Viena garsiausių Lietuvos atlikėjų porų Žilvinas Žvagulis ir Irena Starošaitė švenčia 25 metus santuokoje. Šia proga Irena sulaukė ypatingos dovanos – laivo! Muzikinės scenos žvaigždė, puikiai gebanti vairuoti šią transporto priemonę, dabar plaukioja po Kuršių marias ir mėgaujasi kvapą gniaužiančiais vaizdais – Negyvųjų kopų grožiu bei gamtos dovanojama ramybe, atokiau nuo žmonių šurmulio.
Drevernoje šią savo meilės sukaktį švenčiantys Irena Starošaitė ir Žilvinas Žvagulis mėgaujasi neseniai atrastu ramybės uostu. Žmonės.lt žurnalistė ir fotografas kartu plaukė jų naujuoju laivu „Aro Marių legenda“ – taip pavadintu pirmojo šeimos šuns garbei.
Prisišvartavę netoli Negyvųjų kopų, Irena ir Žilvinas sutiko papasakoti apie prabėgusius 25 metus ir neblėstančius jausmus vienas kitam.
Kokia gražiausia akimirka išnyra galvoje, kai galvojate apie tuos 25-erius santuokoje praleistus metus?
Žilvinas: Pirma akimirka – kad mes vis dar kartu.
Irena: Daug tų akimirkų buvo, praktiškai negali išskirti vienos. Gal Vakario atėjimas į pasaulį... Bet po to buvo dar visokių reikalų – atostogų, koncertų, kelionių. Viskas išlieka, atrodo, kad visos negandos išsitrina iš atminties ir lieka gražiausi prisiminimai.
Ar atrodo, kad laikas prabėgo greitai, o gal jaučiasi laiko svoris – juk galima sakyti, kad ketvirtadalis gyvenimo praleista kartu?
Irena: Nieko nesijaučia.
Žilvinas: Na, man jaučiasi (juokiasi).
Irena: Pavargai su manim?
Žilvinas: Ne dėl to. Aš labiausiai pradėjau matyti laiko tėkmę nuo Vakario. Ąžuolas ir Rytis, vyresnieji sūnus, augo, verslai su jais pradėti, o ypatingai „per veidą gavau“, kai Vakaris pasakė, kad viskas, išeina gyventi atskirai su mergina.
Įkalbinėjau, kad neitų, nes neįsivaizdavau, ką veiksime dviese, su mama. O dabar yra anūkų. Tik atšvenčiau 50-metį ir gimė pirmoji – Barbora, skyriau jai dainą. Dabar jai – jau 8-eri, eina į antrą klasę. Va, čia jau nebesuprantu, nespėju vytis to laiko... Man dabar jis yra geriausias – vaikai, anūkai, visi savarankiški, bet baisiausia, kad taip greitai visi auga.
Irena: Mes nė velnio nesenstame, tik jie visi auga (juokiasi).
Regis, ką tik susipažinote. Prisiminkime, kaip tai įvyko... Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
Žilvinas: Aš Ireną priėmiau į darbą. Bet tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Ieškojau vokalistės, norėjau, kad būtų jauna. Ieškojau „Lietuvos“ viešbučiui, norėjosi, kad būtų nenudainuota atlikėja. Man pasakė, kad yra mergina, kuri dainuoja „Dainavos“ klube. Tada jai paskambinau, pasiūliau susitikti, pasikalbėti. Tądien negalėjo, nes šventė gimtadienį, tai susitikome kitą dieną, spalio 2-ąją. Mano buvusi žmona buvo jos vadovė, bet galiausiai viskas susiklostė tvarkingai (šypsosi).
Sakote, kad Irena yra ramybės uostas, kantrybės etalonas, o Žilvinas – impulsyvus. Tarsi patvirtinate faktą, kad priešingybės traukia...
Žilvinas: Aš absoliučiai degtukas, absoliučiai...
Irena: Aš nežinau, ar galima teigti, kaip visi sako, kad skirtumai traukia. Na, netraukia, tiesiog gelbėja, padeda susigyventi, nes kitaip juk galima susibėgti, išsiskirti ir viskas. O čia padeda suvokti kitą žmogų, apgalvoti, išvengti problemų. Aš pirmiausiai ieškau, kaip išgelbėti situaciją, o tada jau aiškinuosi, kas kaltas. Taigi, vienas ieško kaltų, o kitas – sprendimų.
Ko mokote vienas kitą?
Irena: Jis mane moko nevėluoti.
Žilvinas: Aš sakau, kad kažkas sukūrė laikrodį tam, kad nevėluotume. Žmonės tariasi pagal laiką.
Irena: O aš manau, kad geriau neskubėti, nes per skubėjimą po to visokių įvykių nutinka. Bet kartais ruošdamasi į darbą pamatau, kad dar reikia ką nors pasiūti (juokiasi).
Žilvinas: Prieš koncertą mėgstu, kad visi, likus penkioms minutėms, jau būtų prie scenos ir galėtume laiku pradėti koncertą, nes yra pagarba žiūrovui. Sako, kad geras koncertas vėluoja, o aš sakau, kad tegul jau būna blogas, bet aš noriu pradėti laiku, nors ir retai taip pavyksta. Beje, buvo kartas, kai pamačiau Ireną prie scenos likus net dešimčiai minučių. Sušukau: „Pagaliau, žmogus laiku pasiruošęs!“
Irena: O aš atšoviau – apsirengusi, bet nepasidažiusi (juokiasi). Su merginomis, šokėjomis, labai juokėmės.
Nuo pat pažinties pradžios kartu dirbate. Ar tai – pliusas? O gal kaip tik norisi turėti ir atskirų veiklų, darbų?
Irena: Mes turime daug atskiro laiko.
Žilvinas: Turime ir atskirų koncertų, ji užsiima ir savais dalykais, dabar buvo Vengrijoje. Kai aštuonias dienas Irenos nebuvo, atėjo suvokimas, blyn, reikalingas ir brangus man šis žmogus, be jo sunku gyventi. Bet neslėpsim, užknisa, kai per ilgai būni kartu. Kadangi mes išsitaškome, mums laikas atskirai padeda.
Irena: Kiekvienai porai to reikia – ne tik buvimo kartu, bet ir poilsio vienas nuo kito. Visko.
Ką labiausiai mėgstate kartu veikti, kai nedirbate?
Irena: Jei yra tokia galimybė, keliauti kartu mums gerai sekasi, bet ne visada būna laiko. Praeitą vasarą suradome šį tobulą kampelį, Dreverną, čia šią vasarą du mėnesius pragyvenome. Kartu plaukiame laivu. Anksčiau daugiau pasportuodavome, pažaidžiame kartu padelį.
Žilvinas: Anksčiau aštuonis kartus per metus važinėjome į Ispaniją žaisti padelio. Dabar jau galima ir Lietuvoje, labai geras dalykas.
Kodėl nusprendėte savo šventę švęsti čia, Drevernoje?
Irena: Mums čia smagu.
Žilvinas: Čia gera, jaučiuosi, kaip vaikystėje vasarą pas močiute kaime arba pionierių stovykloje. Aš čia noriu važiuoti.
Irena: Čia atvyksta tai vieni, tai kiti, net iš Amerikos. Visiems mūsų draugams, kurie nori susitikti, siūlome atvykti čia. Ir visiems čia patinka, ir su vaikais atvažiuoja, jie atranda savo kampelį ir gerai praleidžia laiką. Praplukdom, pasitūsinam. Ir čia nėra kosmiškai brangu, viskas paprasta, daug užsiėmimų vaikams, maistas, vakarais koncertai, tiesiog super.
Šią proga organizuojate mini festivalį draugams ir svečiams. Ar visada taip trankiai švęsdavote sukaktis?
Irena: Sukaktis švęsdavome visad lengvai, tik dešimties metų proga Žilvinas staiga išskraidino į Paryžių. Su visais buvo sutaręs, kur ką paliks, pas ką bus Vakaris. Man tik liepė susikrauti lagaminą.
Žilvinas: Dar rengdavome koncertus šiai progai, taip minėjome ir 15-ka metų.
Irena: Buvo išleistas albumas „Meilės uostas“ ta proga, surengėme koncertą vasaros estradoje.
Žilvinas: Tiesą sakant, stengiamės rengti koncertus progoms paminėti, ar savo kokiai nors, ar Irenos. Net Naujuosius norime sutikti scenoje, juk sako, kaip sutiksi, tokie ir metai ir bus. Tad visas progas stengiamės praleisti scenoje.
Irena: Šventės be koncertų mums jau ne šventės.
Koks žmogus atliko svarbiausią vaidmenį jūsų meilės istorijoje?
Irena: Birutė Dambrauskaitė
Žilvinas: Taip, ji man pasakė: „Kiek jūs galit kankintis dviese.“ Su visais tais žodžiais, keiksmais, mane pastatė į vietą.
O kaip lepinate vienas kitą?
Žilvinas: Lepinti nebūtina daiktais. Bet atsibudus atnešti žmonai kavą, yra ne lepinimas. Tai – ne staigmena, o kasdienybė, darau tai su malonumu. Tai visokios smulkmenos, kurios gali pradžiuginti.
Pirmoji sveikinimo dalis įvyko Vilniuje, po vakarienės televizijos bokšte. Nuo jo nusileidus jus pasveikino šeimyna su gėlėmis ir linkėjimais...
Žilvinas: Šito mes nežinojome, vos tik pamatę žinutę nuėjome pas juos. O tada nuvykome pasėdėti į kitą vietą. Labai nustebino, buvo daug gerų emocijų. Televizijos bokšte buvau pirmą kartą per 42-ejus metus, kiek gyvenu Vilniuje.
Prieš 26 metus aš Irenai pasipiršau, kai vežiau švęsti gimtadienio. Padaviau dėžutę su žiedu ir sakiau, kad jeigu sutinka už manęs tekėti, tegul jį užsimauna. Tada ji išvažiavo į Japoniją ir jį užsidėjo. Dabar, po 25 metų, Televizijos bokšte aš lygiai taip pat jai pasakiau – „jeigu dar sutinki su manimi toliau gyventi, štai dar viena dovana, dar vienas žiedas“. Ir Irena jį vėl priėmė – sutiko toliau tęsti mūsų kelią.
Gavote dovanų laivą, kurį pavadinote mylimo šuns Aro vardu. Papasakokite, kaip šią didelę dovaną pavyko įteikti ir kaip reagavo Irena.
Žilvinas: Laivo įsigijimą pradėjau anksčiau – daug reikalų. Norėjau keisti dizainą, nes prieš metus su Vakariu ir Irena galvojome, kaip jį pavadinti. Irena norėjo pavadinti šuns vardu – Aru. Vakaris kūrė dizainą, galiausiai viską pabaigėme, atėjo ta vasaros diena, norėjome jai įteikti. Uoste, kur yra terasa, nuėjome išgerti kavos, papusryčiauti, atsisėdome prie pat laivo. Irena nepastebėjo. Sakome, o, kokie gražūs laivai, bet Irena – vis tiek nieko. Nebežinojome, ką sakyti, tai galiausiai tiesiai šviesiai pasakėme – štai, čia stovi laivas, skirtas tau.
Irena: Mano reakcija buvo kaip visada: „Tu durnas?“ (juokiasi).
Ko vienas kitam palinkėtumėte šia proga?
Žilvinas: Aš jau paprašiau jos toliau keliauti kartu su tokiu bepročiu (šypsosi).
Irena: Norėčiau, kad išliktume sveiki ir kuo ilgiau turintys energijos, kad muzika suteiktų galimybę bendrauti su publika, gyventi ir džiaugtis. Ir kol dar nesukriošę, noriu praplaukti kruizu. Iki šio vis nepavykdavo, nors daug kartų pro kruizų uostą praeidavome Amerikoje.
