Intensyviu ritmu gyvenanti Indrė Kavaliauskaitė: „Nesakau, kad niekada nesu verkusi“

Indrė Kavaliauskaitė su dukra Barbora Marija ir sūnumi Aleksandru/Audriaus Solomino ir Roberto Daskevičiaus nuotr.
Indrė Kavaliauskaitė su dukra Barbora Marija ir sūnumi Aleksandru/Audriaus Solomino ir Roberto Daskevičiaus nuotr.
Dovilė Štuikienė, žurnalui „Laimė“
Šaltinis: „Laimė“
2020-01-13 13:45
AA

Atrodo, kad ji per gyvenimą skrieja vis didesniu greičiu: daugėja veiklos, projektų, pažinčių, pasiūlymų. Net pavargusios ir neišsimiegojusios, jos niekas negali išmušti iš pusiausvyros – televizijos laidų vedėja Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė yra moteris su nedingstančia nuo veido šypsena.

Tokios pasakose būna gerosios fėjos. Ir net nesitiki, kad ji nusikeiktų sudaužiusi mėgstamą puodelį ar aprėktų iš kantrybės išvedusius vaikus. Kad spontaniškai atšautų ją supykdžiusiam žmogui. Kad viešumoje pasirodytų nuliūdusi net po viešos informacijos, jog skiriasi su vyru. Ar ji tikrai reali? 

Neseniai tapusi viena iš laidos „Muzikinė kaukė“ vedėjų pasakėte, kad gyvenime jaučiatės kaip šokių aikštelėje: kokia muzika groja, prie tokios stengiatės prisitaikyti. Visada bandėte taikytis prie gyvenimiškų aplinkybių, nedaužydama galvos į sieną?

Man tiesiog taip pavyksta. Turbūt sportiniai šokiai, kuriuos lankiau nuo mažens, tam turėjo nemažai įtakos. Išmokau prisitaikyti, nes juk dirbome poroje: jei būsi užkietėjęs individualistas, toli nenueisi. Man rodos, jei dar vaikystėje supranti, kad komandoje gali nuveikti daugiau, tai vėliau labai padeda. Neturiu virš galvos jokio boso, kuris nurodinėtų, ką daryti, – pačiai patinka spręsti, su kuriais projektais man pakeliui, kuriuos renginius noriu vesti, o kam atsakyti. (Vis dar mokausi pasakyti „ne“...)

Indrės Kavaliauskaitės fotosesija/Audriaus Solomino ir Roberto Daskevičiaus nuotr.

O dėl ko atsisakote? Dėl principų?

Dėl prioritetų. Man prioritetas – vaikai. Kai jų atsirado, lengviau atsakyti ir nejausti kaltės. Iki tol atrodydavo, kad viską pajėgsiu, viską spėsiu, nes viskas, ką dėl to turiu paaukoti, – tik mažiau miego valandų naktį. Dabar žinau, iš ko atimu laiką, ir galiu pasakyti maždaug kas trečiam pasiūlymui „ne“. Tačiau yra labai daug „taip“, kurie man teikia džiaugsmo. Ir jei tik galiu suderinti veiklas ir laiką su vaikais – neatsisakau. Dar visai neseniai sakiau, kad jokiu būdu „neparduosiu“ Naujųjų metų sutikimo, – ir ką gi: sutikau. Vien todėl, kad toje šventėje galėsiu būti su savo vaikais.

Dar sakėte, kad gyvenimas gali būti šokiai ir dainos. Teoriškai – taip. Bet praktiškai taip nebūna. Jūs linkusi liūdesius pasilaikyti sau, o viešumoje rodyti tik „šokius ir dainas“?

Galiu paaiškinti savo gyvenimišką filosofiją. Kartą perskaičiau apie tokį bandymą: dvi žiurkių grupeles patalpino į atskirus narvelius ir retkarčiais joms leisdavo elektros srovę, kad justų nežymų skausmą. Viena grupelė negalėjo jo išvengti, tik iškęsti; kitoms į narvelį buvo įdėtas ratukas, kurį pasukus elektros srovė išsijungdavo, – jos greitai tai suprato ir skausmo išvengdavo. Po kiek laiko tas pačias žiurkių grupeles suleido į atskirus narvelius su maža tvorele, kurią reikėjo peršokti ir taip pabėgti iš narvelio. Ta grupelė žiurkių, kurios prieš tai narvelyje neturėjo ratuko, nuolankiai laukė ir nebandė ieškoti išeities, o štai kitos grupelės žiurkės peršokdavo tvorelę ir pabėgdavo jau pirmuoju bandymu. Taigi bejėgiškumo ir prisitaikymo išmokstama. Aš jo neišmokau.

