„Ar galiu?“ – prieš pasirašydama ką tik iš spaustuvės atkeliavusioje knygoje nedrąsiai paklausė Sofija Grucova, irkluotoja ir trenerė. Pirmąsyk ji suraitė savo tikrą pavardę – Gruca. Dramatiška tituluotos sportininkės gyvenimo istorija įkvėpė Rimą Karalienę, taip pat buvusią irkluotoją, parašyti romaną „Irklais iki Niagaros krioklių“.
„Nors romano pavadinimas toks sportiškas, tai nėra istorija apie sportą, – sako knygos, kurią išleido „Balto“ leidykla, autorė. – Visų pirma tai pasakojimas apie šeimos ryšius. Vyresnioji karta perskaičiusi galėtų atsikvėpti, kad pagaliau išsivadavo iš tos santvarkos, o jaunimas padėkoti, kad gimė pačiu laiku – laisvoje Lietuvoje.“
1967-ieji. Sovietų Sąjungos rinktinės narė Sofija rengiasi Europos akademinio irklavimo čempionatui Prancūzijoje. Kvietimas nedelsiant atvykti į KGB Vilniuje sukelia nerimą – dar gyvi vaikystės prisiminimai, kai pareigūnai išsivesdavo mamą ir ši pradingdavo kelioms dienoms ar savaitėms. Nejaugi skaudi šeimos istorija sutrukdys dalyvauti svarbiausiose karjeros varžybose...
KGB rūmuose Sofija sužino, kad tėvas, kurį pažįsta tik iš nuotraukos, gyvas. Tebuvo vienų metukų, kai jis, Lenkijos karininkas, pradingo Antrojo pasaulinio karo sumaištyje. Tėvą su dukra skiria ne tik dvidešimt septyneri nesimatymo metai, didžiulis atstumas, bet ir geležinė uždanga. Tik pergalės gali padėti pro ją prasiveržti ir išpildyti vienintelį norą – apkabinti tėvą.
Su Sofija ir Rima sutarėme susitikti Vilniuje – ten, kur Vilnelė įteka į Nerį. Dabar sunku patikėti, kad dar prieš keletą dešimtmečių šioje vietoje gyvenimas šurmuliavo – krantinėje viena prie kitos stovėjo irklavimo bazės, upėje su srove galynėjosi daugybė valčių. Čia irklą į rankas kadaise paėmė Sofija, vėliau – ir Rima.
Rima, jūs esate irkluotoja, irkluotojų dukra, irkluotojo žmona, irkluotojų mama ir irkluotojos anyta – jūsų marti Donata Vištartaitė-Karalienė rengiasi startui Tokijo olimpiadoje. Taip pat – irklavimo klubo ir muziejaus Trakuose siela, o dabar pristatote jau antrą irklavimui skirtą romaną. Kaip jums kilo idėja pradėti rašyti?
Pirmiausia norėjau papasakoti tėvelio istoriją. Aš juk gimiau, kai jis, Povilas Liutkaitis, Japonijoje ruošėsi startui Tokijo olimpinėse žaidynėse, – ten užėmė septintą vietą. Įdomu, kad po keturių dienų žinios apie kiek anksčiau laiko gimusią dukrą sulaukė ir kitas irkluotojas. Mes – olimpinės mergaitės.
Dar nė nebuvo minčių apie Irklavimo muziejų, kai pagauta impulso įteikiau tėveliui storą sąsiuvinį ir paprašiau aprašyti savo gyvenimo kelią. Jis taip ir padarė, smulkiai surašė įvairius su sportine karjera susijusius faktus. Sąsiuvinis ilgai gulėjo nepaliestas, tačiau po netikėtos tėvelio mirties atsiverčiau ir užsidegiau idėja paversti jį knyga. Kaip tik neseniai buvau perskaičiusi įtraukiančią dokumentinę knygą apie irklavimą, pamaniau, o kodėl nepabandžius papasakoti tėvelio istorijos.
Jis buvo „Žalgirio“ sporto draugijos aštuonvietės, kuri 1961-aisiais tapo Sovietų Sąjungos čempione, narys, pateko į Sovietų Sąjungos rinktinę, tačiau taip ir neišvyko į tarptautines varžybas – vieną po kito sportininkus pasivijo praeities šešėliai: daugelio šeimas buvo palietusi tremtis, artimieji kaltinti bendradarbiavimu su partizanais ar pabėgę į Vakarus. KGB pasirūpino, kad jie, tarp jų ir mano tėvelis, būtų pašalinti iš rinktinės. Tik 1963-iaisiais, prasidėjus atšilimui, sportininkai, prižiūrimi budrios KGB akies, galėjo vėl varžytis dėl aukščiausių apdovanojimų ir iškovojo teisę dalyvauti 1964-ųjų Tokijo olimpinėse žaidynėse.
Kodėl nutarėte, kad tai bus ne dokumentinė knyga, o romanas?
Pamaniau, kad romanas patrauks daugiau žmonių. Daugelis kratosi dokumentinių knygų. Romane gali leisti jausmams labiau atsiskleisti, perleidi istoriją per save, gali pabandyti parodyti, kaip tie žmonės, atsidūrę pokario mėsmalėje, jautėsi. Tais laikais niekas apie savo jausmus nekalbėjo. Į klausimą „Kaip jautiesi?“ juk daugelis iki šiol atsako apibūdindami savo fizinę sveikatą, o ne emocinę būseną. Niekas anuomet nedrįso brautis ir klausti, o kas žmogui guli ant širdies.
Iš pradžių tikėjausi, kad medžiagos rinkimas knygai apie tėvelį padės susitaikyti su skaudžia netektimi, o įklimpau į dar didesnę depresiją... Nutariau apeiti tėvelio bendražygius ir išgirsti jų istorijas. Kaip buvo sunku klausytis tų pasakojimų – vos ne kiekvieno sportininko šeimoje buvo skaudžių sukrėtimų, kurie ne tik užkirto kelią sportinei karjerai, bet ir paliko gilių randų.
Tiesa, savo pašnekovams sakiau, jog renku medžiagą Irklavimo muziejui – nemelavau, kaupiau medžiagą ir jam. Apie knygą niekam net neužsiminiau. Taip pat peržiūrėjau to meto laikraščius. Iš archyvų susipirkau viską – nuotraukas, vaizdo įrašus, kurie susiję su irklavimu. Ištyrinėjau kiekvieną detalę. Kiek patyriau atradimo džiaugsmo... Nesu tokia kieta rašytoja, kad prifantazuočiau.
O kokie netikėtumai laukė KGB bylose: paaiškėjo, kad mano tėvelį sekė iki pat 1974-ųjų... Kaltino, kad jį buvo užverbavusi užsienio žvalgyba. Skaičiau dokumentus ir negalėjau patikėti, jog tai ne romanas ir kalbama apie mano šeimą. Manau, tėvelis buvo patekęs ir į KGB rūsius, ten tardomas... Radau jo artimųjų bylas. Kaip sunku skaityti tardytojo teiginį: „Jūs kalbate netiesą“, o paskui išvysti tardomojo atsakymą: „Taip, aš kalbu netiesą, dabar kalbėsiu tik tiesą.“ Suprantu, kas įvyko tarp klausimo ir atsakymo...
Apie tai, kad rašote romaną, nepasakojote savo pašnekovams, neužsiminėte netgi vyrui...
Juk nežinojau, kas išeis. Mokykloje už rašinius gaudavau gerus įvertinimus, tačiau tik tiek. Studijavau ne humanitarinius, o inžinerinius mokslus.
Kai sėdau rašyti, visiškai pasinėriau į knygą, nebemačiau, kas vyksta aplinkui. Kartą neištvėręs vyras paklausė, kas nutiko. Neprisipažinau. Man buvo smagu, kad turiu paslaptį. Tik kai pajutau, jog kažkas išeina, o gal šiaip pasiekiau ribą, kad reikėjo kitos nuomonės, nusprendžiau pasipasakoti. Kaip tik lankėmės Kijeve, nutariau, jog tai gera proga aplankyti vieną tėvelio bendražygį, kuris sukaupęs daug varžybų vaizdo įrašų. Turėjau vyrui pasakyti, kad jų man ne šiaip reikia, man jų labai reikia. Sėdėjome restorane, vakarieniavome, ir aš ištariau: „Turiu tau kai ką pasakyti.“ Jis nežinojo, ko tikėtis, o išgirdęs ir nustebo, ir nudžiugo: „Kaip gerai, aš jau baiminausi, kad tu įsimylėjai.“ Taip ir atsirado knyga „Irklais pro spygliuotą tvorą“.
Dar ją rašydama žinojote, jog bus ir antroji?
Kalbėdamasi su tėvelio bendraamžiais irkluotojais apsilankiau ir pas Sofiją Grucovą. Ją gerai pažinojau – 1983-iaisiais ji rengė porinę keturvietę, kuriai priklausiau ir aš, Sovietų Sąjungos tautų spartakiadai. Labai patyrusi, kantri ir pasiaukojanti dėl savo auklėtinių. Pamenu, kažkas iš funkcionierių nutarė, kad mums nepriklauso masažas, nes įgula nepretendavo į medalius. Trenerė kas vakarą kiekvieną iš mūsų po gerą pusvalandį minkydavo. Visiems netikėtai mūsų įgula iškovojo trečią vietą, nusileidusi tik Sovietų Sąjungos rinktinei ir Rusijos komandai. Tai – mano aukščiausias karjeros apdovanojimas.
Kai išgirdau dramatišką Sofijos istoriją, negalėjau net patikėti. Ilgus metus ji niekam nepasakojo, kad yra gimusi Varšuvoje, kad tikroji jos pavardė Gruca, o ne Grucova, kaip nutarė dokumentuose įrašyti sovietinis pareigūnas, kad tik subrendusi sužinojo, jog tėvas, lenkų karininkas, gyvas ir gyvena kitame pasaulio kampelyje...
Jau klausydamasi Sofijos pagalvojau, kad galėtų išeiti puiki knyga. Kai jau romanas apie tėvelį buvo išleistas, įteikiau jai knygą ir džiaugsmingai pasakiau dabar rašysianti apie ją. Tikėjausi, kad nudžiugs, o Sofija tik nutilo, pasakė turinti pagalvoti ir paaiškino: „Aš bijau, kad nenumirčiau iš streso, nes prisikels visi prisiminimai.“
Sofija, kodėl visgi po kiek laiko – galvojote ne vieną dieną ir net ne savaitę – sutikote patikėti buvusiai auklėtinei Rimai savo skaudžius prisiminimus?
Savo istorijos ilgai niekam nepasakojau, įsiplepėjau tik į senatvę. Vien įrašas pase, kad gimiau Varšuvoje, išduoda faktą, jog esu lenkė. Niekas net neabejojo, kad aš rusė... Apsisprendžiau, kad žmonės turi sužinoti skaudžius sovietinio gyvenimo niuansus. Kaip gražiai viską pateikė to meto propaganda – laikraščiai, televizija, oficialios kalbos, tačiau ne viskas taip klojosi realiame gyvenime.
Rima jau buvo parašiusi knygą apie savo tėvelį tuo pačiu kampu, apie tai, ką jam ir jo šeimai teko patirti. Trečdalis Lietuvos žmonių išgyveno vienokį ar kitokį sovietų režimo smurtą. Ryžausi papasakoti jauniems žmonėms – jie juk nesusimąsto, kokių ten baisybių vyko. Suprantu juos, ir aš tokia buvau. Norėjau, kad jie susimąstytų, jog ne taip lengva ir saldu buvo jų seneliams ir tėvams.
Ne vieno perspektyvaus sportininko karjera nesusiklostė, nes jų neišleido varžytis už Sovietų Sąjungos ribų. „Nevyezdnoj“ žymą galėjo gauti tie, kurių tėvai buvo ištremti, patys gimė Sibire, kurių artimieji pabėgę į Vakarus.
Irklavau šešiolika metų. Į irklavimą mama nuvedė, nes sirgau tuberkulioze, o tai sportas, kur daug laiko praleidžiama lauke, tikėjosi, kad sustiprėsiu, juolab kai pradėjo sektis, gaudavau ir maisto talonų – mes sunkiai vertėmės. Dvidešimt septynerius metus nežinojome, kad tėvas gyvas, – jis prasidėjus Antrajam pasauliniam karui drauge su lenkų karininkais buvo pašauktas į kariuomenę. Mama, norėdama daugiau sužinoti apie jo likimą, grįžo į Lietuvą, savo gimtinę. Aš nuolat mačiau ją verkiančią. Sunku gyventi, kai nežinai, ar tavo artimas žmogus miręs, jei taip, kur jo kapas... Sužinojusi, kad tėvas gyvena Kanadoje, užsidegiau noru jį pamatyti, o tam galėjo padėti tik sportas.
Jūs – dešimt kartų Lietuvos akademinio irklavimo čempionė, keturiskart Sovietų Sąjungos čempionė, dukart Europos čempionė, sidabro ir bronzos medalių laimėtoja. Romane labai daug to meto irkluotojų gyvenimo kasdienybės. Ne taip rimtai besidomintiems sportu bus nemažai atradimų: tada, kai jūs sportavote, moterų ir vyrų varžybos vyko netgi ne tuo pačiu metu, o moterys jėgas olimpinėse žaidynėse galėjo išbandyti jums jau atsisveikinus su didžiuoju sportu. Sukrečia ir faktas, kad sovietų sporto funkcionieriams antroji vieta buvo pralaimėjimas...
Keletą kartų esu buvusi Maskvoje pas tokį pilvotą poną, kuris mus po vieną ar kelias kviesdavosi pasišnekėti. Prieš kažkurį čempionatą jis tiesiai šviesiai pasakė, kad sportas – tai karas taikiu metu... Tik aukso medalis yra pergalė. Prieš finalą nebegali užmigti, kaip prislegia toks reikalavimas.
Rima, tik jūs, taip pat buvusi sportininkė, galėjote perduoti tą emocinę naštą, kuri tiesiog prislegia atletą.
Esu dėkinga Sofijai, kad galų gale sutiko dar sykį prisiminti skaudžius išbandymus. Manau, pavyko perteikti jos išgyvenimus. Sofijai iki šiol nelengva apie tai kalbėti, juk ji iki šiol perskaitė tik dalį romano apie save... Rankraštį įteikiau prieš porą metų, per jos aštuoniasdešimtą gimtadienį. Pamenu, po kiek laiko paskambinau – dar neperskaitė. Dar po kiek – ne. Po pusmečio paskambino pati ir pasakė: „Aš tavim pasitikiu, leisk tokią, kokia yra, aš turbūt nebeperskaitysiu.“ Tuomet viską supratau: „Trenere, jūs turbūt bijote skaityti?“ – „Rimute, tu mane pagavai... Bijau...“ Prireikė dar lygiai poros metų, kad padovanočiau jai knygą.
Jūs taip kruopščiai rinkote medžiagą knygai, kad sužinojote apie Sofijos šeimą ir tai, ko ji prisipažino nė pati nežinojusi. Netgi nusigavote iki Niagaros krioklių, kur kadaise veržte veržėsi Sofija.
Jau buvau įteikusi rankraštį trenerei, kai jubiliejaus proga šeima nutarė man padovanoti kelionę. Be abejo, pasirinkau Kanadą. Su vyru atskridome į Niagarą Folsą, susiradome namą, kur gyveno Sofijos tėvas. Dabar apgailestauju, kad neišdrįsau pasibelsti ir pakalbinti ten gyvenančių žmonių. Kapinėse sutvarkėme jo kapą. Taip pat man rūpėjo pamatyti Monrealio olimpinį kanalą, kur kadaise lankėsi Sofija, kur 1976 metų olimpinėse žaidynėse startavo pirmosios lietuvės irkluotojos – Sofijos draugė Genovaitė Šidagytė-Ramoškienė su porininke Leonora Kaminskaite iškovojo bronzos medalius. Tiesa, šį pasiekimą Sovietų Sąjungos sporto funkcionieriai įvertino kaip pralaimėjimą...
Viena tinklaraštininkė juokais pasiskundė niekaip nebaigianti skaityti knygos, nes dar sužinojo, kad jūsų tinklalapyje rimakaralienė.lt gali peržiūrėti krūvas nuotraukų (knygoje – tik pačios svarbiausios), susijusių su romanu... Kaip jums kilo mintis taip praplėsti romano ribas?
Pati visuomet pirmenybę teikiu tikroms istorijoms, o jas skaitant labai įdomu pamatyti, kaip atrodė jų personažai, aplinka, kurioje vyksta veiksmas. Todėl visuomet ieškau nuotraukų internete. Pamaniau, kad ir mano skaitytojams gali būti įdomu skaitant geriau pažinti tikruosius veikėjus, vietas, kur jie gyveno ar lankėsi. Leisdama pirmąją knygą tam panaudojau aplanką – vidinėje jo pusėje galite pamatyti dalį su istorija susijusių nuotraukų. Atvertus šį romaną taip pat galima pamatyti nuotraukų iš Sofijos asmeninio albumo. Tačiau aš fotografijų turiu labai daug ir jų nesutalpinčiau ne tik į aplanką, bet ir į visą tokio storio knygą kaip pats romanas. Tad susisteminau ir įkėliau į interneto svetainę, čia skaitytojas gali „keliauti“ iš vietos į vietą arba iš vieno skyriaus į kitą.
