

„Nuo 1994-ųjų iki 2003-iųjų triskart išgirdau, kad sergu vėžiu. Trisdešimties – kad man gimdos kaklelio vėžys. Trisdešimt penkerių – kad jis metastazavo į plaučius ir yra ketvirtos stadijos. Trisdešimt devynerių – kad man leukemija. Per tą laiką buvo daugybė išgyvenimų ir patirčių: nuo žinios, kad negalėsiu susilaukti vaikų, juodos depresijos, išsiskyrimo su naujuoju draugu Andrew, mamos mirties nuo krūties vėžio, mirties baimės iki santuokos su Andrew, ryžto perprasti ir įveikti ligą, daugybės valandų ir dienų, praleistų ieškant mokslinės informacijos apie vėžio gydymą ir sprendimų, kaip ta informacija pasinaudoti savo labui. Kai manęs klausia, kas padėjo išsikapstyti, pradedu vardyti: gydytojai, artimieji, buriavimas, savikontrolė, pasitikėjimas, kurio suteikė sukauptos žinios, griežta dieta, papildai, „Off Label“ vaistai, mankšta, pozityvus mąstymas, psichoterapija, meditacijos, afirmacijos, dvasinio pobūdžio knygos... Dariau, ką galėjau. Vienu metu vartojau ir antidepresantus, bet gan greitai supratau, kad jie nesugrąžins to, ką praradau. Atsisakiau jų. Kovodama už savo gyvenimą nesivadovavau intuicija – vadovavausi protu ir logika.“

Jane McLelland/Asmeninio armchyvo nuotr.
Jane McLelland/Asmeninio armchyvo nuotr.

Pašaukimas

„Kai kurie žmonės vadina ligas likimo dovanomis. Jei galėčiau rinktis, tokių dovanų, kokių gavau, mielai atsisakyčiau. Bet nelaikai jų atsitiktinumu, jaučiu, kad veikla, kurią vykdau, – mano pašaukimas. Parašiau knygą „Kaip priversti badauti vėžį... pačiam nebadaujant“: į ją sudėjau patarimus, kaip ligą įveikti, savo jausmus ir pasakojimą, kas vyko su manimi, – tikiu, kad tokia ji gali būti naudinga ir eiliniams žmonėms, ir gydytojams. Keliauju po pasaulį ir pasakoju, kaip man pavyko išsigelbėti. Ketinu sukurti savo papildus.“

KĄ SAKO GYDYTOJAI?

Kai užklumpa onkologinė liga, skubama pas tuos, kurie mokėsi ją suprasti, kontroliuoti ir naikinti, – pas gydytojus onkologus. Bet klaidinga manyti, kad padėti gali tik jie ir radioterapija, chemoterapija bei kiti klasikiniai vėžio įveikimo būdai. Dar neprošal turėti omeny, kad gydytojai – tik žmonės ir jų yra įvairių. Šitai patvirtina ir Jane istorija.

Pasitikėkite sistema, bet klausykite savęs

Prof. Daiva Vaitkienė, LSMU Akušerijos ir ginekologijos klinikos Onkoginekologijos centro vadovė

Gydytoja Daiva Vaitkienė/Asmeninio armchyvo nuotr.
Gydytoja Daiva Vaitkienė/Asmeninio armchyvo nuotr.

Jane istorija skaitytojų galvose sėja mintį, kad visiškai pasitikėti gydytojais negalima... Kad išgirdus vėžio diagnozę patartina susitikti su keliais specialistais ir palyginti jų nuomones.

Net ir tose šalyse, apie kurias mūsų pacientai galvoja, kad ten medicinos sistema tobulai sustyguota, nutinka tokių dalykų kaip Jane. Išimčių ir nesėkmių yra visur. Todėl reikalinga griežta tvarka, kokybės kontrolė, kurioms užtikrinti kuriami algoritmai ir protokolai, nurodantys, kaip gydytojai turi elgtis kiekvienu konkrečiu atveju. Tačiau medicina – ne vien balta ir juoda. Yra pereinamų zonų, kur gydytojų sprendimus ir darbo kokybę lemia ne tik protokolai, bet ir žinios, patirtis, gebėjimas išgirsti pacientą, empatija ir daug kitų veiksnių. Vis dėlto aš įsitikinusi, kad sistema pasitikėti reikia, nes užklupus ligai pasitikėjimas labai svarbus, be jo sėkmingas bendradarbiavimas tiesiog neįmanomas. Antra vertus, turi klausyti savęs ir savo kūno. Jei užčiuopi guzą, bet tyrimas rodo, kad jo nėra, sveikas protas turėtų paskatinti suabejoti tokiu atsakymu ir pastūmėti atlikti tyrimą pakartotinai arba nueiti pas kitą specialistą. Net jei tarsi viskas aišku, protas neabejoja tuo, ką išgirdo, bet vidus priešinasi, kreipkis į antrą, trečią specialistus – kažkuriuo metu suprasi ir pajusi, kuris kelias – tavo. Tokį pacientų elgesį kai kurie gydytojai gali traktuoti kaip nepasitikėjimą jų kompetencija, įsižeisti. Bet aš manau, kad visada verta pažvelgti į situaciją iš kito žmogaus pozicijos, kurioje kiekvienas galime atsidurti. Kodėl paciento veiksmų neįvertinus kaip jo noro surengti savotišką gydytojų konsiliumą rūpimu klausimu? Sakyčiau, išeitis – ne aklas pasitikėjimas gydytojais, ne priekabus kiekvieno jų žingsnio vertinimas, o aukso vidurys.

