Iš Alytaus kilusio Luko Paršeliūno gyvenimą pakeitė Azija ir tituluota gražuolė iš Borneo salos

Luko Paršeliūno gyvenimo akimirkos / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-09-10 12:09
Skrydis savaitgalį į Tailandą skrosti vandenyno bangomis. Apartamentai su 35 aukšte įrengtu paplūdimiu. Vedybos Balyje su tituluota gražuole iš egzotiškos Borneo salos. Įšventinimas į kelabitų genties karius. Toks egzotiškas Singapūre įsikūrusio Luko PARŠELIŪNO (32), tarptautinės IT kompanijos pardavimų vadovo Azijai ir Japonijai, gyvenimas.

Alytuje gimęs Lukas sako, kad visada svajojo gyventi užsienyje, todėl pasirinko telekomunikacijų specialybę, kuri lengvai pritaikoma visame pasaulyje. Vos per keletą metų padarė svaiginamą karjerą ir tapo amerikiečių informacinių technologijų kompanijos „Service Source“ padalinio Azijoje vadovu. Iš pradžių įsimylėjęs Aziją, vėliau įsimylėjo vietos malaizietę, vieną iš grožio konkurso „Mis Borneo“ vicemis, ir kuria savo gyvenimą tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos. Tačiau darbdavių vertinamas lietuvis neslepia: didžiausia jo svajonė – ne dirbti viename iš didmiesčio dangoraižių, o turėti autentiškus svečių namus egzotiškoje Borneo saloje.

Pasirodo, ne taip sunku užkariauti pasaulį lietuviui – net iš tokio provincijos miesto kaip Alytus.

Visada žinojau, kad gyvensiu užsienyje. Nuo keturiolikos, kai pamačiau Švediją, žmonių laisvumą. Mane, Šaulį, visada traukė užsienis, svetima kultūra, naujos patirtys. Esu sutikęs ne vieną žmogų iš gimtojo Alytaus, gyvenantį Azijoje. Vieni keliauja pasiklydę dvasiniuose dalykuose, o kiti didmiesčiuose turi normalius darbus. Mano darbas – toks pats, lyg būtų Londone, tik čia oras kitoks ir kita kultūra.

Jūsų kelionė į Aziją prasidėjo...

...prieš dvylika metų, kai baigęs telekomunikacijų studijas iš Alytaus išvažiavau į Airiją dirbti IT srityje – IBM kompanijoje. Po pusmečio grįžau, nes pasiilgau tuometinės draugės. Pagyvenau Lietuvoje porą metų. Tačiau paskui su drauge, išsigandę artėjančios didžiosios krizės, vėl išvykome į Airiją pas jos sesę. Radau darbą IT kompanijoje „Service Source“, ten dirbu iki šiol, greitai bus dešimt metų. Tai didelė įmonė, turinti 3,5 tūkstančio žmonių, jos ofisai yra Japonijoje, Filipinuose, Malaizijoje, Singapūre, Anglijoje, Airijoje, Bulgarijoje ir JAV. Iš pradžių pardavinėjau programų licencijų atnaujinimus skandinavų rinkai, paskui pasiūlė vadovauti dešimties žmonių skyriui. Buvo labai sėkmingi metai, komanda padvigubėjo. Bet štai vieną dieną – staigmena. Atvažiuoja viršininkas iš Amerikos ir sako: atidarome padalinį Malaizijoje, tu vadovausi vienam iš skyrių, duodame tau dvejų metų kontraktą dirbti Kvala Lumpūre. Ir tai nutinka labai palankiu momentu, kai skiriuosi su drauge. Mes draugavome ketverius metus, santykiuose vyko lūžis, supratome, kad gal šiek tiek nusibodome vienas kitam ir būtų laikas gražiai išsiskirti. Taigi išvažiavau į Aziją nieko neprarasdamas. Alga airiška, už skrydžius namo sumoka, o Azijoje viskas pigiau.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Nors iš pradžių buvo baisu?

Neramu. Atvažiuoju vadovauti žmonėms, kurių nepažįstu ir apie kurių kultūrą neišmanau. Kaip dabar pamenu, nusileidžiu pusę septynių ryto, tvoskia tropinis karštis. Kontora pirmiems dviem mėnesiams išnuomojo dviejų kambarių numerį „Le Méridian“ viešbutyje. Susiruošiu į darbą. Išsikviečiu taksi, per GPS stebiu kelią, kur veža, bet vis tiek suka ratais ir išduria. Nieko nuostabaus – pagal pasaulinius reitingus Malaizijos taksi paslaugos blogiausios pasaulyje. Ne tik veža aplinkui, bet ir mašinos kiauros, pro stogą lyja.

Pripratau prie Azijos, čia paprasčiau, žmonės linksmi, laimingi, šypsosi, nors ir nieko neturi. Lietuvoje gyvenimas kažkoks tamsesnis, valstybė maža, bet nesirūpina žmonėmis. Kultūra – tai tik liaudies šventės, trūksta bendravimo, atvirumo, matau vien konkurenciją. Itin ryškus socialinis susiskaldymas, santykiai matuojami pinigais, jaučiamas sovietinis šleifas.

Pirmos dienos buvo įdomios, didžiausias klaustukas: kai mane priims, noriu su visais susipažinti, suprasti, kaip gyvena. Mano skyriuje dirbo malaiziečiai, kinai ir indai. Kaip vėliau supratau, jie labai skirtingi. Malaiziečiai – musulmonai, sėslesni, labiau panirę į religiją ir apmąstymus, kinai orientuoti į pinigus, jeigu vyksta konkursai piniginėms premijoms skirti, jie būna pirmi. O indai – dramų karaliai, kaip Bolivude: paskendę pokalbiuose ir istorijose, kur kokia mergina į pasimatymą neatėjo... Ir į darbą jie dažnai neateidavo, nes brolių, pusbrolių, dėdžių ir tetų turi nesuskaičiuojamai, o šie savo ruožtu turi nesuskaičiuojamai daug problemų. Arba vestuvės, arba gimtadienis, arba krikštynos, arba maldos penktadienį. Musulmonės kontoroje dirbdavo apsirišusios skaromis, vienu metu skyriuje buvo tik septyniolika merginų – išties egzotiškas vaizdas. Bet jos nelabai motyvuotos: stengiasi tik laiką prastumti, užsidirbti bent kiek pinigų ir kuo greičiau po darbo grįžti namo gaminti vyrui valgio. Šiaip musulmonų šeimose moterys nedirba, tik Malaizijoje, kur pragyventi sunku, dirbti tenka abiem sutuoktiniams. Tačiau malaizietės draugiškos, atviros. Porą metų turiu pavaldinių japonų, iš karto pajutau, kad jie labai uždari. „Kas nutiko, kodėl balsas liūdnas?“ – klausiu. „Ai, viskas gerai.“ Svarbiausia vadovui – parodyti šilumą ir išlaikyti balansą. Darbas buvo sudėtingas, mano komandos vieno projekto sandorio suma siekdavo kelis milijonus eurų.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Ar pavaldinės jaunam vadovui kaip nors rodydavo dėmesį?

Malaizijoje žmonas ir vyrus vis dar suranda tėvai. Buvo labai smagus atvejis, kai mūsų Žmogiškųjų išteklių skyriaus (HR) vadovė ėmėsi mane suvesti su savo pussesere! Vieną dieną siūlo pasimatyti, kitą – kur nors su ja nueiti, neva miestą parodys. Sakau: pala pala, nieko nebus. Man patinka pačiam viską atrasti. Be to, esu sau pasakęs – jokių romanų darbe. Jei nori užmegzti santykius su musulmone, turi būti atsargus. Privalai kuo greičiau savo planus atskleisti jos tėvams. Ir šiaip – jeigu viešbučio kambaryje mane užtiktų su musulmone, gautume baudą, gal net ir kalėjimo, nes nesame susituokę. Čia moralės policija seka, tikrina viešbučius, veikia religinis teismas.

Užsienietis, amerikiečių kompanijos padalinio vadovas – gera partija vietos malaizietei?

