Inga Budrienė atskleidė 20 metų trunkančios savo meilės paslaptį: „Tai – pavyzdys mūsų vaikams“

Inga ir Darius Budriai / Diamond-photo.com ir „LV Photography“ nuotr.
Autorius: Lina Grinkevičienė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2021-01-10 18:57
Sėkmingai dirbanti verslininkė, švenčių organizatorė koronaviruso grimasų nepabūgo. „Pati skutu bulves, verdu cepelinus, kepu duonelę... Darbo nebijome – dirbame visa šeima šiuo sunkiu verslui metu“, – atvirauja Inga Budrienė, spinduliuojanti ne tik grožiu, bet ir optimizmu bei nuoširdumu.

Trumpa dosjė

  • Horoskopo ženklas. Svarstyklės.
  • Vaikai. Nojus (25 m.), Kernius (15 m.), Mantukas (15 m.).
  • Profesija. Verslo administravimas Kauno kolegijoje.
  • Gyvenimo iššūkis. Prieš 11 metų į šeimą priimti Mantuką.
  • Nemėgstamiausias buities darbas. Išskalbtų vyriškų kojinių rūšiavimas.
  • Pomėgiai. Keliauti, skaityti, lankytis teatre, rengti staigmenas, kurti...
  • Įvaizdis. Mėgstu jį keisti, priklausomai nuo nuotaikos, dienos planų.
  • Mėgstamas posakis. „Viskas turi savo kainą.“
  • Vertingiausia kolekcija. Vintažinio šampano.
  • Didžiausia baimė. Išdavystė, neištikimybė.
  • Lūpdažis. Ryškiai raudonas.
  • Geriausia dovana. Prisiminimai.
  • Įsimintiniausias gimtadienis. Šiaip visi, bet labiausiai – 45-asis, švęstas Prancūzijos pilyje. Tai buvo mano svajonė.
  • Energijos užtaisas. Alano Chošnau dainos.
  • Filmas. Išskirčiau filmą „Šeimynėlė“ (ypač tinka vis dar svarstantiems ir neapsisprendžiantiems dėl įvaikinimo).
  • Paskutinė įkvėpusi knyga. „Penkios meilės kalbos.“
  • Trukdanti savybė. Užsispyrimas.
Inga Budrienė / Varna Studio nuotr.
Inga Budrienė / Varna Studio nuotr.

Dažnai interviu pabrėžiate, kad mėgstate švęsti gyvenimą. Kaip tai daryti sekasi šiuo neramiu laiku?

Veikliam žmogui veiklos netrūksta! Per pandemiją mūsų restoranas dirba – tiekiame maistą į namus. Kadangi viskas vyksta kitu režimu, daug ką darome patys. Ir bulves skutame, ir naminę duonelę kepame, ir užsakymus išvežiojame. Mes su Dariumi darbo nebijome. Padeda ir vaikai.

Darbo niekada netrūksta socialiniuose tinkluose. Daug veiklos – geriausias blogų minčių priešnuodis ir puiki saviraiškos forma. Žinoma, reikia nepamiršti ir pailsėti. Gyvenime mane įkvepia Coco Chanel mintys: „Norint būti nepakeičiamai, reikia nuolat keistis“ arba: „Jei norite turėti tai, ko niekada neturėjote, teks daryti tai, ko niekada nedarėte...“ Manau, svarbiausia – rasti savo motyvaciją, suteikiančią galimybę mėgautis gyvenimu ir įveikti iššūkius.

Neleidžiate sau liūdėti?

Taip. Visai neseniai atostogavome Kretoje. Įprastai mes daug keliaujame. Gaila, šie metai – visai kitokie. Sausį su visu „Briedžių medžioklės“ kolektyvu 20-metį minėjome Egipte, o lapkritį aplankėme Kretą.

Mūsų namuose visada yra daug žmonių, o už durų laukia daugybė prasmingų užduočių. Laisvas vakaras? Tokių būna retai. Daug skaitau. Vaikštau į renginius. Dalyvauju socialiniuose projektuose. Ruošiu pamokas su vaikais. Organizuoju šventes. O pokalbis visada padeda – ir kai liūdna, ir kai linksma. Aš tiesiog neleidžiu sau liūdėti.

Esate sėkmingai dirbanti verslininkė. Nuo ko viskas prasidėjo?

Juokaudama sakau, kad noras verslauti atsirado iš meilės vyrui. Kai susipažinome, Darius jau buvo patyręs, ką reiškia dirbti sau. Jo siekis ką nors sukurti užkrėtė ir mane. Vyras turėjo makaronų fabrikėlį, prekiavo cukrumi, o aš užėmiau administratorės pareigas viename restorane.

Kai Darius pasakė norįs turėti restoraną – pramogų centrą, mums neliko abejonių dėl to, kokiu keliu kartu pasukti. Tuo metu nė nenumanėme, kad „Briedžių medžioklė“ Karmėlavoje virs šeimos restoranu su hipercepelinais, o aš kursiu jautriausias šventes kitiems žmonėms.

Inga Budrienė JAE / Asmeninio archyvo nuotr.
Inga Budrienė JAE / Asmeninio archyvo nuotr.

Koks jūsų neblėstančios energijos receptas?

Mylėti save, skirti laiko sau! Svarbiausia – gerai pailsėti ir tinkamai maitintis. Juk ne veltui atsirado posakis „grožio miegas“, o kad sveikata prasideda žarnyne, skelbia vis daugiau mokslininkų, medikų ir mitybos specialistų. Aš jau ilgą laiką nevalgau galvijų mėsos, bet žuvį, jūrų gėrybes labai mėgstu. Didelę silpnybę jaučiu burokėliams. Domiuosi dvasiniais dalykais, meditacija, stengiuosi sveikai maitintis – atsisakiau daugybės produktų, tokių kaip duona, bulvės, majonezas, cukrus...

Atrodo, laikas jums ne priešas, bet sąjungininkas. Kaip jums pavyksta išlikt jaunatviškai?

Pasirūpinusi vidumi, laiko skiriu ir išorei. Mėgstu įvairias procedūras, lankausi ne viename salone. Prieš metus pirmą kartą išmėginau dailiosios lyties atstovių itin pamėgtą hialurono užpildo terapiją. Rezultatu esu labai patenkinta! Tiesa, gyvenime svarbu žinoti saiką. Visose srityse.

Ar tokiai veikliai moteriai kaip jūs lieka laiko šeimai?

Man darbe nereikia būti nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro, paskui grįžus dar gaminti vakarienę. Turėdama nuosavą restoraną, sutaupau daug laiko, įprastai skiriamo buities darbams. Ir dienotvarkę galiu susikurti tokią, kokios noriu. Todėl laiko šeimai tikrai lieka. Vaikams noriu įskiepyti visas žmonėms svarbias vertybes. O jų daug. Tiesa, tai padaryti nelengva, nes jaunoji karta – labai specifinė. Greta noro stengtis vis išlenda pageidavimas viską turėti greitai ir lengvai. Mūsų Kernius labiau susitelkęs į mokslus, darbą kompiuteriu, o Mantas – tikras tėčio pagalbininkas. Vyriausias sūnus Nojus jau gyvena savarankišką gyvenimą su drauge Kornelija.

Inga Budrienė „Krikštynų pasaka“/Organizatorių nuotr.
Inga Budrienė „Krikštynų pasaka“/Organizatorių nuotr.

Kaip jūsų gyvenime atsirado Mantukas?

Mantuką į šeimą priėmėme, kai jam buvo ketveri. Dabar jam jau penkiolika. Nemąstėme apie įvaikinimą, nevaikščiojome po globos namus. Viskas įvyko taip, lyg tai būtų nusprendusi aukštesnioji jėga. Moterų klubo „Ad Astra“ iniciatyva 2009-ųjų sausį buvo pakrikštyta dešimt vaikų globos namų auklėtinių – tarp jų buvo ir Mantas.

Pirmiausia tapote krikštatėviais, o paskui ir įtėviais?

Taip. Būsimiems krikšto tėvams globos namų darbuotojos iki krikštynų mažylių nerodė. Mes žinojome tik jų vardus ir amžių. Vaikus pamatėme bažnyčioje. Būsimieji krikšto tėvai, tarp kurių buvome ir mes su Dariumi, juos po vieną ėmėme ant rankų, vilkome krikšto marškinius ir nešėme prie altoriaus. Mums buvo lemta krikštyti Mantą.

Krikšto tėvų niekas nemokė, kaip jie turės elgtis ateityje, nebuvo aptartos tolesnės pareigos. Tačiau tądien su vyru ant rankų palaikę likimo nuskriaustą vaiką jutome, kaip jis prie mūsų glaudžiasi, nenori paleisti... Po savaitės nuvykome jo aplankyti... Taip ir prasidėjo mūsų su Mantu istorija.

Inga Budrienė su šeima
Inga Budrienė su šeima

Viena iš jūsų pagalbos žmonėms formų – ir klubo „Ad Astra“ veikla, kuriai vadovaujate?

Moterų klubas „Ad Astra“ veikia jau seniai. Jo nares jungia noras būti naudingoms, palengvinti sunkiai gyvenančių žmonių kasdienybę. Jau 13 metų esu klubo direktorė, Dalia Teišerskytė – jo prezidentė ir įkūrėja. Tai – ir garbė, ir atsakomybė. Mūsų klubo veikla – labai plati. Padedame Kauno klinikų Neonatologijos klinikos neišnešiotų naujagimių skyriui. Pačiai ten teko būti, kai prieš 15 metų anksčiau laiko pagimdžiau Kernių.

Klubui padedant buvo įrengtos palatos neišnešiotiems naujagimiams ir jų mamoms. Padedame ir neišnešiotų naujagimių reanimacijos skyriui. Kita mūsų veiklos sritis – pagalba vaikų globos namams. Mūsų klubas taip pat remia talentingus vaikus, skinančius laurus tarptautiniuose konkursuose.

Duoti kitiems yra gera. Gėris visada grįžta bumerangu. Tada ir laimės daugiau, ir džiaugsmo gyvenimui netrūksta.

Inga ir Darius Budriai santuokos įžadus atnaujino Maljorkoje / „LV Photography“ nuotr.
Inga ir Darius Budriai santuokos įžadus atnaujino Maljorkoje / „LV Photography“ nuotr.

Koks jums yra gerų santykių receptas?

Šeima mano gyvenime – pirmoje vietoje. Jos, kaip ir meilės, nenusipirksi už jokius milijonus. Gyvendami šeimoje partneriai neišvengiamai priversti derintis, prisitaikyti vienas prie kito. Iš vyro išmokau tolerancijos ir kantrybės. Tam prireikė laiko, nes esu greitai užsiplieskianti, užsispyrusi, ne visada mokanti patylėti, kur reikia. Tad dabar mūsų namuose jau nėra iš nieko kylančių konfliktų.

Aš tikriausiai išmokiau Darių saugoti santuoką ir vienam kitą, nepamiršti rodyti dėmesio. Pati rodžiau pavyzdį, kad reikia stalą romantiškai paruošti arba šiltai pasitikti, bent žvakę uždegti. Atrodo, smulkmenos, bet jos stiprina tarpusavio ryšį. Dabar jis pats to nepamiršta. Juolab tai yra pavyzdys mūsų vaikams, nes trys sūnūs auga! Jie mato ir mokosi, kaip reikia gražiai elgtis su moterimis. O svarbiausia mūsų šeimos taisyklė – viską daryti kartu. Nėra atskirų atostogų, pramogų ar laisvalaikio.

Ir nėra poreikio pabūti atskirai?..

Nuo pat pirmų santuokos dienų esame sutarę, kad pas mus nebus atskirų mergaičių ar berniukų vakarėlių. Per kažkurias mūsų vestuvių metines kažkam kilo idėja surengti bernvakarį ir mergvakarį. Mes nusprendėme juos sujungti. Manau, kai žinome, kas kur yra, ką veikiame, niekam nekyla papildomų klausimų ir nesusipratimų. Nežinau, ar toks receptas tinka visiems, nes pirmiausia turi sutapti partnerių pomėgiai. Mums pasisekė. Kartu gyvename jau daugiau nei 20 metų, bet kuo toliau, tuo labiau norisi laikytis vienam kito. Jei mums abiem gera, gražiai sutariame, tai kam dar kažko ieškoti?! Geresnių tikrai nerasime. Be to, tai mūsų antros santuokos. Vyrui sakiau, kad reikia atnaujinti įžadus, kad mane labiau mylėtų. Kadangi turėjome įregistravę tik civilinę santuoką, vis klausdavau: „Kada tu mane nuvesi prie altoriaus?“ Norėjau, kad būtume palaiminti kažko iš aukščiau. Mano svajonė išsipildė Maljorkoje prieš trejus metus.

Inga Budrienė/ Diamond-photo.com nuotr.
Inga Budrienė/ Diamond-photo.com nuotr.

Ko palinkėtumėte sau ir kitiems?

Gyventi taip, kad būtų ką prisiminti! Pasak ispanų filosofo Jose Ortegos y Gasseto, kuo labiau vengiame kam nors paskirti gyvenimą, tuo tuštesnis jis tampa. Tad negailėkime jo ir... pajusime pilnatvę.

Naujausi straipsniai