Pastebėjote, kad būna, jog vienodus atlyginimus gaunantys žmonės gyvena labai skirtingai – vieni sugeba ne tik aprūpinti šeimą, bet ir atsidėti santaupų kelionėms ar būsto remontui. Kiti – nuolatos lindi skolose ar skundžiasi pinigų stygiumi, net ir tada, kai jų įsipareigojimai bankui ar šeimai gerokai kuklesni.
Kodėl taip atsitinka? Paprastai atsakymą pasufleruoja iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos smulkmenos.
Užkandžiavimas mieste. Pora eurų už puodelį kavos? Sumuštinis ar lėkštė salotų vietos užkandinėje? Nedidelės, bet reguliarios ir nebūtinos išlaidos yra viena pagrindinių kliūčių, neleidžiančių taupyti. Žmonės, kurie racionaliai planuoja savo išlaidas, skiria pora minučių ryte susitepti sumuštiniui, o kavos pertraukėles praleidžia gerdami darbe užplikytą kavą ar arbatą. Per mėnesį taip galima sutaupyti šimtą eurų.
Nedidelės, bet reguliarios ir nebūtinos išlaidos yra viena pagrindinių kliūčių, neleidžiančių taupyti.
Pasitikėjimas kainomis. Tikėtina, kad apsipirkdami prekybos centruose visi pastebi garsiai reklamuojamas nuolaidas ir akcijas. Ir perka akcijines prekes. Tačiau tai ne visada yra pigiau! Ypač lengva apsigauti perkant prekes pakuotėse. Sūris už 3,99 ar 5,99 eur? Pigesnis tas, kurio kilogramas kainuoja mažiau, o ne tas, kurio žemesnė kaina. Juk pigesnėje pakuotėje jo gali būti kone dvigubai mažiau.
Nuolaidų medžioklė. Per įvairius išpardavimus žmonės prisiperka batų, drabužių ar įvairių buities smulkmenų. Bet ar visko tikrai reikia? Prieš atveriant piniginę daiktui su didele nuolaida, verta savęs paklausti: „Ar tikrai tai toks reikalingas, gražus ir tinkantis daiktas, kad pirkčiau jį ir be nuolaidos?“. Jei atsakymas neigiamas, galbūt būtų prasminga susilaikyti nuo šio pirkinio?
Nemokėjimas sakyti „Ne“. Tie žmonės, kurie negali pasakyti „ne“, neretai būna išnaudojami kolegų suverčiant jiems pačius sudėtingiausius ar nemaloniausius darbus. Tai labai jautrūs ir empatiški žmonės, kuriems svarbu aplinkinių savijauta. Kartais net labiau nei jų pačių. Parduotuvėse jie nėra labai išlaidūs, tačiau patekę į situacijas, kur reikia derėtis, jie beveik visuomet permoka. Meistrai, elektrikai, statybininkai tokius klientus labai mėgsta, nes iš jų pavyksta išsiderėti didesnį atlygį. Jei žmogui sunku „perlipti per save“ ir tartis dėl kainos, būtų pravartu paprašyti gerų draugų ar pažįstamų pagalbos, kurie padėtų tokiose situacijose.
Buitiniai įpročiai. Žmogaus kasdieniai įpročiai gali labai pakoreguoti jo išlaidas už būstą. Sąskaitos už šilumą, dujas, vandenį ir elektrą gali būti kone dvigubai mažesnės ar didesnės tik dėl pomėgių, pavyzdžiui, įjungti televizorių kaip „foną“; neišjungti šviesos vonios kambaryje ar tualete; verdant arbatą pilti pilną virdulį vandens, o ne tiek, kiek reikia; išeinant į darbą nesumažinti šildymo temperatūros (ten, kur yra tokia galimybė). Visų buities smulkmenų čia surašyti nepavyks, bet norintys taupyti turėtų įvertinti savo įpročius.
Arbatpinigių dalijimas. Žinoma, kad už puikų aptarnavimą restorane palikti arbatpinigių pageidaujama. Tačiau jei aptarnavimas buvo prastas? Arba gėrėte tik kavą? Ją reikėjo užsisakyti prie baro ir pasiimti patiems? Jei vieni žmonės geba įvertinti objektyviai situacijas kam, kada ir kiek arbatpinigių palikti, tai kiti laikosi įsikibę dviejų prieštaringų nuostatų – arba šykšti kiekvieno cento net ir už puikų aptarnavimą, arba palieka kone trečdalį kavos puodelio kainos.
Važinėjimas automobiliu. Į darbą ar prekybos centrą eiti pėsčiomis gal ir nepatogu ar toli, bet ar visada tikrai reikia sėsti už vairo ir deginti degalus ir mokėti už stovėjimo vietą? Galbūt kai kuriuos reikalus galima sutvarkyti ir einant pėsčiomis ar naudojantis viešuoju transportu? Bus naudinga ir jūsų piniginei, ir kūnui, ir gamtai.