„Daku“ – tai dviejų merginų kompanija, kurianti funkcionalius ir patvarius lėtosios mados drabužius, skirtus kelionėms bei ekspedicijoms mieste, miške, kalnuose ar namuose.
Merginos pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo asmeninio poreikio turėti patogų, ilgaamžį, stilingą, paprastą, bet praktišką džemperį, kuris būdamas patogus, dar ir mažintų išmetamų medžiagų bei su jų gamyba susijusios taršos kiekį. Daugiau apie tai – pokalbyje su „Daku“ kūrėjomis.
„Daku: kūryba spinduliuoja aistra gamtai. Ar tai įkvėpimo šaltinis?
Iš esmės gamta ir yra tai, kas „Daku“ keliones bei nuotykius paverčia magiškais, suteikia spalvų paletę bei atneša kibirus džiaugsmo. Dar mus įkvepia žmonės, kurie stipriai jaučia atsakomybę už tai, ką palieka po savęs. Visi išradėjai arba sportininkai, kurie kaip paukščiai skrieja nuo didžiausių kalnų viršūnių, tyrinėtojai, keliaujantys dėl kelionės, kaip vaikai žaidžiantys ne dėl rezultato. „Daku“ labai įkvepia ir juokas, grynas oras, nuotykiai, gera muzika. Gamta yra tiesiog esminis taškas, iš kurio visa tai juda.
Koks yra Daku identitetas?
Mūsų prekės ženklas siekia tobulėti ne masinėje prekyboje, o nuoširdžiame pirkėjo ir pardavėjo santykyje. Stengiamės kurti sąmoningą vartojimą atspindintį prekės ženklą. Mūsų identitetas – minimalus funkcionalumas, laisvas stilius, patvarumas, istorijos, kelionės, nuotykiai, atsakingas vartojimas ir gamtos tausojimas.
Ar lietuviai jau pradėjo vertinti lėtąją madą?
Lėtos mados terminą mes naudojame norėdamos atkreipti dėmesį į mūsų prekės ženklo ir visos gamybos esminius principus. Manome, kad Lietuvoje dar tik prasideda ši banga, kurią lydi sąmoningas vartojimas.
Šia filosofija vadovaujatės ir gyvenime?
Santykyje su aplinka – taip. Pamąstome ar pirkti bananą, kai namie ant stalo guli obuoliai.
Drabužius siuvate iš perdirbtos medžiagos?
Taip, savo drabužius siuvame iš tekstilės, kurią randame aplink. Tai reiškia, kad elgiamės, visų pirma, kaip sąmoningi gamintojai, kurie panaudodami savo žinias, renkasi pirkti aplink esančias kokybiškos tekstilės atraižas. Nepatogumas yra tik tas, kad klientai niekada neturės to paties rūbo, nes medžiagos skiriasi.
Tai šiek tiek apsunkina gamybą, bet neįsigijus keliasdešimt naujų rulonų, kuriems pagaminti suvartojama daug vandens ir teršiama aplinka bei, galbūt, išnaudojami darbininkai ar net vaikai, yra visai kitas džiaugsmas ir pojūtis. Matome didesnę prasmę nustoti ieškoti toli, o panaudoti tai, kas, neatsiradus funkcijai, gali virsti šiukšlėmis.