Ingrida Šimonytė: „Viską gyvenime priimu kaip dovaną“

Ingrida Šimonytė/Redos Mickevičiūtės nuotr.
Ingrida Šimonytė/Redos Mickevičiūtės nuotr.
Jūratė Ražkovskytė
Šaltinis: „Žmonės“
2019-03-16 17:58
AA

Vienintelė moteris tarp keliolikos kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus. Buvusi finansų ministrė, dabar Seimo narė Ingrida Šimonytė (44) pratinasi per interviu kalbėti ne tik apie ekonomiką, biudžetą ir valstybę, bet ir apie save.

Kai svajodavote, kuo būsite užaugusi, net kai po mokyklos rinkotės ekonomikos studijas, įsivaizdavote, kad gyvenimas jus kada nors nuves iki prezidento rinkimų?

Kai rinkausi ekonomiką, galvojau visai apie kitus dalykus. Stojau 1992 metais – tada ši specialybė nebuvo populiari. Nuo pat Sąjūdžio laikų, kai buvau penkiolikos ar šešiolikos, man be galo patiko diskusijos, kaip kursime laisvą ir ekonomiškai stiprią valstybę – bus kaip Švedijoje. Stojau į ekonomiką, kad žinočiau, ką daryti, kad pas mus būtų „kaip Švedijoje“. Artimieji atkalbinėjo, siūlė geriau studijuoti anglų kalbą arba mediciną. Mama ypač norėjo, kad tapčiau gydytoja, bet aš bijau kraujo. Tiesa, dabar jau nebebijau – gyvenimas pripratino, bet tada bijojau. Be to, turiu labai daug empatijos – kai žmogui skauda, man irgi skauda. Negaliu atsiriboti ir šaltai reaguoti. Kokia iš manęs medikė, jei, užuot žmogų gydžiusi, sėdėčiau ir kartu bliaučiau. Be to, tada man išties rūpėjo sukurti Švediją Lietuvoje. Kai po studijų 1996 metais pradėjau dirbti Finansų ministerijoje, pagrindinis mano pranašumas buvo tas, kad gerai kalbu angliškai. Lietuva jau buvo pradėjusi stojimo į Europos Sąjungą procesus, daug dalykų reikėjo derinti, bendrauti su užsieniečiais, todėl man teko visi su eurointegracija susiję darbai. Pati to visai neplanavau, tiesiog gyvenimas sumėtė tokias malkas po kojomis ir aš jomis nužingsniavau.

Tai, kad esate vienintelė moteris kandidatė į prezidentus, vertinate kaip pranašumą?

Žinote, tas skirstymas į vyrus ir moteris galbūt yra svarbus asmeniniuose santykiuose, šeimoje ar meilės reikaluose. O darbe, profesiniame gyvenime ar politinėje veikloje norėčiau, kad žmogus būtų gerbiamas už tai, ką geba ir daro. Ir pati nesiruošiu savo rinkimų kampanijos kurti ant šito pagrindo. Kai premjeras Saulius Skvernelis paskelbė apie kandidatavimą, kalbėjo apie šeimą ir prezidentūroje krykštaujančius vaikus – jeigu šie žodžiai buvo taikomi man, galiu atsakyti, kad puiku yra mylėti vaikus, kai jie gražiai aprengti fotografuojasi prie eglutės ar kai grįžus namo po darbų užtenka tik pasidomėti, ką jie šiandien veikė mokykloje ar darželyje. Drįstu spėti, kad didžioji dalis rūpinimosi tais krykštaujančiais vaikais vis dėlto tenka premjero žmonai, o ne premjerui. Aš taip pat turiu šeimą, tik kiek kitokią patirtį: slaugau mamą, kuria irgi reikia labai daug rūpintis, reikia meilės. Mūsų su premjeru patirtys yra skirtingos, bet nei jo, nei mano nėra kuo nors didvyriškos, kad jas reikėtų akcentuoti ir iškelti virš visko.

Kaip susiklostė, kad jums teko slaugyti mamą?

Maždaug prieš trisdešimt metų mama susirgo reumatoidiniu artritu. Tada jai buvo vos per keturiasdešimt. Tai – bjauri autoimuninė liga, kuri suėda visus žmogaus sąnarius. Dabar yra daugybė vaistų, bioterapijos – tai pristabdo ligos vystymąsi. Tačiau mama susirgo permainų metu, kai nei vaistų, nei žinių apie tai daug nebuvo. Jos rankos, riešai, pirštai – lyg išsukioti. Tai reiškia, kad žmogus negali nei apsirengti, nei susišukuoti, nei dantų išsivalyti. Anksčiau dar galėdavo nulaikyti puodelį rankose – dabar ir šaukšto nebegali. O dar tas nuolatinis skausmas. Iš pradžių kiek gelbėjo chirurgai traumatologai – pakeitė vieną kitą sąnarį. Tačiau ši liga kerta visam organizmui, žmogų padaro visiškai neįgalų. Kol tėtis buvo gyvas, mamos priežiūros krūvį dalydavomės, jis vežiojo ją pas gydytojus, į ligonines. Bet prieš dešimt metų tėtis mirė, penkeriais metais jaunesnė mano sesuo yra mokslininkė – biomokslų daktarė, kurį laiką dirbo ir gyveno Bostone, dabar – Švedijoje. Todėl natūralu, kad aš likau rūpintis mama.


Ingrida Šimonytė/Redos Mickevičiūtės nuotr.

Papasakokite, kokioje šeimoje užaugote.

Abu tėvai buvo inžinieriai – paprasta tarnautojų šeima. Atlyginimai buvo menki, todėl prabangos niekad neturėjome. Ilgai gyvenome vieno kambario bute Žirmūnuose. Paskui tėvai įsigijo didesnį kooperatinį butą Antakalnyje, bet dėl to kasdieniai šeimos poreikiai buvo dar labiau apkarpyti. Negaliu sakyti, kad negaudavome ko nors būtino, bet gyvenome taupiai ir kukliai: jeigu reikėdavo mokykloje sumokėti penkis rublius už klasės nuotrauką, žinodavau, kad į kiną jau nebenueisiu. Be to, tais laikais, kai augau, drabužiai ir batai apskritai buvo deficitas. Pirmus džinsus gavau šešiolikos. Juos man nupirko senelis – pritaupė iš savo pensijos, davė 160 rublių ir pasakė: „Imk ir nusipirk tuos džinsus. Kad ir kas tai būtų...“ Nusipirkau – tuo metu tokius madingus, garintus. Senelis pasižiūrėjo į tas kelnes: „Žinai, čia kalkozniko kelnės...“

Užtat dabar galiu tik džiaugtis, kad man išsivystė labai sveikas santykis su materija. Būna, su mama net susiginčijame: ji vis ragina – nueik, nusipirk ką nors. Bet kad man nereikia! Kai reikės, įsigysiu – kaupti daiktų ateičiai nebereikia. Man svarbiau, kad nepritrūktų knygų, kad būtų kur išsimiegoti ir arbatinį užsikaisti, kavos išsivirti. Todėl prabanga įspūdžio nedaro, nesuku galvos, kokio senumo ar modelio mašina važinėju, – negenda, ir gerai.

Kai mama susirgo, buvote paauglė – gyvenimas namuose smarkiai pasikeitė?

Pirmoji ligos banga pasižymėjo ne negalia, o dideliais skausmais. Buvo, kad mama savaitę negalėdavo atsikelti iš lovos – sąnariai surakinti, o skausmo net vaistai nenumalšina. Tada išmoksti ir puodus kuo nors užpildyti, ir į parduotuvę nueiti ne šiaip pakelio sviesto, o maisto visai šeimai nupirkti. Tėtis tada daug dirbo, sesuo buvo vos dešimties – aš tapau vyriausia šeimoje.

Iki kokių 2016 metų viskas atrodė sunku, bet pakeliama. Mama dar galėdavo pati per kambarį pereiti. Jeigu namuose viską sudėliodavau reikiamose vietose, galėdavo kai ką paimti, atsinešti. Deja, ši liga sparčiai progresuoja ir iš žmogaus atima visas galias. Pastaruosius kelerius metus atsirado dar ir šalutinių reiškinių, kurie ateina su liga, – pradėjo strigti širdies, inkstų darbas, pulti įvairiausios bakterijos. Pati jau nebegali atsistoti, vaikščioti. Viską skauda, todėl nuolat masažuoji, trini, leidi vaistų... Slauga tapo sunki, didžiąją laiko dalį tenka praleisti ligoninėse ir slaugos namuose.

Negalvojote mamai samdyti profesionalaus slaugytojo?

Galvojau, bet tik pats geriausiai žinai, ko reikia artimam žmogui. Padėjėjo, kuris kartą per dieną ateitų pasižiūrėti, nereikėjo – man nebuvo problema lygiai taip pat keliskart iš darbo parvažiuoti namo ir pamaitinti mamą ar paduoti ką nors. O dabar jai jau reikia nuolatinės slaugos. Tačiau medicinos žmogui tai yra pernelyg nemedicininis darbas, o slaugytojai nelabai nori su tokiu sunkiu ligoniu leisti kiauras dienas. „Nors truputį pailsėsi!“ – kartais man sako pažįstami, kai pablogėjus sveikatai paguldome mamą į ligoninę. Jie nesupranta, apie ką kalba! Ligoninės skyriuje – viena slaugytoja ir keliasdešimt pacientų, o tokiam ligoniui kaip mano mama tiesiog reikia atskiro žmogaus. Todėl gerbdama tų žmonių darbą, kai tik turiu galimybę, nuvažiuoju ir ryte – nuprausti, paduoti mamai pusryčius, aplankau dieną ir vakare po darbo – pamaitinti ir sutvarkyti nakčiai.

Atleiskite, kad klausiu, bet galvojate, o kas bus, kai mamos nebeliks? Ta tuštuma, kuri staiga atsivers...

Ne, turbūt nematau prasmės apie tai galvoti. Žinau, kad anksčiau ar vėliau jos neliks, nes toks yra gyvenimas. O kaip aš tada jausiuosi?.. Argi tai svarbu? Lygiai taip pat beprasmiška klausti savęs ar Dievo: „Kodėl man?!“ Galbūt ta mano primygtinė slauga ir rūpinimasis netgi tęsia mamai kančias – bet tiesiog negaliu kitaip. Aš taip suprantu šituos dalykus. Kartais pasvarstau: turėčiau dabar du vaikus ir sergančią mamą – ar išgyvenčiau? Taip, nes dar ne tokius dalykus žmonės pakelia. Jei verkčiau, kad man už visus sunkiausia, tik Dievą juokinčiau. Žinoma, būna silpnumo akimirkų, būna, kai kantrybė išsenka, kai atrodo, išeičiau laukais, kur akys veda... Bet atsisėdi ir nusiramini: „Na, kokią prasmę turi tie tavo klausimai Dievui ar rankų grąžymas? Jokios.“ Vadinasi, ieškok pagalbos pagal savo galimybes ir pagal tai, kiek gali už tą pagalbą mokėti. Viską gyvenime priimu ne kaip kančią, o kaip dovaną – kokią davė, tokia ir džiaugiuosi.

O kai gyvenimas pasikeis, tada ir galvosiu, kaip toliau būti. Galų gale juk nėra taip, kad, be ligoninių, daugiau nieko aplinkui nematau. Dirbu, aktyviai dalyvauju visuomenėje, susitinku su žmonėmis – ši mano gyvenimo dalis niekur nedings. Galbūt bus mažiau pareigų, gal bus kitos pareigos...

Ar dėl to, kad tiek daug laiko reikėjo skirti mamai slaugyti, jūs nesukūrėte šeimos?

Negaliu sakyti, kad dėl to. Juk neliepiau sau sėdėti namuose ir šeimos neplanuoti. Tiesiog taip gyvenimas susiklostė. Nepavyko sutikti tokio žmogaus, su kuriuo galėčiau dalytis ne tik tuo, kas man gyvenime lengva, bet ir tuo, kas sunku. Paprastai turiu būti tikra tuo, ką darau. O tiesiog bandyti ir žiūrėti, pavyks ar ne, – nenorėjau. Kai nuo pat pradžių žinai, kad tie santykiai nekabina, bet užsimerki – ai, gal kaip nors tos abejonės prasikratys. Būna, prasikrato. Bet būna, kad ir ne. Tada prasideda dramos: „Tu šioks... Tu tokia... Tu man gyvenimą sugriovei!“ Tam tikra prasme mano tėvų šeima buvo sukurta tokiu pagrindu: mama buvo labai jauna ir graži, tėtis – dešimčia metų vyresnis, labai jos siekė. Mama tarsi nusileido – ai, tebūnie... Bet tie minusai vis tiek išlindo, kai aš jau buvau pakankamai suaugusi, o tėvai ginčydamiesi bandydavo mane patraukti į savo pusę. Mačiau santuoką, kurioje trūko tikros meilės. Todėl kurti šeimą ir tekėti šimtu procentų nejausdama tikrumo nenorėjau.

Tiesa, anksčiau dažnai sakydavau, kad ištekėsiu ir turėsiu šešis vaikus. Vaikus labai myliu. Jeigu būna draugų ar giminių susibūrimas ir yra mažų vaikų, jie visada mane tiesiog aplimpa. „Kodėl šešių vaikų nori?“ – seniau klausdavo pažįstami. „Todėl, kad vardus jiems jau esu sugalvojusi“, – sakydavau. Ar vaikų susilauksiu, jau turbūt mažesnė tikimybė, bet minties apie savą žmogų vis dar neatmetu. Nežinai, kada gyvenimas tau kokį pokštą ims ir iškrės... Buvo žmonių, kurie siekė manęs, buvo šalia, nors dabar tikrai nieko nėra. Tiesiog dabar mano gyvenimas toks, kad būtų sunku į jį inkorporuoti kokią didelę romantiką... Ir laiko jai nelabai turėčiau.

Kada paskutinį kartą atostogavote?

Senokai – kai baigiau darbą Finansų ministerijoje 2012 metais. Tada buvau Kosta Rikoje. Dėl mamos ligos negaliu sau leisti ilgų atostogų. Bet tam, kad pailsėčiau, man ir nereikia labai ilgų. Užtenka kastuvo ir gėlyno arba žoliapjovės ir vejos. Kai buvau vaikas, negalėjau pakęsti kolektyvinio senelių sodo Pavilnyje – važiuoti keliais autobusais, ravėti lysves... Vėliau sodas buvo tapęs tėčio teritorija, o mes su sese stengėmės jo vengti. Buvau gal trisdešimties, kai kartą kitą ten nuvažiavau, nupjoviau žolę, pasodinau gėlę ir pajutau, kad man patinka. Kai tėčio nebeliko, ėmiau dažniau važinėti į sodą – tiesiog atsipalaiduoti, pravalyti galvą. Net susimąsčiau: „Na, kodėl kaskart vakare reikia grįžti namo? Galėčiau nupjauti žolę, atsisėsti vakare terasoje ir žiūrėti į saulėlydį...“ Kai mamai pablogėjo, supratau, kad nevaikštančiam žmogui daugiabutyje be lifto – ne gyvenimas. Ryžausi paimti paskolą ir pasistatyti nedidelį namuką tame kolektyviniame senelių sode.


Ingrida Šimonytė/Redos Mickevičiūtės nuotr.

Sako, turint namą be vyro, kuris prižiūrėtų ūkį, – prapultis!

Man vyro kol kas reikėjo tik tam, kad paaiškintų, kaip vėliavą prie stiebo pririšti. Kaimynas mielai parodė. Sudėtingiems darbams yra profesionalai, o smulkius darbelius ir pati moku pasidaryti – galiu lempą pasikabinti, rozetes susisukti. Juk mūsų šeimoje berniukų nebuvo, bet kažkas juk turėdavo tėčiui reples ir varžtus palaikyti (juokiasi). O sodo darbai man geriausiai atstoja sporto klubą. Seniau, kai buvau finansų ministrė, dar daug vaikščiojau: į darbą ir iš jo eidavau pėsčiomis. Penkiasdešimt minučių iš Antakalnio iki centro pėstute, penkiasdešimt minučių vakare namo. Muzika, ausinukės, puodelis kavos rankose – ir žingsniuoju.

Atpažindavo gatvėje?

Žinoma, atpažindavo. „Tave kas nors primuš...“ – įspėdavo pažįstami. Bet niekas niekada net nebandė manęs mušti. Gal tik keliskart esu išgirdusi piktesnį komentarą, dažniausiai žmonės tiesiog smalsaudavo, šypsodavosi, pasidaužydavo alkūnėmis: „Žiūrėk, Šimonytė eina...“ Neapykantos nejutau, nors tas laikas buvo nelengvas mano profesinėje karjeroje. Ne vienas blaivaus proto žmogus atkalbinėjo nuo finansų ministro portfelio, nes nori nenori tuo metu reikėjo priimti daug nepopuliarių ir žmonėms skausmingų sprendimų. Sunkiausia buvo pradžia, kai nematai dugno po kojomis, tik jauti, kad visa mūsų ekonomika čiuožia žemyn, duobė veriasi nepriklausomai nuo tavo pastangų, kad viskas, kas iki šiol buvo padaryta, nėra pakankama... Va, tada tos įtampos ir nemigo naktų buvo daug. Arba važiuoji skolintis pinigų: stovi tokia 35-erių mergaičiukė prieš milijardus vartančius fondų valdytojus ir aiškini, kad jie tikrai gali pasitikėti respublikos skola, kad mes tikrai ją išpirksime, kad Lietuva tikrai susitvarkys... Buvo tada šlapios nugaros valandų...

Toks jausmas, kad jūsų jau niekuo neišgąsdinsi – net prezidentinės naštos nebijote.

Normaliam žmogui yra normalu bijoti. Bet dabar visko bijau tikrai mažiau, nes pakankamai gyvenime patyriau, mačiau, žinau, suprantu. Nebent bijočiau, jei įmestų į „X Faktorių“ ir lieptų dainuoti Celine Dion dainą (juokiasi). Tačiau žmonių pasitikėjimas man yra ne šiaip faina, malonu – man jis reiškia didelį krūvį ir atsakomybę. Tai supratau per šiuos rinkimus į Seimą – žmonės mane išrinko vienmandatėje apygardoje, dar pirmame ture. Kai pamačiau rezultatą, nustebau: „Oho! Bet ką man dabar padaryti, kad žmonės pajustų, jog tą biuletenį už mane įmetė ne veltui?“ Prezidento rinkimai – lygiai tas pats. Tave palaikantieji sudeda savo lūkesčius – gali pasakyti „labai ačiū“ ir toliau gyventi savo gyvenimą. Bet kažkur yra slenkstis, kai tas „labai ačiū“ pasidaro tiesiog puikybė, nes išreiškę pasitikėjimą nori grįžtamojo ryšio. Negali jų nepaisyti. Kai matau, kiek žmonių prisideda prie mano rinkimų kampanijos, kad ir euru ar penkiais, be galo jaudina – tai reiškia, kad jie sutinka būti tavo akcininkais, jie tavimi tiki. Be to, yra dalykų, kurie man labai nepatinka, – pirmiausia ta nepagarbos kultūra, kurią mes dabar turime ir kurią kai kas nori dar gilinti. Manau, laukia sudėtingi laikai – ne apie ekonomikos krizę kalbu. Savęs, identiteto paieškos taps aktualios visoms valstybėms. Todėl jeigu jauti, kad turi stuburą ir gali kai ką pakeisti, priimi sprendimus ir darai. Nepateisinti žmonių pasitikėjimo – bijau tik to.

Straipsnis parengtas žurnalo iniciatyva ir lėšomis.