Informatikos mokytojas A.Burkšaitis: kaip dvejetukininką paversti olimpiadų nugalėtoju?

Antanas Burkšaitis/Asmeninio archyvo nuotr.
Antanas Burkšaitis/Asmeninio archyvo nuotr.
Beatričė Staniūnaitė
Šaltinis: Žmonės.lt
2019-08-16 13:42
AA

Šakių rajone gyvenantis fizikos ir informacinių technologijų mokytojas Antanas Burkšaitis (66) daro stebuklus: mokiniai, besidomintys informatika, o kartais net ir dvejetukininkai, atsidūrę šio mokytojo klasėje, tampa nacionalinių ir tarptautinių olimpiadų nugalėtojais. Šiuo metu dalis buvusių Antano mokinių studijuoja Kembridžo, Edinburgo, Glazgo bei kituose garsiausiuose pasaulio universitetuose.

Pasirodo, kad pats žymusis Lukšių kaimo mokytojas Antanas Burkšaitis informacinių technologijų specialybės niekur nesimokė. „Pagal išsilavinimą esu fizikas, o informacinių technologijų mokiausi savarankiškai. 1988-1990 metais mokytis lengva nebuvo: domėjausi, daug skaičiau, žinių sėmiausi iš knygų ir tik vėliau iš interneto“, – taip savo karjerą pradėjo ilgametis Lukšių Vinco Grybo gimnazijos pedagogas.

Kada įsigijote pirmąjį savo kompiuterį?

Pirmąjį savo kompiuterį atsimenu iki šiol. Tai buvo tarybinis BK-0010 kompiuteris, kurį įsigijau 1990-aisiais.

Lyginant su šiuolaikinėmis technologijomis, pirmasis mano kompiuteris buvo labai primityvus, jungėsi prie televizoriaus, tačiau tai buvo kažkas neįprasto ir stebuklingo, juk niekas anksčiau tokio daikto nebuvo matęs.

Kuo jus sužavėjo informatikos mokslas? Juk tada tai buvo visiškai nauja ir nežinoma sritis.

Manau, kad vienos priežasties nėra. Galbūt, prisiminus tą laikmetį, galėčiau paminėti vieną seną kolegą mokytoją, kuris tuo metu domėjosi skaičiavimo technika ir pirmosiomis skaičiavimo mašinomis, kurių dydis prilygo kambario ar net namo dydžiui. Vaikštinėjant po pamokų nuolatos klausydavausi jo pasakojimų apie šias technologijas. Tikriausiai pasąmoningai apdorota informacija turėjo įtakos tolesniems mano gyvenimo planams.

Beje, gamtos mokslai turi nemažai sąsajų su informacinėmis technologijomis. Tai, kad buvau fizikos mokytojas, o tuo pačiu ir neblogai išmaniau matematiką, kuri reikalinga programavime, lėmė norą savo žinias panaudoti kažkur kitur. Visi šie dalykai ėjo pakeliui, matyt, todėl ir apsistojau ties informatika.

Nors informacinių technologijų žinių sėmėtės savarankiškai, gebate jas puikiai perduoti savo mokiniams, kurie neretai tampa ir šios srities profesionalais. Galbūt turite tam tikrą mokymo metodą ar principą, kuriuo vadovaujatės?

Kartą išgirdau vieną posakį, kuriuo vadovaujuosi ir mokydamas vaikus: „Mokinys – tai ne indas, kurį reikia užpildyti, o fakelas, kurį reikia uždegti“. Tai reiškia, kad pirmiausia mokytojas turi būti dvasinis vadovas, kuris geba pakeisti mokinio mąstymą, uždegti norą mokytis bei domėtis. Kai žmogus tampa apsėstas idėjos, jis visada gauna didelius rezultatus, o kai darbas yra atliekamas per prievartą, jis dažniausiai būna bevertis.

Yra parašyta nemažai knygų ir straipsnių, kaip sukurti ryšį su mokiniais, įkvėpti juos mokslui, įdomiai dėstyti ir pateikti informaciją. Dėstomą medžiagą gali pateikti stovėdamas ant vienos kojos, mosuoti rankomis ar atsinešti į klasę naują išradimą ir taip bandyti atkreipti mokinių dėmesį, tačiau visa tai veikia tik trumpą laiką. Daug svarbiau ne dėstymas ir technika, o psichologija ir mokytojo žmogiškumas.

Tačiau šiais laikais atrodo itin sunku „uždegti“ mokinius ir įteigti norą mokytis. Kaip tą padaryti?

Mokytojas turi jausti žmogų, esantį šalia savęs, ir jį „užkalbėti“. Tačiau kai kalbasi du žmonės, su kiekvienu juo tekstas yra skirtingas, nėra vieno burtažodžio ar metodo, kaip tą padaryti. Tai nėra sakinys, tai labiau ilgalaikis procesas ir subtilus mokinio bei jo emocijų pajutimas. Juk ir gyvenime mes pasirenkame paskui kuriuos žmones eiti, o tai priklauso nuo to, ką jis kalba ir kaip kalba. Tai yra vadinama kalbėjimo įtaiga ir tam reikia nemažai laiko bei pastangų, kurių neretai šioje profesijoje pritrūksta.

Mokinys – tai ne indas, kurį reikia užpildyti, o fakelas, kurį reikia uždegti.

O kaip yra su „problematiškaisiais“ mokiniais? Juk net ir su jais jūs randate bendrą kalbą.

Pas mane ateina mokiniai, kurie būna jau 3-4 metus neruošę namų darbų, todėl normalu, kad su jais reikia kalbėti kiek kitaip. Dažnai tokie mokiniai būna nusivylę, nepasitiki savimi, o kartais pyksta ne tik ant savęs, bet ir ant manęs.

Tokiu atveju bendras darbo principas neveikia, tad norint kažką pasiekti, reikalingas maksimalus individualumo lygis. Dauguma dalykų mūsų gyvenime vyksta masiniu būdu, tačiau tai nėra produkcija, tai tiesioginis darbas su žmogumi, todėl tradicinis modelis, kai pateikiamos vienodos užduotys visiems mokiniams – neteisingas.

Žinoma, kai klasėje yra trisdešimt mokinių, mokytojas patenka į pinkles ir diferenciacija beveik neįmanoma. Galbūt todėl ir lengviau dirbti kaimo mokyklose, iš kurių taip dažnai mokytojai ir mokiniai bėga.

Ar per savo darbo praktiką pasitaikė tokių mokinių, kurie turėdami prastus pažymius vėliau pasiekė puikių rezultatų?

Turėjau mokinį, kuris mokėsi pagal adaptuotą programą, kadangi turėjo sveikatos sutrikimų. Ėjo dienos, vėliau ir mėnesiai, o aš vis nemačiau jokių pasikeitimų mokinio rezultatuose. Reikėjo laiko ir kantrybės. Tikslas buvo bendras – ne tik mokinio, bet ir mokytojo. Ir mes jį pasiekėme: po kurio laiko mokinys perėjo į įprastą mokymosi programą, baigęs mokyklą įstojo į universitetą ir šiuo metu dirba informacinių technologijų srityje.

Kaip manote, ar Lietuvos švietimo sistema turėtų skirti daugiau dėmesio psichologiniam mokytojo ir mokinio santykiui?

Lietuva ir jos žmonės, dirbantys įvairiose sistemose, daro tai, ką gali. Nesu „verksnys“ ir nesakau, kad esame atsilikę. Mes viską darome galimybių „rėmuose“, kadangi esame priklausomi nuo tam tikrų sąlygų ir net praeities.

Tačiau labai dažnai stebiuosi, kai sudarinėjant Lietuvos mokyklų reitingus visos mokyklos yra sumetamos į vieną „katilą“. Kaimo ir miestų mokyklų sąlygos, socialinės grupės ir pati visuomenė, iš kurios ateina mokiniai, yra labai skirtingos. Manau, tokie reitingai visiškai neturi prasmės ir nieko neparodo nei apie mokytojus, nei apie mokinius. Viskas slypi ne lentelėse, o mokyklos bendruomenės viduje.

Antaną Burkšaitį rugsėjo 6-7 dienomis bus galima sutikti ir pasiklausyti jo minčių Birštone vyksiančiame festivalyje „Būtent!“.

Diskusijų festivalis „Būtent!“ – tai visiems atviras ir nemokamas renginys, kuriame laukiamas kiekvienas. Čia susitinka verslo, politikos, kultūros, nevyriausybinių organizacijų atstovai ir kiti visuomenės nariai. Festivalio tikslas – skatinti šalyje diskusijų ir įsiklausymo kultūrą, pilietinį įsitraukimą bei toleranciją skirtingiems požiūriams.