Irūna Puzaraitė-Čepononienė: „Dabar savęs palepinimu vadinu ir stovėjimą duše po tekančiu vandeniu“

Irūna Puzaraitė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Irūna Puzaraitė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
2018-04-05 13:42
AA

Nors Irūna Puzaraitė-Čepononienė šiuo metu intensyviai koncertuoja ir veda laidą „KK2 penktadienis“, labai daug laiko skiria šeimai. Su šia žavia jauna moterimi kalbamės, kaip ji viską spėja, ar randa minutę sau, kaip ilsisi.

Kaip susipažinote su vyru? Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

Susipažinome vakarėlyje, kurį rengėme su pussesere. Ji rinko kolektyvą iš Dzūkijos, o aš – iš Suvalkijos. Mano vyras dzūkas. Tą vakarą daug kalbėjomės, radome daug bendro, buvo labai įdomu bendrauti. Nors tuo metu iš karto dar negalvojome apie santykius, dabar pavadinčiau tai meile iš pirmo žvilgsnio. Kažkaip pajutau tai.

Kaip sekasi būti mažylio tėvais, ar turite auklėjimo taisyklių, kurių nevalia peržengti net močiutėms?

Kartų skirtumų vis tiek neišvengsi. Paklausai, ką jie (močiutės ar pašaliečiai) pataria, bet jei nesutinki, tiesiog nekreipi dėmesio. Iš tiesų mudu su vyru perskaitėme labai daug literatūros apie vaikų auklėjimą, atsirenkame, kas mums patinka ir tinka, abu siuntinėjame vienas kitam straipsnius, ką įdomaus šia tema randame. Bet mums mažylį auginti labai paprasta – vaikas be galo geras. Na, bet, aišku, jis dar mažas. Kokį indėlį įdėsime, galbūt pasimatys vėliau.

Vedate laidą „KK2 penktadienis“, dabar intensyviai dainuojate, kaip sekasi suderinti motinystę su darbu?

Televizijos grafikas – idealus ir pavydėtinas. Kas dvi savaites susitinkame ir nufilmuojame dvi laidas. Taigi auginti mažylį tai tikrai netrukdo. Tik štai nuo vasario su Mariumi (Jampolskiu – red.) pradėjome koncertinį turą po Lietuvą – važinėjame po miestelius kiekvieną savaitę nuo ketvirtadienio iki sekmadienio. Kiek tomis dienomis leidžiu laiko su sūnumi, priklauso nuo vietos, į kurią reikia nuvykti. Bet tikrai negaliu pasakyti, kad nebūnu namuose. Su mažyliu tuomet lieka vyras – labai gerai, kad turime šią galimybę, o vakare grįžtu ir būnu pati. Kol kas nereikia jokių pašalinių asmenų, kurie padėtų auginti vaiką.

Papasakokite, kaip atrodo jūsų įprasta darbo diena?

Kuo toliau, tuo sūnus anksčiau keliasi. Dabar jis atsibunda 7.30. Tada keliasi mama (Irūna – red.), verda košę, užsiima su vaiku, paskui mamos pusryčiai, keliasi tėtis, tėčio pusryčiai. Tuomet aš išsimaudau, ruošiuosi į koncertą kokiame nors Lietuvos krašte. Grįžtu vakare apie 9–10 valandą, dar randu mažylį žaidžiantį, galiu pabūti, pati pamigdyti. Na, dar, žinoma, neapleidžiu ir buities, naktį sutvarkau skalbinius, pervelku patalynę ir darau panašius darbus. Ryte jų niekada neatlieku – visas rytas skirtas vaikui.

Jūsų sūnaus vardas Toras reiškia „senovės skandinavų audros, griaustinio, gyvybinių jėgų dievas“. Ar jis jau spėjo pateisinti šią reikšmę?

Jau dabar matyti, kad sūnus bus su charakteriu. Visada žino, ko nori, ir tai parodo. Jis yra tikras mažasis aktorius. Akivaizdu, kad neplauks pasroviui.

Kas nustebino per nėštumą, gimdymą, galbūt turėjote išankstinių nuostatų?

Nors esu dar gana jauna, per gyvenimą jau esu turėjusi sveikatos problemų – ne kartą dėl intensyvaus darbo grafiko ir nuovargio patyriau organizmo išsekimą, prisidėjo ir stresas, nervinė įtampa, – dėl to galvojau, kad man ir nėštumas, ir gimdymas bus labai sudėtingi. Buvau psichologiškai nusiteikusi, kad jau man tai tikrai nebus lengva. Bet viskas nutiko priešingai – ir nėštumas, ir gimdymas, ir laikotarpis po jų buvo tiesiog idealūs! Nežinau, kam už tai turėčiau dėkoti. Gal Dievuliui (šypsosi). Jei būčiau žinojusi, kad man bus taip lengva, būčiau dar iki pat 7–8 nėštumo mėnesio koncertavusi scenoje visu pajėgumu! Tik, žinoma, jau devintą mėnesį buvo sunkiau – man nebūdinga priaugti tiek svorio.

Už liekną figūrą esate linkusi dėkoti genams, bet galbūt jūs labai sveikai valgote, vengiate saldumynų?

Oi ne, tikrai viską valgau, nereikia nieko riboti nei dėl sveikatos, nei dėl figūros. Ir jokio sporto nelankau. Tiesa, seniau esu sportavusi – eidavau į sporto klubą, užsiėmiau aerobika, labai seniai net lengvąja atletika, bet tai labiau dėl laiko sau nei dėl figūros. Savo formas po nėštumo atgavau maždaug po 2 savaičių. Buvau tokia pat, kaip anksčiau.

Be kokių grožio ritualų ar priemonių neišsiverstumėte, kaip pasilepinate?

Be jokių (juokiasi) – esu visiška natūralistė. Pakankamai makiažo gaunu scenoje, filmuojant televizijos laidas. Kasdienybėje to nereikia. Pakanka kremo odai, švarių plaukų ir kad nagai būtų tvarkingi. Viskas.

O pasilepinu 15 minučių numigdama kartu su sūneliu per pietus. Kai atsirado vaikas, toks mano ir pasilepinimas. Bet nieko kito ir nereikia, ir to visai nepasigendu. Beje, dar supratau, kad ir pastovėjimą duše po tekančiu vandeniu irgi jau vadinu savęs palepinimu (šypsosi).

Tikriausiai nėra labiau seserų suartinančios patirties, kaip nėštumas, vaiko auginimas. Juo labiau kad jūs su Ineta šiuos etapus perėjote labai panašiu metu. Kaip tai paveikė judviejų ryšį?

Tikėjomės, kad nėštumo periodas bus ryškiausias, bet jis taip greitai prabėgo! Svajojome, kaip eisime į visokias paskaitėles, užsiėmimus nėščiosioms, bet nespėjom. Žinoma, buvom keliose, bet ne tiek, kiek norėjom. Mus įpareigoja ir atstumas: Ineta gyvena Vilniuje, aš – Marijampolėje. Bet jei tik koks klausimas iškyla dėl vaiko, pirmiausia skambinu jai – sesuo man pavyzdys ir man patinka, kaip ji auklėja savo vaikus.

Išgarsėjote kaip grupės „Mokinukės“ narė. Ką suteikė ši patirtis jūsų gyvenimui?

Tos pačios merginos, kurios dainavome grupėje „Mokinukės“, prieš tai koncertuodavome kaip „O lia lia“ narės. Taigi mes kartu, galima sakyti, užaugome. Ko išmokome? Dalintis, išsiugdėme punktualumą, kas labai svarbu šou verslo pasaulyje, mes niekada nebūsime iš tų, kurios neatvyks laiku ar visai nepasirodys. Taip pat savarankiškumą. Nors savarankiška aš jau nuo vaikystės – dar būdama penkerių važiuodavau be tėvų į koncertus.

Dainuodamos kaip „Mokinukės“ užsigrūdinome, nes girdėdavome ir pašaipių žodžių, piktų komentarų, jautėme daug pavydo. Išmokome neskaityti komentarų, taip pat – bendrauti su žurnalistais. Tai buvo vienas gražiausių mano gyvenimo laikotarpių.

Kokių svajonių turėjote vaikystėje, kuo norėjote būti?

Nuo mažens, mamai paleidus muziką, imdavau lovelėje šokti, dainuoti. Per tėvų balius būdavau tas vaikas, kuris ilgai neina miegoti, o kartu šoka. Dar net neturėdama dantukų kažkaip išmokau kalbėti, anksti pradėjau ir dainuoti, deklamuoti eilėraščius, o smagiausia būdavo į rankas paimti mikrofoną. Dar iš vaikystės prisimenu, kaip sesė laikydavo akordeoną ir jį tampydavo, o aš grodavau šiuo instrumentu lyg pianinu (šypsosi). Viename interviu taip pat esu prasitarusi, kad svajojau tapti manekene, bet su 1,58 m – karjeros nepadarysi (juokiasi).

Ką planuojate, svajojate veikti ateityje?

Šiuo metu man geriausia veikla – vaikai, bet suprantu, kad reikia dirbti, uždirbti pinigus. Jei darbo televizijoje neliktų, nebebūtų organizuojami koncertai, vis tiek norėčiau veikti kažką panašaus – kito darbo nelabai įsivaizduoju. Galėčiau vesti įvairius renginius – visiems, net ir vaikams. Jei reikėtų, galėčiau pabūti ir klounu (juokiasi).