Po kurio laiko man paaukštino pareigas, tapau pusės Malaizijos padalinio vadovu, drauge su kolega vadovavome dviem šimtams žmonių. Pirmus dvejus metus atrodė, kad gyvenu kaip rojuje. Patiko šalia esanti egzotika, patiko keliauti, smagu, kad nuolat atvažiuodavo svečiuotis draugai. Nusipirkau „Vespą“, ja važinėdavau į darbą. Labai daug keliaudavau po Malaiziją, savaitgalį lipdavau į kalnus, eidavau į džiungles, bėgdavau vietinius maratonus. Persikėliau gyventi į penkių žvaigždučių apartamentų kompleksą su šešiais baseinais, paplūdimiu 35 aukšte, dviem kino teatrais, teniso, badmintono kortais, krepšinio aikštele. Kainavo vos 600 eurų per mėnesį, aišku, vietiniams tai dideli pinigai. Mano darbuotojų atlyginimai buvo apie tūkstantį eurų, jie uždirba gerokai daugiau už lietuvius, jeigu palygintume kainas ten ir čia. Žemesnio nei mano rango vadovo alga siekia tris tūkstančius eurų.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Daug keliaujate?

Malaizija turi net 18 švenčių dienų, dar priklauso atostogos – susidarydavo beveik du mėnesiai kelionėms. Nuolat skaidydavau po salas – nuostabūs paplūdimiai, kriokliai. Atskridęs išsinuomoji motorolerį ir keliauji. Kvala Lumpūras yra strategiškai patogioje vietoje. Savaitgalio užtenka nuskristi į Tailandą pasurfinti – užtrunki vos pusantros valandos, tai greičiau nei vaikystėje nuvažiuoti iš Alytaus į Palangą. Aplankiau Sidnėjų, Bankoką, Honkongą, Tokiją, Vietnamą, Kambodžą. Dvi dienas su kolega lipau į aukščiausią Pietų Azijos kalną Kinabalu. Kol kyli tuos keturis kilometrus, džiungles keičia stepės, krūmai, o paskui tik uolos lieka. Saulėtekį sutikome viršūnėje, ten jau šalta, o kai nusileidi nuo kalno – palmės, pliažas, spalvotos žuvytės plaukioja. Įspūdinga buvo kelionė į Šri Lanką. Pataikėme per lietingą sezoną, taip pasiklydom, kad tik po penkių valandų klaidžiojimo pasiekėm viešbutį, bet, žiūrim, tilto nematyti, nes... užsemtas! Važiuoji, drambliai ant kelio, baisaus dydžio ir taip greitai bėga, kad vos spėji važiuodamas atbulas pasprukti.

Malaizijoje radote ir savo gyvenimo moterį?

Gyvendamas tame apartamentų komplekse susipažinau su mergina, kuri šalia mano teniso kortų žaidė badmintoną. Atkreipiau dėmesį, kad ji labai graži, užkalbinau, buvo labai maloni, apsikeitėme elektroninio pašto adresais. Bet susirašėm tik po mėnesio. Paaiškėjo, kad ji stiuardesė, daug skraido. Eileen – krikščionė, kilusi iš Borneo salos.

Pasakojate taip paprastai, meilės iš pirmo žvilgsnio nebuvo?

Man iš viso labai juokingas šitas pasakymas. Kokia gali būti meilė iš pirmo žvilgsnio? Judesiai, veidas, bruožai, susižavėjimas... Tik paskui atsiranda meilė ir santykiai. Kai po metų draugystės pakviečiau Eileen į Lietuvą, ji užsiminė, kad norėtų nusivežti ir savo tėvus. Tada supratau, kad viskas – oi, rimčiau, nei atrodė. Man pasirodė kažkaip per greitai, bet supratau, kad tokia šios šalies žmonių kultūra. Daugumai azijiečių svarbu, kokie tavo antrosios pusės tėvai, ar su jais rasi bendrą kalbą.

Kaip pasipiršote?

Kai viskas krypo link vestuvių, vis galvojau, kaip ją nustebinti. Nupirkau žiedą, sugalvojau pasipiršti dangoraižy. Maudamas žiedą ir rodydamas į begalinį horizontą būčiau pasakęs: čia tavo ateitis. Bet niekaip nepasitaikė progos. Sykį Malaizijoje per Kūčias ėjome į kalėdines mišias, pasikviečiau kartu ir draugą. Po mišių pasiūliau Eileen nusifotografuoti prie altoriaus, draugo paprašiau fotografuoti. Jis fotografuoja, o aš ištraukiu žiedą: sakau, Eileen, čia tavo kalėdinis stebuklas. Vestuves suplanavome per keletą mėnesių, o surengėme Balyje – nedideles, dalyvavo apie keturiasdešimt artimiausių draugų ir tėvai. Balyje ne tik labai graži gamta, bet ir geros bangos. Išsirinkom įspūdingą vietą ant uolos: apačioje muša bangos, jomis skrieja banglentininkai, nuostabi atmosfera. Stovint koplyčioje 360 laipsnių kampu matosi vandenynas, atrodo, lyg būtum debesyse. Atskridus labai lijo, bet vestuvių dieną išlindo saulė, buvo nuostabus oras. Žmona buvo labai laiminga, nes viskas atrodė kaip pasakoje. Tiesa, prieš vestuves truputį pyko, nes 16 valandą buvo numatyta ceremonija o aš 12-ą dar buvau vandeny su banglente. Sako, grįžk, nes būsi visas raudonas per vestuves!

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Jau laukiate šeimos pagausėjimas?

Žmona šeštą mėnesį laukiasi, pats laikas, po vestuvių praėjo jau pusantrų metų. Norim duoti trumpą tarptautinį vardą – Joy, jei bus mergaitė, o jei berniukas – kitą džiaugsmo vardą... Kaip tik padovanojau žmonai Dalai Lamos „Džiaugsmo knygą“, kad skaitytų, kol laukiasi.

Tiesa, kad jūsų žmona – tituluota gražuolė, dalyvavusi „Mis Borneo“ konkurse?

Baigusi mokyklą, ji mokėsi verslo administravimo ir šoko tradicinius Borneo genčių šokius, daug keliaudavo su koncertais po Aziją. Jai pasiūlė dalyvauti grožio konkurse ir ji pelnė vicemis ir „Mis Foto“ titulus.

Iškart prisipažino, kad yra tituluota gražuolė?

Ne, radau nuotraukas feisbuke (juokiasi). Daugiau nei šešerius metus Eileen dirbo Malaizijos oro linijose ir buvo jų reklamos veidas. Įsivaizduojate – važiuoji greitkeliu ir matai didžiausius savo merginos plakatus. Jos atvaizdų pilna visur – stoty, mieste, keliuose. Eileen atpažindavo net gatvėje, Malaizijos oro linijos iki šiol naudoja jos atvaizdą reklamoms. Kai persikraustėme į Singapūrą, paprašiau daryti pertrauką, pailsėti, nes darbas labai varginantis. Vien skrydis į Naująją Zelandiją trunka devynias valandas, keičiasi laiko juostos.

Eileen tėvai ir seneliai gyvena egzotiškoje ir paslaptingoje Borneo saloje. Kaip jus priėmė į šeimą?

Ten iki šiol pasakojamos istorijos, kaip salos gyventojai priešams nupjaudavo galvas ir už tai dovanų gaudavo tatuiruotę. Bet aš likau gyvas sveikas, buvau priimtas į šeimą (juokiasi). Eileen gimtinė yra džiunglės, atokus nedidelis Bario kaimelis netoli Brunėjaus sienos, valanda skrydžio nuo artimiausio didelio Mirio miesto. Kai pirmą sykį atvykau, buvo didelė šventė, paskerdė kiaulę, prikvietė svečių, atėjo kaimo vadas, paprašė atsistoti ir įteikė tradicinį amuletą – kelabitų genties, kuriai priklauso Eileen, simbolį. Tai specialūs karoliai, simbolizuojantys, kad tapau genties kariu. Kelabitų gentis – pati mažiausia etninė grupė Saravako valstijoje, Borneo saloje. Genties moterys atrodo labai egzotiškai, jų grožio etalonas – nutįsusios ausys. Viena Eileen močiutė turi tokias įspūdingas ausis ir veriasi auskarus, o kita – tatuiruota. Borneo labai gražu, čia vėsesnis oras, nes sala yra kilometras virš jūros lygio. Vietinių gyvenimas labai egzotiškas. Pavyzdžiui, kaimynai turi dresuotą paukštį, kuris juos sekioja kaip šuo, o beždžionės išmokytos nuo palmių raškyti kokosus. Jau susikalbu malaizietiškai. Borneo dar reikia daug ištyrinėti, aplankyti orangutanų stovykloje lietuvę Birutę Galdikas.

Bet Malaiziją jums teko palikti.

Galėjau likti, bet norėjosi permainų, galvojau keisti kompaniją, nes tie patys žmonės ir tie patys darbai – jau ketvirti metai. Gavau pasiūlymą persikelti į Singapūrą, pasiūlė dar geresnes finansines sąlygas. Singapūre užsiimu verslo rinkos analize, turiu mažą kolektyvą – vos aštuoni žmonės: keturi Singapūre, po du – Kvala Lumpūre ir Japonijoje. Darbas analitinis, daugiau atsakomybės, esu labiau stebimas kompanijos bosų. Singapūre gyvenu jau treti metai. Singapūras turi savo keistenybių: čia vis dar baudžiama rykštėmis, egzistuoja mirties bausmė už narkotikus, nėra kramtomosios gumos, negali vogti Wi-Fi iš kaimyno, nes gausi trijų tūkstančių dolerių baudą ar pusę metų kalėjimo, baudžia už tai, kad ne vietoje perėjai gatvę, šiukšlinimas taip pat yra didelis nusikaltimas, įvažiuojant į šalį suskaičiuoja, kiek pakelyje turi cigarečių, labai ribotas ir brangus alkoholis. Bet čia saugu, mes net nerakiname buto durų, jei netyčia ką nors paliksi gatvėje, ten ir rasi. Gyvename netoli didelio parko, nuosavų namų rajone, turim dviejų kambarių butą, labai ramu, atsidaręs langą girdi čiulbančius paukščius. Į darbą važiuoju dviračiu, nes iki jo – vos du kilometrai.

Tačiau Singapūras nepalankus banglentininkams.

Nors tai sala, čia nėra bangų, todėl priklausomai nuo sezono skrendu plaukioti į Malaiziją, Tailandą ar Balį. Bet čia puikūs parkai, smagu bėgioti, važinėtis riedlente. Pakankamai sveikai gyvenu, beveik nevartoju alkoholio, nerūkau. Rytais – košė su sėklomis, daug vaisių, daržovių. Stengiuosi valgyti namuose, nes Azijoje į gatvės maistą visiškai normalu įkrėsti kelis šaukštus E621, todėl taaaip skanu!

Ketinate grįžti į Lietuvą?

Pripratau prie Azijos, čia paprasčiau, žmonės linksmi, laimingi, šypsosi, nors ir nieko neturi. Lietuvoje gyvenimas kažkoks tamsesnis, valstybė maža, bet nesirūpina žmonėmis. Kultūra – tai tik liaudies šventės, trūksta bendravimo, atvirumo, matau vien konkurenciją. Itin ryškus socialinis susiskaldymas, santykiai matuojami pinigais, jaučiamas sovietinis šleifas. Jei ne tėvai ir sesuo, kažin ar čia grįžčiau. Tačiau Eileen Lietuva labai patinka! Ir maistas, ir oras, ir žmonės, ir mėlynės, ir grybai miške. Ji net norėtų čia gyventi.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

O jūs galvojate toliau daryti tarptautinę karjerą?

Norėčiau su Eileen grįžti į Borneo ir ten įsikurti. Atidaryti kokį nors vandens sporto tašką, įrengti svečių namus su tropiniais sodais, restoranu, kuriame būtų patiekiamos savame darže išaugintos gėrybės. Niekada nevertinau ofiso darbo, visada galvojau, kad tai, ką darom, darom tik dėl pinigų. Kai pažiūri iš šalies, mes gyvenam kaip pelės rate, turim laikinų džiaugsmų ir nemokam būti laimingi. Gerai galima gyventi ir neįsipareigojus darbams ir sienoms. Dabar dirbi net nežinodamas, ką dirbi, koks to darbo tikslas. Gal tavo darbas naikina gamtą? Kai pagalvoji filosofiškai, kokia prasmė, koks džiaugsmas dirbti kompanijoje, kuri gamina kompiuterių antivirusines programas (juokiasi)? Tikiuosi vieną dieną pakeisti savo gyvenimą. Dabar – dar ne laikas, nes toks sprendimas greitai kirstų per finansus. Nors gal džiaugsmo ir atradimo būtų daugiau. Tik žinau, kad pokyčiai tikrai įvyks!

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai