Pirmąjį gegužės sekmadienį pačius gražiausius žodžius skiriame savo mamoms, atmintyje atgyja dar darželyje išmokta daina „Tau, mano mamyte“. Tačiau įdomu kokių dovanų iš savo atžalų – dukros Estelos (5) ir sūnaus Gabrieliaus (2) – sulaukia garsioji Inga Stumbrienė (27) bei kaip savo mamą sveikina ji pati?
„Staigmenų iš savo vaikučių susilaukiu pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, skintas arba pirktas gėlytes, įvairiausius rankdarbius, saldainius ir kitas širdžiai mielas smulkmenėles. Vienos, kuri man yra brangiausia, išskirti net negalėčiau, nes jos visos mielos ir gražios, o ypač kai vaikai patys jas padaro, – pasakojo I.Stumbrienė. – Vienąsyk, pamenu, vaikai su vyru nuvažiavo ir nupirko didelę ir gražią orchidėją. Žino, kad man šios gėlės labai patinka ir tokia, sakyčiau, paprasta dovana, buvo labai brangi“.
Prieš septynerius metus už Aivaro Stumbro (28) ištekėjusi Inga tikino, kad vaikai turi spinduliuoti meile mamai ir visai šeimai ne tik per Motinos dieną, bet ištisus metus.
„Per motinos dienai mūsų šeima kažkokių ypatingų tradicijų neturi. Iškylos į gamtą su šeima pas mus yra kiekvieną savaitgalį. Šeštadienis ir sekmadienis mums – šeimos dienos, todėl jas privalome leisti kartu. Motinos dieną taip pat“, – apie glaudžius šeimyninius ryšius pasakojo Inga.
Moteris tikino, kad pati savo mamą Laimą sveikina įprastai. „Neturime labai sentimentalių tradicijų. Sveikinu paprastai, įteikdama gėlių. Atsimenu, kuomet buvau mažesnė, mokykloje paruošdavome įvairiausių sveikinimų, eilėraščių, koncertų ar rankdarbių. Lygiai taip pat, ką daro mano vaikai. Suaugę, matyt, apsiriboja šiek tiek paprastesniu sveikinimu – gėlėmis ir vakariene“, – atviravo moteris.
Prakalbus apie vaikystę, Inga prasitarė, kad daugiausia išminties, auklėjant vaikus, jis semiasi ne iš mamos, bet iš tėčio. Jis, anot I.Stumbrienės, visuomet mokėdavo diplomatiškai su ja vaikystėje susitarti.
„Auklėdama savo vaikus, aš prisimenu, kaip mane auklėjo tėtis. Mama visuomet buvo griežtesnė ir jei liepdavo ko nors nedaryti, aš būtinai tai padarydavau. O tėtis su manimi pasikalbėdavo, išsiaiškindavo problemą ir ko aš noriu. Jam pavykdavo gudriai mane priversti pasielgti teisingai, – auklėjimo patirtimi dalinosi Inga. – Aš pati manau, kad vaikas yra asmenybė, todėl su juo reikėtų šnekėti kaip su lygiu, o ne kaip su mažiuku. Auklėjant vaiką reiktų vengti pakelto tono, nes tokiu būdu bendraujant parodomas silpnybės požymis. Tada vaikas užsiblokuoja ir įvyksta atvirkštinė reakcija. Taip pat, manau, visi žino kas yra ta „beržinė košė“ ir be jos nei vienas vaikas nėra užaugęs.“