Irkluotoja Donata Vištartaitė: „Sportas, studijos ir asmeninis gyvenimas guli vienoje lentynoje“

Donata Vištartaitė / Viganto Ovadnevo/žurnalo „Žmonės“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2012-07-07 17:50
Tačiau kad tą pajustum, tenka įdėti daug juodo darbo. Dar reikia didelio jausmo ir užsispyrimo. Šiemet olimpinėse žaidynėse debiutuojanti irkluotoja Donata Vištartaitė (23) jau žino, ką reiškia laimėti. „Irklavimas – vyriška sporto šaka, kai ji atsirado, ilgą laiką moterys joje net nesivaržė. Kad išliktum tokiame sunkiame sporte, svarbiausia savęs negailėti, nors kartais tai būna taip sunku...“ – prisipažįsta Donata.

Donatai prasidėjo intensyviausias ir sunkiausias pasirengimo olimpinėms žaidynėms etapas – irklavimas greičiui pasiekti, kiekviena treniruotė vyksta varžybų tempu. „Šiemet susikoncentravome į rengimąsi olimpiadai – į visas kitas varžybas važiuoju, kaip tuo metu būnu pasirengusi“, – kasdienybe dalijasi sportininkė. Olimpiados kol kas Donata nebijo, bet viduje jau kartais perbėga šiurpuliukai: juk žaidynės – neeilinis įvykis, negana to, jai jos bus pirmosios. „Aplinkiniams daug lengviau pasakyti: „Tu užimsi tą ar aną vietą.“ Nesunku spėlioti, tikėtis, kad galbūt pateksiu į finalinį šešetuką, bet aš mąstau realiai: patekti į pirmąjį aštuntuką man būtų labai geras pasirodymas“, – savo galimybes gana atsargiai vertina sportininkė.

Pasak jos, gerus rezultatus pirmiausia lemia pasirengimas, bet daug reikšmės turi ir sėkmė: galbūt kuri nors sportininkė bus pervargusi, „ne formos“, gal susirgs, išvirs iš valties ar irkluotojų vadinamąjį vėžį pagaus – netyčia irklu valtį sustabdys. „Bet be gero pasiruošimo net ir pati didžiausia sėkmė nepadės“, – šypsodamasi vėl ant žemės nusodina mergina. Pirmose gyvenime olimpinėse žaidynėse lietuvė varžysis su dar apie trisdešimt geriausių pasaulio sportininkių, tačiau iš tikrųjų į pirmąjį aštuntuką pretenduoja dvylika ar trylika irkluotojų. „Ar su kuria nors esame draugės? – dar kartą perklausia Donata. – Bendrauju su daugeliu, tačiau nuoširdžiai draugauti būtų sunku – konkurencija ir pavydas vėliau ar anksčiau vis tiek ims viršų...“  

Donata kilusi iš nedidelio Šilalės miestelio. Tikra žemaitė – užsispyrusi, siekianti savo tikslo. Vaikystėje lankė lengvąją atletiką, tačiau vieną dieną treneris tiesiog metė darbą, ir ji liko be nieko. Laimei, netrukus pro mažus Lietuvos miestelius, tarp jų – ir Šilalę, važiavo irklavimo specialistai, ieškodami gabių vaikų: aukštų ir greitų – pasirodo, šiai sporto šakai svarbu ir viena, ir kita. Donata paaiškina: aukštos, nuo 185 centimetrų ūgio, ir aukštesnės, sportininkės pasižymi ilgu yriu. „Mano ūgis toli gražu neatitinka etalono – esu vos metro septyniasdešimties, – prunkšteli. – Irklavimo treneriai, atvažiavę į Šilalę, sakė: „Turime mažutę, bet labai greitą.“

Galiu tik pasakyti, kad man labai pasisekė su mylimu žmogumi.

Tą pačią vasarą Donata nuvažiavo į Kauną ir pirmą kartą į rankas paėmė irklus. Patiko. Kitą vasarą vėl atvažiavo ir dalyvavo Lietuvos jaunučių čempionate. Laimėjo. Tada viskas klostėsi pagal įprastą scenarijų: treneriai tada ją, dar šešiolikmetę, įkalbėjo persikelti į Kauną, čia baigti mokyklą ir rimtai pradėti sportuoti. „Iškart nepajutau didelės meilės irklams, bet kur kas svarbiau buvo tai, kad man buvo suteikta galimybė sportuoti, negana to – kaip profesionalei, – karjeros pradžią prisimena irkluotoja. – Kai pradėjo sektis, apetitas ir noras vėl laimėti augo – juk pergalių skonis saldus. Tačiau man tai nėra ego paglostymas – kiekvienas laimėjimas tau ir kitiems įrodo, kiek vis dėlto daug gali...“ 

Iki šiol visada vienviete valtimi plaukusi Donata svajoja kada nors persėsti į dvivietę. Net jau nusižiūrėjusi partnerę – dabartinę Lietuvos, dukart Europos jaunučių čempionę. „Irkluodamas vienviečių valčių klasėje turi būti jei ne „žvėris“, tai bent tam tikra prasme „nesveikas“, – kvatojasi sportininkė. – Į vienvietę valtį sėda tas, kuris yra visa galva aukštesnis už kitus ir neturi sau lygių. Aš tokia nesijaučiu. Be to, plaukiant dviese lengviau ką nors pasiekti – ten mažesnė konkurencija, komandos – apylygės.“ Vis dėlto irkluotoja prisipažįsta, kad jai, jau aštuonerius metus dirbančiai vienai, įsilieti į komandinį darbą nebūtų lengva. „Esu individualistė, mėgstu būti atsakinga pati už save, bet jaučiu, kad privalau pabandyti“, – planų neatsisako.

Kaip ir daugelis sportininkų, Donata studijuoja Lietuvos kūno kultūros akademijoje, tačiau kineziterapiją pasirinkusi mergina šiuo metu – akademinėse atostogose. Irkluotoja prisipažįsta, kad dirbti trenere niekada nenorėjo, todėl ir trenerės studijų, kurių tuo metu, kai ji baigė mokyklą, ėmėsi visi, kurie nieko daugiau mokytis nesugebėjo, ir nepasirinko. „Mokykloje mokiausi neblogai, todėl norėjosi rimtesnių studijų. Deja, dėl sporto, treniruočių, rengimosi žaidynėms šiek tiek atitolau nuo mokslų, bet grįžusi iš Londono vėl jų imsiuosi“, – pažada.

Treniruotės ir privalomas poilsis po jų, kai nesinori nieko – net mėgstamiausios knygos į ranką paimti, „suvalgo“ didžiąją Donatos laiko dalį. Tačiau sekmadienis – visada laisvas. „Kam jį skiriu? Poilsiui! – pratrūksta juokais. – Būna momentų, kai norisi viską mesti: visą kūną skauda, privalai dirbti, nors neturi tam jėgų, ašaros rieda, norisi keiktis, nervai nelaiko, bet pakenti porą dienų ir vėl – viskas gerai.“ Tokiose situacijose į pagalbą atskuba Donatos treneris Algirdas Arelis, visą gyvenimą dirbantis su moterimis ir puikiai žinantis, kaip su jomis elgtis ir ką pasakyti.

Dar vienas žmogus, kurio tvirtą petį nuolat Donata jaučia, – jos draugas Valeri. Jis – taip pat irkluotojas, tačiau prieš metus metęs sportą ir gimtojoje Estijoje palikęs viską, kas brangiausia, atskubėjo paskui mylimąją. Tai – žmogus, kuris kaip niekas kitas gerai supranta, ką daro Donata, ir visapusiškai ją palaiko. Valeri tėtis – irklavimo treneris, į olimpines žaidynes kelialapį iškovojusi Donata tapo tuo žmogumi, kuris pildo didžiausias jo svajones: „Jie abu taip entuziastingai ėmėsi padėti man rengtis, kad dabar turiu ne vieną, o tris trenerius!“ 

Pasak sportininkės, kad santykiai klostytųsi lengvai ir gražiai, šalia turi būti labai supratingas žmogus. Šiemet rengtis sezonui ji pradėjo labai anksti – dar sausį, tad keturis mėnesius iš šešių praleido ne Lietuvoje. „Galiu tik pasakyti, kad man labai pasisekė su mylimu žmogumi. Santykiai per atstumą kainuoja daug pastangų – žinau tai, bet kai jauti, kad žmogus tavęs laukia, ne taip sunku“, – neabejoja Donata. Šeima ir sportas – suderinami? Sportininkė sutinka: tai – sunku, bet – įmanoma. Vis dėlto kalbėti apie tai ir planuoti jai kol kas anksti. „Visi trys prioritetai – sportas, studijos ir asmeninis gyvenimas – guli vienoje lentynoje. Beje, ir pati kažkada klausiau trenerio, ar tai suderinama. Jis mane nuramino: pagimdžiusios sportininkės grįžta tarsi sužvėrėjusios, tik šįkart – gerąja prasme“, – nusikvatoja irkluotoja.

Naujausi straipsniai