Pasak Jane, svarbiausias komandos narys gydant vėžį – geras gydytojas. Kaip jį rasti?

Stažavausi JAV „Mayo Clinic“, kai atvyko Dalai Lama, kuris ten kasmet tikrinasi sveikatą. Ta proga buvo surengta konferencija ir Dalai Lama atsakinėjo į klausimus. Vienas buvo toks: „Kaip atskirti, kuris gydytojas geras? Ar tas, kuris mažai kalba su pacientais, tiesiog nurodinėja „darysi tai ir tai“, nes viską žino? Ar tas, kuris neatrodo labai užtikrintas, išklauso pacientų, nes jam rūpi, ko patys žmonės nori?“ Atsakydamas Dalai Lama prisiminė, kaip būdamas jaunas nuvyko į Kiniją, ten susirgo ir juo pasirūpinti buvo pakviesti du skirtingo tipažo gydytojai: kategoriškas ir sausas bei švelnus ir empatiškas. „Jaučiausi vienišas, toli nuo namų, man buvo baisu, todėl visiškai nerūpėjo profesinė gydytojų kompetencija. Tuo metu man atrodė, kad mano gelbėtojas – tas, kuris atrodo švelnus, geras ir užjaučiantis.“ Žinot, kokio gydytojo pacientui reikia? Tokio, su kuriuo jis jaustųsi saugus. Atsakingo, rūpestingo sveikatos vadybininko. Mano nuomone, juo puikiai gali tapti šeimos gydytojas, turintis visapusiškų žinių apie paciento sveikatą. Daugėja šeimos gydytojų, kurie domisi endobiogenika, integracine medicina, kitais neprotokoliniais holistiniais gydymo būdais, nes jų darbo specifika verčia domėtis viskuo, kas pacientams padėtų. Dėl gydytojų specialistų tegaliu patarti – ieškokite pagal savo ligą, charakterį, vertinkite pagal pojūčius ir ryšį, kuris atsiranda arba neatsiranda tarp jūsų ir jo. Skaitykite, domėkitės, klausykite savo širdies. Kaip onkoginekologė galiu pasakyti, kad mes su kolegomis visada palaikome bet kokias iniciatyvas, kurios gali pagerinti pacientų gyvenimo kokybę. Jane taip ir elgėsi – ieškojo papildomų priemonių. Ji nežinojo, padės jos ar ne, bet rėmėsi radiologinių tyrimų rezultatais.

Hormonai – pagrindiniai organizmo valdytojai

Gyd. Gabrielė Gendvilaitė

Gabrielė Gendvilaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Gabrielė Gendvilaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Ką endobiogeniką išpažįstantis gydytojas paaiškintų moteriai, kuriai diagnozuotas vėžys? Ką jai siūlytų?

Pirmiausia pasakyčiau, kad pacientė turi bendradarbiauti su savo onkologu. Kiekvieno onkologinio ligonio organizmas į ligą reaguoja skirtingai, nes kiekvienas žmogus unikalus. Endobiogenika kaip papildomas įrankis leidžia įžvelgti procesus, suprasti, kas vyksta organizme ligos metu, kokios priežastys galėjo ją paskatinti ir kodėl ji pasireiškė būtent dabar. Endobiogenika visa tai analizuoja pirmiausia vertindama įvairių hormonų sąveiką. Mes turime būdų reguliuoti jų santykius, atsakus ir taip padėti ligoniui. Tradicinėje medicinoje į hormonus ir jų tarpusavio ryšius nesigilinama tiek, kiek tie ryšiai iš tiesų svarbūs. O būtent hormonai viską reguliuoja, jie – pagrindiniai organizmo valdytojai. Žinodama ligos diagnozę ir siekdama atkurti pacientės organizmo vidinės terpės pastovumą, pasitelkčiau į pagalbą vaistinius augalus. Išmanant, koks augalas kaip veikia, galima labai puikiai modeliuoti hormonų santykius. Papildų vartojimas, mitybos ir gyvenimo būdo keitimas – taip pat svarbios gydymo dalys. Mes galime veiksmingai prisidėti prie tradicinio gydymo papildomomis priemonėmis. Bet geriausia būtų, jei žmonės sveikata rūpintųsi profilaktiškai. Atkurti organizmo pusiausvyrą, kol nėra ligos, daug paprasčiau, nei tada, kai ji pasireiškia.

Kaip vertinate gydymosi nuo vėžio metodą, kurį Jane aprašė savo knygoje?

Jane knyga unikali, nes iš jos trykšta didžiulė pačios autorės jėga, atkaklumas ir ryžtas ligą įveikti. Remdamasi moksliniais tyrimais ji sugebėjo pati susikurti būdą, papildantį tradicinį vėžio gydymą. Jos idėja, vadinamasis protokolas, – logiškas ir racionalus. Jane rado daugybę mokslinių tyrimų savo metodui pagrįsti, tačiau susidūrė su iššūkiais, nes teorija ir praktinis žinių pritaikymas ne visada žengia koja kojon. Medicinoje visose srityse vyrauja standartizuoti gydymo protokolai, jiems pakeisti ir atnaujinti reikia daug laiko. Knygą verta paskaityti visiems – tiek sveikiems, tiek sergantiems, tiek profesionalams, tiek neprofesionalams. Onkologinių ligų daugėja, tačiau toli gražu nesame puikūs jas gydydami, todėl būtų labai šaunu, jei sugebėtume atrinkti tai, ką mokslas jau žino, ir toliau nagrinėti, ko dar trūksta.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai