Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tikroji dizainerio Liutauro Salasevičiaus mūzos Gracijos Sommer istorija: kelias į laimę – akmenuotas

Gracija Sommer
MARK and MIGLE Photography nuotr. / Gracija Sommer
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Kai dizaineris Liutauras Salasevičius entuziastingai prasitarė apie draugę Dubajuje, kuriai „kažkur apie septyniasdešimt“ ir kuri užsisakė vestuvėms (savo!) suknelę, smalsumas paakino su ja susipažinti iš arčiau. Su vertėja Gracija SOMMER (69) susipažino ir Liutauro kūrybos gerbėjai – elegantiška moteris žengė podiumu per naujos kolekcijos pristatymą.

Gretos Skaraitienės nuotr./Gracija Sommer demonstravo dizainerio Liutauro Salasevičiaus kurtus apdarus ant podiumo
Gretos Skaraitienės nuotr./Gracija Sommer demonstravo dizainerio Liutauro Salasevičiaus kurtus apdarus ant podiumo

Susitikti ponia Gracija neskubėjo – nieko įdomaus negalinti papasakoti. Kai draugės jai sako knygą rašyti, moteris tik numoja ranka. Kai vis dėlto skiria šiek tiek laiko pokalbiui ir mudvi pasimatome – netenku žado. Energija, šviesa, džiugesys – į šią moterį, net neabejoju, dažnas atsigręžia gatvėje. Lietuvoje – tai tikrai. Nes čia tokio amžiaus moterys uždarytos arba užsidariusios namuose. Joms nereikia arba gyvenimas sudėliojo taip, kad neišeina nei tų lūpų raudonai dažyti, nei auskarais ir apyrankėmis skimbčioti. Žinoma, tai nereiškia jokio praradimo. Tačiau, žiūrėdamas į Graciją Sommer, neabejoju, ne vienas pagalvotų: o, kad mano mamai ar močiutei tokį nusiteikimą, tokį žvalumą, tokią gaivą!

Dešimt metų gyvenau internate Trakuose. Tais laikas vaikais nesirūpino, mes visi buvome apleisti, o aš gal dar labiau, nes neturėjau nei mamos, nei tėvo šalia, nors jie abu buvo gyvi.

Gracija irgi močiutė – gal ją net būtų galima pavadinti išprotėjusia, nes jos socialinė paskyra pilna dvejų metų anūko Cezario ir trijų mėnesių anūkės Hero nuotraukų. Moteris mieliau pasakoja ne apie save, o apie tai, kaip Cezarėlis technologijas išmano geriau nei ji, kad mokosi penkių kalbų – lietuvių, anglų, danų, prancūzų ir arabų.

Marijos Popovos nuotr. /Pati motiniškos meilės nepatyrusi Gracija Sommer tiesiog dievina anūkus
Marijos Popovos nuotr. /Pati motiniškos meilės nepatyrusi Gracija Sommer tiesiog dievina anūkus

Neslepia, kad šiek tiek „pasitvarkė“ kaklą. Į Lietuvą atskrido pasidaryti veido termažo – nechirurginio odos patempimo. Dar sutvarkė keletą reikalų, aplankė drauges, o su ta, pas kurią apsistojo, plepėjo sukritusios į lovą per naktis.

Kai atsargiai prisiartini prie knygos vertos jos istorijos, Graciją norisi ir apkabinti, ir kartu palikti ramybėje – per skaudu, per jautru. Nes dešimt internate praleistų metų be šeimos ir meilės niekur nedingsta, net jei tau šimtas metų ir turi keliolika savų anūkų.

„Dešimt metų gyvenau internate Trakuose – nuo 1956-ųjų iki 1966-ųjų. Tais laikas vaikais nesirūpino, mes visi buvome apleisti, o aš gal dar labiau, nes neturėjau nei mamos, nei tėvo šalia, nors jie abu buvo gyvi. Tiek daug skaudžių epizodų buvo, kaip iš kokio filmo apie našlaičius, – nepaleisdama trapaus žaismingumo bando pasakoti Gracija. – Dabar jau truputį lengviau. Su motina nebendrauju, gal todėl lengviau. Sunki buvo mano gyvenimo pradžia... Nežinau, kodėl mama manęs taip nemylėjo, gal pasireiškė pogimdyvinė depresija, nes mano tėvas ją paliko, ir tas pokario metas buvo žiaurus visiems. Gal tėvui skirtą neapykantą mama liejo ant manęs... Pamenu tik, kad lupdavo – net be mažiausios priežasties. Mane augino kiemsargė, jos vardą daviau savo dukrai. Paskui valdžia išsiuntė mane į internatą.“

O jūsų tėvas?

Mačiau jį kartą gyvenime. Man buvo kalama į galvą, kad jis blogas ir šlykštus žmogus. Kokia tiesa, aš nežinau, bet manęs jis neieškojo ir niekada nelankė. Koks buvo mūsų susitikimas? Kokie gali būti jausmai nepažįstamam žmogui? Man tebuvo devyniolika. Tėvas jau miręs...

Dabar jūsų gyvenimas tūkstantį kartų gražesnis – bent jau taip sprendžiu iš nuotraukų socialinėje paskyroje. Kaip atsidūrėte Dubajuje?

Kai mano dukra Ringailė aštuntą mėnesį laukėsi, jos vyras gavo darbą Dubajaus vyriausybėje. Iš pradžių dukra jaudinosi – juk visiškai nauja aplinka, nė vieno pažįstamo. Bet net neabejojau, kad viskas bus gerai. Ringailė labai komunikabili ir žavinga asmenybė – turi daug draugų. Aš vykau jai padėti. Dabar taip ir gyvenu – šiek tiek Danijoje, šiek tiek Dubajuje, su vyru įsirengiame butą Ispanijoje – dar nežinau, kurioje vietoje ir ar išvis kada nors nusėsiu.

Taip įdomiau, man nuobodu vienoje vietoje gyventi. Nesu sėsli. Gal kad nuo mažens gyvenau tai šen, tai ten – pokyčių nebijau.

Asmeninio albumo nuotr. /Gracijos Sommer gyvenimo akimirkos
Asmeninio albumo nuotr. /Gracijos Sommer gyvenimo akimirkos

Nors gyvenimo pradžia buvo atšiauri, jūs vaikus labai mylite?

Mano vaikai yra mano gyvenimas. Kai pagimdžiau savo vaikus, – be Ringailės, turiu vyresnį sūnų Djordje, – dar labiau negalėjau suprasti savo motinos, kodėl mane paliko. Juk tai baisu! Maždaug nuo penkerių prisimenu save ir jau tuomet kilo klausimas, kodėl man taip nutiko? Be blogio, nieko daugiau nepatyriau. Mama manęs nė karto neapkabino, nepabučiavo, gero žodžio nepasakė. Todėl su savo vaikais elgiuosi priešingai – kuo daugiau bučinių, apkabinimų ir meilės, nėra nė dienos, kad nepasakyčiau, kaip stipriai juos myliu.

Danija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Ispanija – kaip viskas susidėliojo, kad dabar turite tiek žavingo lakstymo?

Gyvenau Vilniuje, universitete studijavau ekonomiką. Kartą su drauge nuvažiavome į Maskvą švęsti Naujųjų metų. Sutikau vyrą iš tuometės Jugoslavijos. Po trijų dienų jis man pasipiršo. Sakiau – nesąmonė. Jis pradėjo rašyti laiškus, važinėti pas mane – išsikovojo, ištekėjau.

1976 metais su vyru Milija išvykome gyventi į Jugoslaviją. Jis buvo labai geras žmogus. Buvo, nes jau treji metai, kai šviesaus atminimo. Vyras labai mane mylėjo, o aš po kurio laiko nebegalėjau žiūrėti, nei kaip jis eina, nei kaip stovi, nei kaip valgo, – viskas nervino. Aš jam buvau lyg dievybė, bet gal kad augau be meilės, man tai buvo labai nenatūralu. Tik tuo metu, aišku, to nesupratau.

Geri vyrai žiūri ne į amžių, o į žmogų. Ir dar, žinoma, Danijoje yra kitaip. Ten vienodą pasisekimą gali turėti ir 17, ir 70 metų moterys. Man regis, su vyru iš viso labai lengva susipažinti.

Gal jus labai kontroliavo?

Ne, atvirkščiai. Nors Serbija ir dabar yra patriarchalinė šalis, jis norėjo tik kad aš būčiau laiminga. Bet kitas žmogus negali tau laimės įmylėti, kokią stiprią bejaustų. Jis tiesiog buvo man per geras. Pragyvenome kartu dešimt metų. Turiu nuostabų sūnų Djordje Bulatović. Labai juo didžiuojuosi, sūnus Belgrade turi savo restoraną – apie jį rašo laikraščiai! Jis ir savininkas, ir virtuvės šefas.

Su Djordje tėvu gražiai sutarėme ir išsiskyrę. Nors Ringailė – ne jo biologinė dukra, labai ją mylėjo, nesvarbu, kad jos mama sudaužė jam širdį. Daug pasako ir tai, kad Milija net ruošėsi aplankyti pirmąjį mano anūką Dubajuje, bet jį ištiko širdies smūgis.

Ryžotės tekėti dar kartą?

Taip... Antrą kartą už lietuvio, susilaukėme dukters, o trečią – už dano. Vėl buvau atsidūrusi prie meilės svarbos, ypač – meilės sau. Kai savęs nemyli, nelabai supranti, kad esi vertas, jog tave kiti mylėtų. Tik taip galiu paaiškinti, kodėl tekėjau už dviejų vyrų, kuriems dabar neskirčiau net dviejų minučių. Tai man buvo brangi pamoka.

Dar kartą gyvenimą susiejau su danu. Tačiau vos po dvejų santuokos metų mes išsiskyrėme. Galvojau – viskas, nereikia man daugiau tų vyrų, būsiu Dubajuje su savo vaikas ir galvos nebesuksiu. Bet į Dubajų jis pas mane atvyko lyg koks Romeo. Kartą plaukioju baseine, treneris sako, kad mano vyras atvyko. Koks vyras, neturiu jokio vyro! Maniau, juokauja. Bet plaukiu, žiūriu – iš tiesų buvęs mano vyras stovi. Vėl susiėjome. Kartu gyvenant kompromisai reikalingi, bet supratau, kad net ir tada turi išlikti tikras sau. Aš pagaliau tai supratau. Kaip bus toliau, žiūrėsime, niekas nėra užtvirtinta, išskyrus tai, kad pagaliau žinau, ko noriu ir ko esu verta.

Tai dabar jūs – lyg tarp dangaus ir žemės?

Gyvename kartu. Gal net tuoksimės antrą kartą. Tačiau tai būtų labiau dėl praktiškų, o ne romantiškų priežasčių. Jau buvome susituokę, tad žinome, kad ne popieriaus lapas žmones laiko drauge. Nors būtų gera proga vėl pasisiūti suknelę pas Liutaurą (kvatoja).

MARK and MIGLE Photography nuotr./Gracija Sommer
MARK and MIGLE Photography nuotr./Gracija Sommer

Jūs daug dėmesio skiriate išvaizdai?

Dukra vis išgyvena, nes didelę gyvenimo dalį nei sveikata, nei išvaizda nesirūpinau. Kremų nenaudojau iki 40 metų, daug rūkiau. Požiūrį keičia prasidėję senėjimo procesai. Mano mama – kone grožio karalienė, bet vaikystėje grožis buvo nuvertintas, pati tikėjau, kad esu labai baisi. Juokinga, bet tik per pastaruosius dešimt metų pamažu pradėjau keisti nuomonę. Įgijau pasitikėjimo savimi, kurio niekada neturėjau.

Galiu garantuoti, kad būdama trisdešimties už jokius pinigus nebūčiau ėjusi į mados šou. Būčiau galvojusi, kad mane nori išstatyti pajuokai! Pasirodo, mes niekada nesame per seni keisti požiūrį į gyvenimą.

Dukra labai padėjo. „Tu pati gražiausia mama“, – sako man Ringailė. Vis ką nors nuperka, vis rūpinasi. Pamažu pradėjau tikėti, kad gal aš tikrai ne bjaurusis ančiukas. Bandau kuo sveikiau valgyti – juk reikia ilgai gyventi ir anūkus žiūrėti! Sportuoju, daug vaikštau. Bet, neslėpsiu, esu pasiekusi valgymo rekordą: ilgų pietų metų suvalgiau 13 cepelinų! Kalta draugė Gema, kuri juos daro nepaprastai skanius.

Nemažai laiko praleidžiate su dukters šeima, gyvenant vienuose namuose nori nenori kyla įtampa – ar jums to pavyko išvengti?

Vienu metu šiokios tokios įtampos buvo mano ir žento Andrew santykiuose. Natūralu, vyrams sunku suprasti tokį artimą mamos ir dukters ryšį. Tačiau dabar jis labai geras mano draugas. Štai, žiūrėkit... (Gracija rodo dukters vyro žinutes, kuriose jis linki geros kelionės į Lietuvą ir sako, kad ją labai myli.) Andrew kilęs iš Pietų Afrikos Respublikos, jo motina danė. Matote, kaip viskas susiję (juokiasi). Vasarą Dubajuje beprotiškai karšta, tada anūkus vešiuosi į Daniją – ten bent į lauką gali išeiti ir grynu oru pakvėpuoti.

Man patinka taip gyventi. Mano vaikų draugai – ir mano draugai. Patinka, kad mūsų šeima kitokia: kasdien aptariame politikos naujienas, žmonių teises, istoriją. Pas mus namie beveik visada yra svečių – per pirmus dvejus metus Dubajuje atvažiavo beveik septyniasdešimt. Mes už pabėgėlius, kitataučius, homoseksualus. Tarp mūsų draugų tokių pilna.

Grego Lumley nuotr. /Gracija Sommer su dukra Ringaile ir jos vyru Andrew
Grego Lumley nuotr. /Gracija Sommer su dukra Ringaile ir jos vyru Andrew

Ką pasakytumėte dukrai, draugei šiandien iš savo patirties perspektyvos?

Moters laimė pirmiausia – savyje. Dar labai svarbu, kad vaikai būtų geri. Štai būtent dėl jų ir savęs neturi apleisti. Viena bičiulė pardavė namą, turi krūvą pinigų ir ketina atiduoti vaikams. Puiku, bet sakau, kad ir sau ką nors gero pasidarytų.

Dėl amžiaus galvos nesukate?

Amžius nieko nereiškia. Visiškai nieko. Esi toks senas, koks jautiesi.

Ne viena lietuvė moteris pasakytų, kad jums gerai, nes nesergate, turite pinigų, o čia net paflirtuoti nėra su kuo, nes vyresniame amžiuje vyrai užimti, o tie, kurie laisvi, – niekam tikę.

Gali būti, kad nesiskundžiu, nes dar nesugriuvau. Taip, panos sako, kad čia nėra vyrų, man sunku tuo patikėti. Negaliu nieko pasakyti, nes Lietuvoje lankausi tik du kartus per metus. Išties Vilniuje niekada iš vyrų nesulaukiau nė menkiausio dėmesio ženklo, kitur – labai dažnai: man nusišypso ir aš nusišypsau, net pasakau vyrams komplimentą – kodėl gi ne? Man iš viso patinka sakyti gerus žodžius.

Ar jūs laiminga?

Kas vakarą, kai einu miegoti, jaučiuosi labai laiminga. Tai nuostabiausia akimirka. Nes ji yra tik mano. Tada galiu pagalvoti, niekas netrukdo.

Greičiausiai dabar – vienas geriausių mano gyvenimo laikotarpių. Taip, būtent dabar, net ne tada, kai buvau jauna ar beprotiškai įsimylėjusi. Esu laisva gyventi, kur ir kaip man tinka, žinoma, tai didelė privilegija.

Įmanoma su vyru išlaikyti santykius, kai elgiatės, kaip jums šauna į galvą?

Mudu su vyru dažnai važiuojame vienas pas kitą. Be to, jis aštuoneriais metais už mane vyresnis, bet dar labai daug dirba. Nors mes kartu ir vienas kitą mylime, turime ir savo gyvenimus, savų interesų. Tuo pat metu žinome, kada tikrai reikia skirti dėmesio vienas kitam. Manau, senesniems žmonėms toks balansas ypač svarbus, nes juk kiekvienas jau turi savo gyvenimo bagažą.

Atleiskite, bet paprastai pasiturintys vyresnio amžiaus vyrai į žmonas, drauges renkasi kur kas jaunesnes...

Geri vyrai žiūri ne į amžių, o į žmogų. Ir dar, žinoma, Danijoje yra kitaip. Ten vienodą pasisekimą gali turėti ir 17, ir 70 metų moterys. Man regis, su vyru iš viso labai lengva susipažinti...

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt