„Šokių projekto pasekmė...“ – juokiasi dainininkė Irena Starošaitė (47), pristatydama prieš metus įkurtą šokių studiją „Šok su Irena“. 2011-asiais atlikėja dalyvavo LNK šokių projekte „Kviečiu šokti“ ir jį laimėjo, tačiau nė nenujautė, kad šokiai taip įtrauks.
Tiek metų šokiai jūsų nepaleidžia?
Šokti man patiko visada, bet projekte padirbėjusi su choreografais ir pakovojusi dėl pergalės šokių aikštelėje supratau, kad atsisakyti šito malonumo nebenoriu. Be to, kai televizijos projektas baigėsi, pajutau didžiulę tuštumą, net savotišką depresiją. Buvo labai sunku. Reikėjo kur nors padėti ir laiką, kurį iki tol atimdavo repeticijos bei naujų šokių pamokos. Tačiau jeigu nori šokti su profesionaliu partneriu, turi labai derintis prie jo darbų grafiko. Šitas malonumas ir kainuoja nemažai. O tokį pat mėgėją kaip aš susirasti dar sunkiau...
Dar vykstant projektui viena mano giminaitė, gera bičiulė, pradėjo siūlyti, kad galima šokti ir vienai – yra juk linijiniai šokiai. Atsiradus progai, per mano gimtadienį, ji padovanojo abonementą į Linijinių šokių asociacijos studiją. Skeptiškai iš pradžių į tai pažiūrėjau, nes maniau, kad į tokius būrelius renkasi žmonės, apsirengę džinsais ir marškinėliais, apsiavę kaubojiškais batais ir pasipuošę skrybėlėmis, – įsivaizdavau tai labiau kaip kantri stiliaus šokius. Mat kartą teko dalyvauti viename vakarėlyje Los Andžele, ir kaip tik būrelis žmonių sustoję dviem eilėmis taip šoko. Aišku, tai buvo toli gražu iki sportinių šokių, kurių mokėmės TV projekte. Tad pirmą kartą atėjusi į treniruotę nustebau: tai buvo visai ne tai, ką žinojau ir įsivaizdavau apie linijinius šokius! Čia buvo visko: ir valso, ir ča ča, ir tango žingsnelių...
Bet visgi su partneriu šokti kur kas smagiau?
Su partneriu galbūt lengviau, nes žinai, kad jis, juo labiau, jei yra profesionalas, prilaikys, padės, nuves į tą pusę, kur reikia. O čia jau pačiai mąstyti reikia, skaičiuoti žingsnelius, save valdyti, kad nesuklystum. Tačiau aš labai greitai įsiliejau, pamėgau linijinius šokius ir po pusės metų pradėjau dalyvauti varžybose. Jų daugybė vyksta visame pasaulyje, nemažai būna ir Europoje – pasirinkdavome su kolegėmis, kur norime dalyvauti, ir važiuodavome. Per varžybas turi sušokti šešis šokius, tarp jų būna tik septynios ar dešimt minučių persirengti. Esmė ta, kad ten kovoji už save: ant parketo sustoja aštuoni ar dešimt žmonių ir komisija vertina kiekvieno techniką, judesius, artistiškumą.
Ir kokie jūsų pasiekimai?
Pradėjau nuo penktos vietos tarptautinėse varžybose Milane, Italijoje. Manau, visai neblogai, juo labiau kad ten tai – prizinė vieta. Paskui dalyvavau keliose varžybose Lietuvoje: buvau ir trečia, ir pirma, ir antra. Tarptautinėse varžybose Marselyje užėmiau pirmą vietą. Metus buvau novice lygio, dabar turiu tam tikrą reitingą ir esu dar aukštesnio – intermediate lygio šokėja. Lankau privačias treniruotes, mokausi vis naujų, sudėtingesnių šokių. Varžybos man – pats skaniausias adrenalinas, nes mėgstu nuolat ko nors siekti. Gyvenimui tai suteikia naujų spalvų ir prasmės. Be to, tik varžybose įgyjamas meistriškumas. Ir nėra tos monotonijos, kokia būtų paprasčiausiai lankant šokius, – gal tokia veikla net greitai nusibostų. O čia ant parketo varžaisi su odontologe, finansininke, grožio specialiste, prokurore, teisininke... su itale, prancūze, švede, vokiete... Ir dar kai paskelbia, kad pirmą vietą laimėjo Lietuvos atstovas, – kaip smagu! Mes juk ir vėliavą lietuvišką vežamės, ir aprangą lietuvišką turime. Tada ir jaudiniesi, ir pakylėtas jautiesi. Pastebėjau, kad Lietuvos linijinių šokių klubai – labai stiprūs. Mūsų atstovės neretai laimi pirmas, antras vietas.
O kaip atsirado jūsų šokių studija?
Draugės jau kurį laiką stebėjosi, kaip aš pasinėriau į tuos linijinius šokius. „Ateikit ir jūs. Turiu treniruočių salę – galiu dalintis ir ja, ir savo žiniomis“, – pasiūliau. Atsirado jaunų mamų, moterų, kurios turi laisvus rytus. Paprastai susirenka šešios, aštuonios, ir mes smagiai su muzika ir judesiu pradedame dieną. Bent jau man tai atstoja sporto klubą, nes fizinio krūvio gaunu ne tiek ir mažai: du ar tris kartus per savaitę turiu treniruotes. Tai man suteikia fizinių jėgų per koncertus daugiau judėti scenoje, improvizuoti, neuždusti dainuojant. Taigi dainininko profesionalumui šokiai irgi į naudą. Man juk ne šešiolika metų: jeigu sėdėčiau nejudėdama nuo koncerto iki koncerto, gal jau seniai būčiau dvigubai didesnė ir dusčiau vien lipdama į sceną... O dabar aš jaučiuosi laisva ir judri.
Kaip jūsų vyras Žilvinas Žvagulis į visa tai žiūri?
Neprieštarauja ir džiaugiasi, jei pirmą ar antrą vietą laimiu. Aišku, pasijuokia, kai lieku tik ketvirta. Nors man tai – labai svarbi pergalė: štai pernai Italijoje savo kategorijoje buvau ketvirta iš dvylikos šokėjų. O Žilvinas šaiposi, kad mano laimėti prizai mažesni už šuns laimimus šunų varžybose (juokiasi). Tačiau svarbiausia – kad man smagu. Be to, kai moki šokti, ir vakarėliuose ar per balius sienų neramstai – suskambus muzikai pats kūnas ima judėti. Dabar, kai tik koks giminaičių ar draugų gimtadienis ima darytis nuobodus, mes tuoj su kitomis entuziastėmis išstumdome stalus ir pradedame šokti, prie mūsų jungiasi visi svečiai. Per balius neberymome tik prie stalo.
Turime ir dar vieną tikslą – tai renginys „Draugystės tiltas“ Basanavičiaus gatvėje, Palangoje, birželio mėnesį. Tądien į Palangą suvažiuoja visi Lietuvos linijinių šokių klubai ir šio stiliaus gerbėjai – per pusantro tūkstančio žmonių. Kadangi pagal tam tikrą muziką pastatyti tam tikri šokiai, visos Europos šokėjai išmoksta tų pačių judesių. Ir kai visi linijinių šokių entuziastai išsirikiuoja gatvėje ir ima sinchroniškai šokti, patikėkite, kaip tai būna gražu ir smagu!