Indrės Kavaliauskaitės fotosesija/Audriaus Solomino ir Roberto Daskevičiaus nuotr.

Nenuleisti nosies išmokė tėvai ar gyvenimas?

Sportas. Dabar nesu šokėja, bet tai, ką vaikystėje ir paauglystėje išsiugdai, lieka tavyje kitomis formomis. Aš daug šypsausi ne tik viešumoje, bet ir namie. Jei įvyko kas nors, ko negali kontroliuoti, lieka dvi galimybės: arba galvoti, kad rytoj galbūt bus geresnė diena ir man labiau pasiseks, arba veikti, kad rytoj būtų geresnė diena. Aš renkuosi antrą variantą. O tėvai leido suprasti labai svarbų dalyką – kad niekas mums nieko neskolingas ir nereikėtų laukti, kad kas nors tau ką nors duos. Mano vaikystė buvo smagi ir aprūpinta, bet labai anksti supratau, jog vis dėlto smagiausia – užsidirbti pačiai. Nuo penkiolikos metų ir pradėjau – iš pradžių tai buvo šokių pamokos vaikams. Nepamiršiu to svaigaus malonumo, kai už savo uždirbtus pinigus nusipirkau pirmą kelionę pas geriausią draugę į Italiją – švęsti jos gimtadienio. Nuostabus jausmas! O paskui stengiausi gyventi taip, kad būčiau nuo nieko nepriklausoma ir galėčiau pati spręsti.

Būna, kad žmonės ima viską, ką siūlo gyvenimas, o paskui nuo darbų gausos tiesiog perdega.

Esu sulaukusi gana keistų arba man nepriimtinų pasiūlymų, bet renkuosi projektus, kurie mieli širdžiai ir kuriems pati galiu atiduoti visą širdį. Tikrai neimu visų siūlomų darbų – renkuosi tai, kas labai patinka.

Indrės Kavaliauskaitės fotosesija/Audriaus Solomino ir Roberto Daskevičiaus nuotr.

Kai nuovargis, regis, atima paskutines jėgas, sukrinta krūva nemalonumų, o dar kas nors stipriai suerzina, visai natūralu pagailėti savęs. Juk negali žmogus visą laiką jaustis pakylėtas.

Taip, aš gi žmogus. Ir nesakau, kad niekada nesu verkusi, – tiesiog savęs negailiu. Gal tos atjautos sau reikėtų mokytis? Man atrodo, kad sėdėti ir gailėti savęs nesistengiant pakeisti situacijos, būtų didelis laiko švaistymas.

Esate beveik tobula mama, kuri su pusketvirtų metukų Marija Barbora ir pusantrų Aleksandru dūksta ir piešia pirštais, nesuka galvos dėl nutiškusių dažų ir laikinos betvarkės…

Svarbu iš savęs nereikalauti būti tobula mama. Mamos statusą gauni akimirksniu, bet tapti MAMA turbūt reikia viso gyvenimo. Man, tai gerai mokinei, kuri nė karto nėra gavusi dvejeto, tai studentei, kuri nėra perlaikiusi nė vieno egzamino, kur nors šiek tiek suklysti gali būti psichologiškai sunku. Džiaugiuosi, kad augindama vaikus gana greitai supratau, jog negali žinoti atsakymų į visus klausimus, bet gali kitos dienos rytą pasistengti būti šiek tiek kantresnė, geresnė, išmintingesnė nei vakar. Ir turėti tam jėgų. Kartais man pasako, kad esu „apsigimusi optimistė“. Netikiu, kad tokiais gimstama. Manau, kad susikuriame save, manau, kad optimizmą galima ištreniruoti kaip raumenį. Svarbu nemeluoti sau ir negyventi iliuzijomis, kad rytoj būtinai bus geresnė diena, – galima sau pasakyti, kad AŠ pasistengsiu, jog ji būtų geresnė. Rytais man geros nuotaikos suteikia dar ir mėgstama muzika, o vakare jau „didžėjauja“ vaikai, mama tik šoka kartu.

Indrės Kavaliauskaitės fotosesija/Audriaus Solomino ir Roberto Daskevičiaus nuotr.

Kai mokėtės, norėjote būti geriausia ar tiesiog sekėsi?

Netikiu vien įgimtu talentu. Geriau sekasi tiems, kurie stengiasi daug dirbti ir visko nemeta vos susidūrę su sunkumais. Teisės studijos nebuvo paprastos: labai greitai suvokiau, kad teisininkė nebūsiu, bet labai daug iš jų pasiėmiau, man patiko Vilniaus universiteto aplinka, ten sutikau beprotiškai įdomių žmonių, turėjau puikių bendramokslių ir dėstytojų. Dažnai prisimenu save, besiruošiančią konstitucinės teisės egzaminui, – kursas buvo toks platus, kad rankos sviro, nežinojau, nuo ko pradėti. Bet nebūčiau buvusi aš, jei nebūčiau įveikusi dar vieno slenksčio, nebūčiau studijų baigusi – ir dar puikiai. Trečiame kurse vienoje televizijoje filmavausi pramoginėje laidoje, tai mano dienotvarkė atrodė taip: penktą ryto keliuosi, nuo pusės šešių iki aštuonių filmuojuosi, tada paskaitos, tada praktika, tada namie mokausi kitai dienai ir vėl penktą keliuosi. Niekad nedirbau darbo, kuris baigtųsi penktą vakaro, užvertum duris ir jį pamirštum. Ne, mane visada lydi ilgas vyksmas – bet aš taip pasirinkau.

Kai paragavote televizijos, pasijutote jos užkabinta?

Neturėjau iliuzijų, kad joje liksiu visą gyvenimą. Visada žinojau, kad nieko nėra laikinesnio už televizijos projektus: vieną sezoną tavęs reikia visiems, kitą gali nebereikėti niekam. Čia nėra jokio užtikrintumo ir saugumo. Tai suvokusi, stengiesi turėti planus B, C ir D – dar daugiau projektų, daugiau kūrybos.

Indrės Kavaliauskaitės fotosesija/Audriaus Solomino ir Roberto Daskevičiaus nuotr.

Turbūt tikrai nepražūtumėte be eterio – juk buvo toks įdomus etapas gyvenime, kai organizavote bušido kovas.

Ne tik jas. Dar organizavau koncertus – atvežėme į Lietuvą tokius „Golden Disco“… Prisigalvoju ir visada darau „n“ dalykų: jei užsidirbu, sutaupau, į ką nors vėl investuoju, paskaičiavusi, kiek prarasčiau nesėkmės atveju. Taigi daug naudingiau ir linksmiau visą laiką ką nors galvoti, kurti, o ne atsiduoti likimui ir daužyti galvą į sieną, kad jei štai manęs, laidos vedėjos, atsisakys, mano pasaulis sugrius. Aišku, lengva kalbėti – galiu gi aš irgi sulaukti pokštų iš likimo, kuris bandys realybėje patikrinti mano nuostatas…

Kaip reaguojate, kai jus stipriai supykdo? Esate matomas žmogus, taigi gaunate nuodų dozę ir socialiniuose tinkluose.

Ar aš būnu pikta? Taip. Ar aš save matau piktą? Taip. Ar kiti mane mato piktą? Ne. Sakiau, kad galiu šokti pagal muziką, kuri groja, bet nebūtinai turiu sutikti su viskuo, kas man teškiama į veidą. Jei reikia atsakyti, tiesiog ilgiau patyliu. Ir tada, viską pasvėrusi ir apgalvojusi, ramiai atsakau, o ne vedama impulso. Tyrimai rodo, kad internete bjaurius komentarus rašo tik nelaimingiausi, taigi ir žiūriu į tai atlaidžiau – neturiu noro su kiekvienu kapotis. Gaila jėgų, laiko, geros nuotaikos ir energijos.

Indrės Kavaliauskaitės fotosesija/Audriaus Solomino ir Roberto Daskevičiaus nuotr.

Jos dar lieka grįžus namo?

Tai smagiausia dienos dalis, o kai vaikai du, džiaugsmas dvigubas. Jie mane įkvepia! Ir jei kam nors kelia nuostabą, kad viena keliauju su dviem mažais vaikais ar kad su jais labai pavargstu, galiu pasakyti, kad turiu gerą pavyzdį – savo pažįstamą Sabiną Daukantaitę, kuri augina septynis vaikus, puikiai atrodo, rašo knygas, turi nuostabų humoro jausmą ir sveiką požiūrį į pasaulį. Taigi man su dviem – nors aplink pasaulį keliauk! Nekeliu sau tikslo užauginti vunderkindus ir nelakstau kaip akis išdegusi su jais po visus būrelius. Manau, vaikams iki tam tikro amžiaus labiausiai reikia buvimo su mama. Žinau, kad visiems labai sveika sportuoti, todėl Marija lanko gimnastiką ir baletą, o kai paaugs Aleksandras, lankys kovos menus – matau, kur jie linksta, kas patinka, ir noriu juos paskatinti. Ir noriu duoti laisvės, bet nepataikauju visiems norams. Mano vaikai judrūs, bet tai juk puiku! Galiu juos mieste nuolat laikyti už rankų ir neleisti žengti nė vieno žingsnio į šoną, bet galiu ir rasti sprendimą. Pamenu, atsivežiau juos į „Sostinės dienas“ rugsėjo pradžioje, priėjau prie pirmo pasitaikiusio kioskelio, paprašiau spalviklio ir kiekvienam ant rankytės užrašiau savo telefoną – jei netikėtai pasimestų. Visada žinau: kuo daugiau jie išsilakstys dieną, tuo ramiau bus vakare, kai skaitysime knygą. Marija mintinai moka „Raudonkepuraitę“ – kokios bebūtų pasakos, šitos būtinai reikia kas vakarą ir negalima praleisti nė vieno žodžio. 

O jūs turite mėgstamiausią knygą?

Neturiu vienos – turiu daug. Ir turiu knygų, kurias slepiu...

Oho! Kodėl?

Kartais žmonės ateina, pasižiūri, paprašo paskolinti, o aš būnu pasibraukusi tam tikras eilutes, kurios mane įkvepia ar atrodo svarbios. Kai knygos ne grožinės, o pavyzdžiui, psichologinės – tai tarsi apsinuoginimas: kitas žmogus mato, ko nenorėčiau svetimiems rodyti. Mano nuogas mintis.

Kaip vertinate komplimentus?

Visiems mums kartais reikia mažų aplodismentų. Ypač kai jautiesi menkai miegojusi, pavargusi – štai tada tarsteltas geras žodis, kokia esu puiki mama, kaip viską spėju, tikrai kilsteli iki debesų. Man regis, reikia rasti laiko pastebėti ir pagirti kitus. Gal tavo draugė nuostabiai tapo, bet nesulaukia didelio palaikymo. Ir tu ją pagirsi kaip tik tada, kai ji svarstys, kad gal vertėtų mesti piešti. Kartais būnu pavargusi taip, kad tiesiog kojos nebeneša, ir tada – bum! – kas nors pasako komplimentą. Ir būtent tada, kai jo labai reikia.

O vyrų dėmesys? Atskiriate saldų pataikaujantį nuo nuoširdaus?

Visus gražius žodžius priimu draugiškai ir maloniai, bet manau, kad turiu neblogą įgūdį atskirti saldžialiežuvius...

Kaip švenčiate Kalėdas? Kokių tradicijų laikotės?

Džiaugiuosi, kad turiu močiučių – dar gyva ir mano promočiutė, jai 99 metai. Labai smagu, kad kartu su ja prie šventinio stalo tėvų namuose Kaune susirenka patys artimiausi ir mylimiausi. Metams bėgant imi suvokti, jog didžiausia Kalėdų dovana yra tai, kad VISI brangūs žmonės susėda prie vieno stalo.Dabar madinga sakyti, kad per Kalėdas nėra svarbiausia dovanos. Taip, man nėra poreikio jų gauti, bet jaučiu poreikį dovanoti, man didelis džiaugsmas išrinkti dovanas močiutėms, tetoms, dėdėms, tėvams ir vaikams. Ir aš tą tikrai padarysiu su malonumu ir be kančios. Tai prasmingiau – parodyti, kad juos myli, o ne atmestinai pasveikinti žinute su nuvalkiotu eilėraščio posmeliu... Būna žmonių, kurie nori būti geri ir kurti stebuklą tik per Kalėdas, bet aš manau, kad geriau tai daryti visus metus: kai gali, prisidėk prie labdaros, kai gali, padėk tiems, kuriems reikia. Tyliai, garsiai, bet kaip – nors kartą metuose.

Dar sakote, kad nesate tobula moteris!

Gal tik disciplinuota. Žinau, kad varžytis, lipti per galvas, – ne man. Todėl man reikia savo „aikštelės“, kurioje galėčiau realizuoti savo sportinį azartą. Mama sugebėjo įdiegti, kad jei kas nors nepavyko, jei kas nors tave sukritikavo, – tai tik postūmis tobulėti. Norėčiau tai įdiegti ir savo vaikams.

Pagalvokite apie ateitį. Dabar skiriatės su vyru Jogaila Morkūnu. Praeis metai, šiek tiek nuslūgs emocijos. Ar įsivaizduotumėte, kad per kitas Kalėdas galėtumėte su juo bičiuliškai bendrauti ar net kartu susėsti prie šventinio stalo?

Prie mūsų šeimos Kalėdų stalo visada sėdės vienas kitą mylintys ir gerbiantys žmonės.

Indrės pasirinkimai

Atrodo, kad Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė kiekvieną dieną pradeda kaip mažą šventę. Net jei vakar nutiko kas nors labai nemalonaus, kitą rytą ji išgyvena jau naują momentą – suprasdama, kad kito tokio nėra, nebuvo ir nebus. Ir tik nuo tavęs priklauso, ar jis bus gražesnis už vakarą – su mėgstama muzika, mintimis ir planais.

MUZIKA, KURI PRASKAIDRINA RYTĄ.

„Daddy Was A Milkman“ „Breathe In“, „Coldplay“ „Magic“ ir „Christine and the Queens“ „Christine“.

KNYGA, KURIOS BEVEIK KIEKVIENAME PUSLAPYJE TURIU KĄ PASIBRAUKTI.

Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portretas“.

MĖGSTAMIAUSIA VAIKYSTĖS PASAKA.

Galbūt išskirčiau vieną labiausiai sujaudinusių, tą, kurią visuomet prisimenu prieš Kalėdas, – H. C. Anderseno „Eglutes“. Ši pasaka apie tai, kaip skauda eglutėms būti nukirstoms miške ir po Kalėdų išmestoms. Nuo vaikystės neleidau namie puošti nukirstos eglutės. Jos vieta miške, o namie kuo puikiausiai tinka ir dirbtinė.

JEI PIRKČIAU SPALVINGĄ AKSESUARĄ ŽIEMAI, TAI BŪTŲ...

...skrybėlaitė su vualiu.

SERIALAI, KURIEMS NEGAILA MIEGO VALANDŲ.

„The Spy“, „ Money Heist“, „The Marvelous Mrs. Maisel“, „Peaky Blinders“.

DAŽNIAUSIAI UŽSAKOMAS PATIEKALAS RESTORANE.

Vidutiniškai keptas steikas.

ASMENYBĖ, KURIA NENUSTOJU ŽAVĖTIS.

Kai savo vaikų kada nors ateityje paklausiu apie jų pirmąją meilę, taip norėčiau išgirsti jų pačių vardus. Juk taip gražu turėti širdį, kuri savimi didžiuojasi. Tad ir pati noriu būti ta asmenybė, kuria galėčiau didžiuotis tiek aš, tiek mano vaikai.

MIESTAS, Į KURĮ VIS TRAUKIA SUGRĮŽTI.

Niujorkas.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Indrės Kavaliauskaitės fotosesija žurnalui „Laimė“ (8 nuotr.)
+2