Interviu: „Eagles of Death Metal“ pirmą kartą kalba apie žudynes Paryžiuje

Grupės lyderis Jesse Hughesas, kartu koncertuojantys gitaristas Edenas Galindo, bosistas Mattas McJunkinsas ir būgnininkas Julianas Dorio vienas po kito su skaudžiomis detalėmis pasakojo, kaip jie bėgo nuo kulkų.

„Iš pradžių pamaniau, kad garso stiprintuvai pokši, bet greitai supratau, kad ne“, – pasakojo E.Galindo apie akimirką, kai vidury pasirodymo į salę įsiveržė „Kalašnikov“ automatais ginkluoti teroristai (akimirka, kai pasigirsta kulkos, – vaizdo įraše).

Iš pradžių keli grupės nariai slėpėsi scenos kampe, o supratę, kad vienam iš užpuolikų baigėsi kulkos, jie pasileido laiptais aukštyn į persirengimo kambarį, kol jis keitėsi apkabą.

Dauguma grupės narių bėgo kartu, tačiau bosistas M.McJunkinsas buvo kitame scenos gale. Šalia jo buvo durys – dalis gerbėjų pasileido jų link, ten stovėjo ir grupės koncertinio turo vadybininkas Steve'as.

„Aš pažiūrėjau į jį, ir mūsų abiejų veidai sakė tą patį – čia nėra išėjimo. Jis mėgino pasakyti tai žmonėms, – pasakojo jis. – Matai šaudymą, kulkas, pokšinčią šviesą, neri žemyn, ir tada turi nuspręsti – bėgti per sceną, ar slėptis šiame kambaryje ir tikėtis geriausio.“

Kambaryje iškart žmonės gelbėjo vieni kitus – vieni mėgino kaip nors padėti sužeistiems, kiti padėjo atbėgantiems greičiau patekti pro duris, treti rinko daiktus, kaip jas užbarikaduoti. Vieninteliu jų ginklu kambaryje tapo šampano butelis, kuris buvo paliktas grupei po koncerto. „Prieš mane buvo pašauta moteris, kraujuojanti. Ir nieko neturėjom. Vienas vyras tiesiog spaudė jos žaizdą ir tiek“, – kalbėjo bosistas.

Jis tyliai gulėjo, kol mirtinai nukraujavo – net nesišaukė pagalvos, nes nenorėjo, kad kas nors kitas būtų sužeistas, – jau negalėdamas tramdyti ašarų kalbėjo J.Hughesas.

Grupės lyderis J.Hughesas visų pirma šoko nuo scenos ieškoti savo merginos Tuesday. Kai į juos šaudančiam teroristui baigėsi apkaba, jis nulėkė laiptais aukštyn į persirengimo kambarį. Neradęs Tuesday jame, dainininkas išlėkė į koridorių, kur pamatė vieną iš teroristų. Jis pradėjo šaudyti – kulka praskriejo visai šalia J.Hugheso ir pataikė duris.

„Pagalvojau „O, šūdas“, apsisukau. Ir kadangi jaučiau, kad už manęs yra daug žmonių – visi ieškojo vietos pasislėpti – pradėjau šaukti „Ne ne ne, neikit čia“ ir tada visi pradėjom bėgti žemyn“, – sunkiai rinkdamas žodžius kalbėjo jis. Jie pasiekė išėjimo duris, kur J.Hughesas ir rado savo merginą.

Dainininkas prisiminė, kaip sunkiai ir jis, ir visi žmonės orientavosi situacijoje – ką daryti, kur bėgti. Net ir prie išėjimo dalis žmonių stovėjo, nesiveržė į lauką – visiems buvo šokas. Tik vienas kito paraginti bėgdavo.

Tik policijoje grupės nariams pradėjo aiškėti, kas iš tikrųjų vyko – tuo metu dar tvyrojo chaosas, iš koncertų salės tebebėgo kruvini ir sužeisti žmonės. Daugiausiai informacijos jie sužinojo telefonu kalbėdami su vienu iš grupės įkūrėjų Joshu Homme'u, kurio nebuvo Paryžiuje.

J.Homme'as ir J.Hughesas antroje interviu dalyje dalijosi prisiminimais, kaip teroro akto akivaizdoje visi žmonės vienas kitam padėjo. Sužeisti žmonės gelbėjo kitus, prie koncertų salės rinkosi žmonės iš aplinkinių namų, kad galėtų padėti.

Jų teigimu, net žuvęs jų turo atributikos vadybininkas saugojo savo draugą. „Jis tyliai gulėjo, kol mirtinai nukraujavo – net nesišaukė pagalbos, nes nenorėjo, kad kas nors kitas būtų sužeistas“, – jau negalėdamas tramdyti ašarų kalbėjo J.Hughesas.

„Žmonės apsimetinėjo mirusiais ir jie buvo be galo išsigandę. Viena iš priežasčių, kodėl tiek daug žmonių buvo nužudyta – jie tiesiog nepaliko savo draugų. Tiek daug žmonių stojo vieni priešais kitus“, – kalbėjo J.Hughesas.

Mūsų draugai atėjo pamatyti rokenrolo ir žuvo. Noriu ten grįžti ir gyventi, – pažadėjo J.Hughesas.

„Keli žmonės slėpėsi mūsų persirengimo kambaryje, – pasakojo vokalistas. – Užpuolikams pavyko ten patekti ir visus nužudyti, išskyrus vieną vaikį, kuris slėpėsi po mano odiniu švarku.“

Grupė atskleidė, kad jie turi surašę visų žuvusiųjų vardus. „Mes atstovaujame gerbėjams, kuriems nepavyko išgyventi, žmonėms, kuriems nepavyko išgyventi, kurių istorijos gali būti niekada  nepapasakotos“, – sakė J.Homme'as.

Paklaustas, ką pasakytų aukų artimiesiems, jis atsakė: „Aš tiesiog noriu atsiklaupti ir ištarti – „Kad ir ko jums reikėtų“. Iš tikrųjų aš nežinau, ką galėčiau pasakyti, nes žodžiai negali apibūdinti to.“

Dabar padarę pertrauką koncertiniame ture, jie žada ne tik jį baigti, bet ir grįžti į Paryžių.

„Negaliu sulaukti, kol sugrįšiu į Paryžių. Negaliu sulaukti, kol vėl ten grosiu. Noriu būti pirmąja grupe, kuri vėl gros „Bataclan“, kai jis atsidarys vėl. Buvau ten, kai jis minutei nutilo. Mūsų draugai atėjo pamatyti rokenrolo ir žuvo. Noriu ten grįžti ir gyventi“, – tikino J.Hughesas.