Inga Norkutė – apie skyrybas: „Vieną dieną suvokiau, kad žaidžiu šeimą, bet visai ne tokią, kokios iš tiesų noriu“

Inga Norkutė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-05-16 11:44
„Su šunimi. Su draugais. Su daug darbų... Gyvenu tikrai gerai. Į pagalvę naktimis neraudu. Aišku, tokie gyvenimo perversmai ir pasikeitimai nėra patys maloniausi, bet ir tai išgyvenama“, – tikina teatro ir kino aktorė Inga Norkutė (45). Daugiau nei prieš mėnesį tesimas nutraukė jos ir aktoriaus, Valstybinio Šiaulių dramos teatro direktoriaus Aurimo Žvinio (34) santuoką.

Žinia apie poros skyrybas buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus.

„Kartais perkūnai trankosi ir žiemos vidury...“ – duodama interviu žurnalui „Žmonės“ šypteli Inga. Kalbėdama vis optimistiškai pajuokauja, pasišaipo, kartais net koketiškai nusijuokia. Tik giliai giliai gali justi skausmą – dėl neišsipildžiusių moteriškų vilčių, dėl neištesėtų pažadų ir priesaikų... Kai 2012-ųjų rugpjūčio gale jiedu su Aurimu žengė prie altoriaus, atrodė, lyg pasaka virto realybe. Jiedviem susitikti prireikė Šiaulių, nors Inga kilusi iš Klaipėdos, o Aurimas vilnietis. Po studijų Vilniuje klaipėdietė gavo pasiūlymą vaidinti Šiaulių teatre, Vilniuje gimęs, augęs ir mokslus baigęs Aurimas taip pat atvažiavo dirbti į Šiaulius.

Gretos Skaraitienės nuotr.
Gretos Skaraitienės nuotr.

Šiaulių dramos teatre juodu ir susipažino. Žavi, emocinga, viena populiariausių šių dienų teatro, kino ir serialų aktorių ir ne mažiau populiarus vienuolika metų jaunesnis aktorius interviu ne sykį tikino sutikę vienas kitą visam gyvenimui. 2012-ųjų kovą tuokdamasi civilinės metrikacijos skyriuje, pora net neabejojo, kad vien civilinės santuokos nepakaks.

„Gal į bažnyčią neina tie, kas dar svarsto, kas nėra tikri dėl savo santuokos. Tarsi paliekama galimybė išsiskirti... Kadangi aš ėmiau žmoną visam gyvenimui, neturėjau jokio atsarginio plano ar pabėgimo kelio. Manau, Inga – taip pat, – tada po bažnytinės ceremonijos kalbėjo Aurimas. – Mes jau daugiau nei šešeri metai kartu. Turbūt reikėjo juos išgyventi, kad žinotum, jog tikrai jau gali susituokti visam gyvenimui.“

Tačiau po šešerių draugystės ir beveik penkerių santuokos metų jie pasuko skirtingais keliais.

Neseniai vienoje laidoje astrologė Palmira Kelertienė tikrino judviejų su Aurimu horoskopus ir sakė, kad jeigu būtumėte išlaukę iki kitų metų, greičiausiai net ir nebūtumėte išsiskyrę. Tiesiog dabar žvaigždės susidėliojo jums nepalankiai...

Nemačiau tos laidos, bet draugai irgi skambino, pasakojo, kad Palmira šnekėjo, jog per anksti išsiskyrėme. Galbūt ji teisi... Kas čia žino, juk gyvenimas nenuspėjamas. Bet dabar mano būsena tokia, kad man visiškai dzin: nenoriu nei galvoti, nei fantazuoti, kas būtų, jeigu būtų... Mudu su Aurimu nugyvenome puikų dešimtmetį. Matyt, tiek mums ir buvo skirta. Tikrai labai gražūs metai buvo. Nesigailiu dėl nieko.

Kas gi tuomet nutiko, kad nebegalite būti kartu?

Lyg ir nėra jokios konkrečios skyrybų priežasties. Net jokio konflikto, kuris būtų turėjęs lemiamą svarbą, nebuvo. Mes nesipykome su Aurimu – niekada nesipykome. Kita vertus, neįvyko ir nieko tokio reikšmingo, kas mus būtų sulaikę nuo šito žingsnio: negimė vaikelis, nepagausinome šeimos, neužgyvenome jokio didelio turto... Tiesiog gyvenome kartu, ir tiek. Tačiau aš vis dažniau susimąstydavau: „O kas toliau? Nieko. Tuomet kokia prasmė gyventi kartu? Vien iš pareigos?..“ Laimei, tai nebuvo karštos skyrybos, todėl apsiėjome be draskymųsi, vienas kito kaltinimų. Tiesiog supratome: kam gyventi kartu iš pareigos? Galų gale iš pareigos kam? Vienas kitam? Ar draugams ir artimiesiems? Gyvenimas yra vienas – negali jo gyventi dėl kitų.

Kas buvo skyrybų iniciatorius?

Vieną vakarą susėdome ir nutarėme, kad mums laikas eiti skirtingais keliais. Skyrybų iniciatorė jaučiuosi aš, nes aš Aurimą pasisodinau ir pasakiau: „Gana. Atsibodo. Pažaidėme šeimyninį gyvenimą, pažaidėme šeimą ir gana...“ Nei Aurimas dėl ko nors kaltas, nei aš kalta, nei kokia konkreti priežastis yra, tiesiog susiklosčiusios aplinkybės ilgainiui pasidarė nebepakenčiamos. Pradėjau matyti, kad Aurimui reikia vienokio gyvenimo, man – kitokio. Mūsų išsvajotos šeimos modeliai tiesiog pradėjo skirtis. O vieną dieną suvokiau, kad žaidžiu šeimą, bet visai ne tokią, kokios iš tiesų noriu.

Pasklidus žiniai apie jūsų skyrybas buvo net svarstymų: viskas dėl to, kad neturite vaikų. Arba kad tarp jūsų nemažas amžiaus skirtumas – Aurimas vienuolika metų jaunesnis.

Ne, ne dėl to... Yra juk šeimų, kurios vaikų neturi, bet gyvena ilgai ir laimingai. Vaikų buvimas ar nebuvimas tokių rimtų sprendimų tikrai nenulemia. Juo labiau kad kartą aš buvau pastojusi. Deja, viskas baigėsi nelaimingai... O galbūt likimas man dabar ruošia kokią nors naują dovaną – imsiu gal ir susilauksiu vaikelio.

Tiesiog supratome: kam gyventi kartu iš pareigos? Galų gale iš pareigos kam? Vienas kitam? Ar draugams ir artimiesiems? Gyvenimas yra vienas – negali jo gyventi dėl kitų.

Nesąmonė ir tai, kad mums trukdė amžius skirtumas. Suprasti vienam kitą amžiaus skirtumas tikrai netrukdo. Juokauju: dar negimė tas, su kuriuo aš numirčiau.

Kiek judviejų gyvenimui pradėjo trukdyti tai, kad prieš kelis mėnesius vyras tapo teatro, kuriame abu dirbate, direktoriumi? Gal tai ką nors pakeitė jūsų santykiuose?

Nuo to ir prasidėjo bėdos... Kai pradėjome draugauti, aš labai mylėjau Aurimą. Man labai svarbi buvo diena, kai jis pasipiršo, kai padovanojo žiedelį... Buvome laikomi išskirtine pora – drąsia, išvaizdžia, smagia. Mes buvome puikūs partneriai ir gyvenime, ir teatre. Net norėjome įkurti savo teatrą! Mes iš tiesų kūrėme gražią ateitį. Tai buvo jautru, gera, tikra. Bet visa tai lūžo, kai jis tapo direktoriumi. Žmogus pasikeitė, elgesys pasikeitė – viskas pasikeitė... Tačiau nenoriu jo niekuo kaltinti. Suprantu, kad užsikrovė labai daug darbo, kad yra labai atsidavęs teatrui. O aš tiesiog buvau pamiršta. Kaip žmona ir kaip moteris nustojau egzistuoti.

Gal buvo galima pralaukti tą laiką, kol Aurimo darbai ir karjera įsivažiuos, ir viskas tikriausiai būtų grįžę į savo vietas?

Aš ir norėjau pralaukti: pagyventi atskirai, kiek atsitraukti, galbūt vėl pajusti vienas kito ilgesį ir skonį. Bet jis padavė prašymą skirtis. Ne aš tai padariau. Aš jį palikau emociškai, o skyrybų dokumentus skubėjo paruošti jis. Gal ir galėjome pralaukti, kaip Palmira sako... Bet man tiesiog užėjo: viskas, nebenoriu. Skirtis gal ir neplanavau, galvojau pagyventi atskirai. Laisvai. Tačiau kai sužinojau, kad dokumentai jau ruošiami, labai lengvai juos pasirašiau – jeigu jam reikia taip, tegu būna taip. Sakote, gal reikėjo išlaukti. O kiek gali laukti? Metai bėga. Nebeturiu laiko laukti.

O dabar nesunku dirbti tame pačiame teatre?

Tikrai ne, juk mes nesusipykome ir dabar nesipykstame. Ką tik įvyko premjera, Aurimas po spektaklio atėjo pasveikinti, pagyrė: „Šaunuolė.“ Jis manimi, kaip aktore, labai pasitiki, didžiuojasi. Negi dabar turėčiau bėgti į kitą teatrą, ieškoti kito darbo? Dieve mano, Lietuva tokia maža – kiek čia tų teatrų, kur tu labai nubėgsi! Turiu savo teatrą, turiu televiziją – na, nėra man taip blogai tuose Šiauliuose, kad reikėtų kur nors bėgti.

Kaip draugai reagavo? Negi artimieji nestabdė nuo tokio skuboto žingsnio?

Vieni draugai išgyvena, kiti sako, kad viskas bus gerai, treti protina: „Kam tau apskritai reikėjo tekėti?..“ Kiekvienas palaiko savaip. Ir kolegos: vieni guodė, kiti sveikino. O dar paaiškėjo, kiek aš gerbėjų vyrų darbe turiu! Ohoho!

Su Aurimo šeima mes bendravome labai artimai, myliu juos ir visą laiką jaučiausi mylima. Bet niekas mūsų nuo šito žingsnio nestabdė, neklausinėjo, kas atsitiko. Gal nenorėjo širdies aitrinti... Bet aš ir toliau žadu bendrauti su Aurimo šeima, greitai bus jo dukterėčios Komunijos šventė – važiuosiu pasveikinti, nes žinau: jai svarbu, kad būčiau. Aš už tai, kad mylėtume vieni kitus, o ne kariautume.

Tuokėtės net po šešerių draugystės metų – tikrai buvo užtektinai laiko pažinti žmogų. Kam tada kėlėte vestuves, prisiekėte vienas kitam, jei nebuvote tikri, kad tai – visam gyvenimui?

Tuokėmės todėl, kad Aurimas man pasipiršo. Jis buvo pirmas vyras, kuris man pasipiršo. Mums abiem tai buvo pirma santuoka. Tikrai labai atsakingai jai ruošėmės, iškėlėme gražias vestuves. Viskas buvo gražu, šviesu... Dabar pati savęs klausiu: ar viso to reikėjo? Ar nesigailiu? Kam aš tai padariau? Nežinau. Matyt, tuo metu taip žvaigždės susidėliojo. Taip, planavome visam gyvenimui, bet mums buvo skirta tik dešimt metų. Ačiū ir už juos – jie buvo nuostabūs, visa ko pilni, gražūs. Atidavėme juos vienas kitam – tarsi kokią misiją vienas kitam atlikome. Bet santykių limitas išseko, ir tiek. Ateina laikas tuoktis, ateina – skirtis...

Kaip toliau įsivaizduojate gyvenimą?

Jaučiu... ne!.. aš žinau, kad mano gyvenime atsiras naujas, manęs vertas žmogus. Jaučiu, kad elgiuosi teisingai. Na, ką – aš ne uoga?! Prisirpusi, liekna, graži. Kiek vyrų aplinkui – rinkis geriausią ir būk laiminga, kam gręžiotis atgal! Aš truputėlį ragana esu, todėl manau, kad skyrybos bus tik į gera: manęs laukia puikus, nuostabus vyras, o Aurimo laukia nuostabi moteris. To mums abiem ir linkiu.

O gal tas vyras ar ta moteris jau yra?

Jokie treti asmenys tarp mūsų neįsimaišė, nieko nėra, bet tikiuosi, kad greitai atsiras (juokiasi). Juokauju: kai dabar visa Lietuva sužinos, kad Norkutė laisva, tai vyrai šniūrais pradės eiti. Visada buvau moteris, kuri vyrų dėmesio nestokojo. Buvau ištekėjusi ar laisva, pilnesnė ar lieknesnė. Todėl nežinau, kokius šarvus reikės užsidėti, kad tą dėmesį atlaikyčiau! Jau dabar pasipylė kvietimai į pasimatymus – tik spėk vaikščioti! Būti vienai? Nesąmonė! Norkutė niekada nebus viena!

Šitą gyvenimo džiaugsmą ir skausmą patyrusi aš dabar visiems galiu palinkėti: nebijokite žengti tvirto žingsnio, nesikabinkite į tai, kas praėjo, atgyveno, kas nebedžiugina. Nebijokite to „ką žmonės pasakys“, nesilaikykite vien dėl to, kad toks gyvenimas atrodo įprastas ar iš pareigos... Reikia eiti į priekį aukštai pakelta galva. Norėjau keisti savo gyvenimą – ir pakeičiau. Dabar tikrai nesijaučiu nelaiminga. Aš jaučiuosi karalienė! Ir Aurimui linkiu tik laimės. Niekada nekenksiu buvusiems vyrams. Aš juos visus labai myliu. Bučkiai!

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai