Influencerė Patricija Mickutė: apie mamystę jauname amžiuje ir kodėl nutolo nuo muzikos

Patricija Mickutė su sūnumi Benu / Alisac.photography ir asmeninio archyvo nuotr.
Ugnė Martusevičiūtė
Šaltinis: Žmonės
AA

Beveik 50-imt tūkstančių sekėjų instagrame turinti Patricija Mickutė (22) kasdien dalijasi vaizdais iš asmeninio gyvenimo ir vienerių metų sūnaus Beno auginimo subtilybėmis. Vis dėlto ji išgarsėjo perdainuodama garsiausius kūrinius ir sužavėjusi savo unikaliu balsu, kurį demonstravo ir projekte „Lietuvos balsas“. Patricija yra dirbusi su ryškiausiu Lietuvos prodiuseriu, mokėsi dainuoti pas vieną geriausių mokytojų šalyje Rositą Čivilytę. Tačiau šiuo metu ji džiaugiasi atradusi save šeimos gyvenime ir, kaip pasakoja, dabar yra nutolusi nuo muzikos.

Patricija Mickutė gimė ir augo Varėnoje, ten ir prasidėjo jos muzikinis kelias. Dainuoti pradėjo būdama vos 4-erių, lipo ant scenos tiek su įvairiais kolektyvais, tiek kaip solistė. Vėliau savo laimę bandė ir projekte „Lietuvos balsas“, išleido ne vieną autorinę dainą.

15min Patricija papasakojo, kodėl šiuo metu muzikinė karjera yra sustojusi, kaip sekasi būti mama sūnui Benui, kurį augina kartu su mylimuoju, bei padrąsino jaunas merginas, bijančias pasiryžti motinystei.

– Muzikoje patyrei visko, o koks šiuo metu tavo santykis su ja?

– Dirbau su vienu prodiuseriu, tačiau be jokio kontrakto. Priėjo toks taškas, kada turėjau rimtai apsispręsti ir pasirašyti sutartį, po kurios prasidėtų koncertai, kurie galėtų vykti ir naktį. Tada pagalvojau ir supratau, kad viso to nenoriu, tad nusprendžiau stabdyti veiklą.

Esu šeimos žmogus, man svarbu būti su sūnumi. Jis per mažas, kad palikčiau vieną ir kiekvieną savaitgalį kažkur koncertuočiau. Iš tikrųjų, noras užsiimti muzika dingo dar per pandemijos laikotarpį, kai sustojo dainų kūryba ir leidyba, viskas tempėsi, trūko motyvacijos.

Patricija Mickutė su sūnumi Benu / Asmeninio archyvo nuotr.

Tiesa, muzika mane vis dar traukia dėl to, kad buvau prie jos pripratusi, o ir tėvus buvo liūdna nuvilti. Jie taip stengėsi, įdėjo ne tik pastangų, bet ir finansų. Mokyklos laikais jie mane vienąkart per savaitę iš Varėnos veždavo į Vilnių, kad mokyčiausi pas Rositą Čivilytę, investavo ir savo laiko, ir pinigų. Atrodo, net šiek tiek gėda sakyti tėvams, kad nebenoriu dainuoti, kad muzika netraukia taip, kaip anksčiau.

– Ar tėvai visgi suprato? Gal bandė perkalbėti?

– Suprato – aš jau suaugęs žmogus, mano pasirinkimai yra mano reikalas. Mama bandė perkalbėti, bet jau buvau nusprendusi, kad šiame gyvenimo etape nenoriu dainuoti.

Pasirinkimas atėjo su laiku. Pomėgiai juk irgi keičiasi laikui bėgant, kaip ir pats žmogus. Gal po penkerių metų norėsiu grįžti į sceną ar išleisti kokią dainą, vaikas jau bus didelis.

– Kai atsimeni tuos laikus scenoje, kas tada buvo sunkiausia?

– Esu uždaras žmogus, neleisdavau žmonėms suprasti savo emocijų. Tarsi turėdavau skydą tarp savęs ir kitų, dainuodavau šaltu veidu, atrodydavau paslaptingai.

Pasikeisti taip, kad galėčiau rodyti žmonėms, ką jaučiu, buvo labai sunku. Atsimenu, su mokytoja verkiau, supratusi, kad pati užsidedu tokį bloką, stabdantį atsiverti kitiems. Prireikė labai daug laiko, kad vis dėlto pavyktų sušildyti žmonėms širdį ar pajusti šiurpuliukus dėl mano balso.

– Gal dar labiau tave suminkštino, sujautrino ir prieš metus įvykęs vaiko gimimas?

– Faktas – kai gimė vaikas, pasidariau skystesnė visame kame. Žiūrėjau į vaiką ir verkiau iš laimės. Kai vyras vežė iš ligoninės, visą kelią negalėjau nulaikyti emocijų, ašaros tiesiog bėgo upeliais. Suprasti, kad esu mama, prireikė gal kokių penkių mėnesių, iki tol viskas atrodė lyg koks sapnas.

Vaiko šypsena man sukelia tiek emocijų, kiekvienas jo apkabinimas, atėjimas pas mane taip suminkština širdį.

Patricija Mickutė / Alisac.photography nuotr.

– Sakei, kad visad svajojai būti jauna mama. Tačiau ar ši žinia nustebino artimuosius? Kaip jie reagavo?

– Buvo labai juokinga. Šiaip visi žinojo, jog aš noriu būti jauna mama – jau šešiolikos sakiau, kad 20-ies noriu turėti vaiką, savo namus, gyventi šeimoje. Kai pasakiau sesėms, jos pradėjo juoktis ir ašarotis iš laimės. Tėvai irgi labai apsidžiaugė, sakė, kad to ir tikėjosi.

Sesėms gal ir keista buvo, nes aš pati jauniausia. Bet viena sesė, kuri jau laukiasi trečio vaiko, sakė, kad, kai buvo jauna, tikrai nemąstė apie vaikus, net negalėjo apie tai pagalvoti. O aš, anot jos, puikiai su šiuo vaidmeniu susitvarkau, man nekyla jokių klausimų, viską žinau ir pasidarau.

Kaip ir dauguma mano draugių sako, aš gimiau būti mama, man taip gerai viskas sekasi, atrodo, tarsi tam sutverta esu. Ir pati tai jaučiu. Man šis vaidmuo yra pats svarbiausias ir brangiausias gyvenime, juo labai džiaugiuosi.

– O kaip vis dėlto pasikeitė gyvenimas po Beno atėjimo?

– Mažiau laiko sau, vyrui, bet aišku, bandome jo surasti. Kartais vaiką prižiūri močiutės ar auklė. Svarbu išeiti pasigražinti, pavakarieniauti ar tiesiog pasportuoti, negalima pamiršti savęs ar antros pusės. Aišku, vaikas yra pats svarbiausias žmogus, bet vis tiek reikia stengtis ir dėl savęs.

Pavyzdžiui, kai kur nors einu, visur matau tik savo vaiką. Net kai viena kažkur išvažiuoju porai valandų, visos mintys yra apie tai, kaip jis jaučiasi, kur jis yra, ką veikia ir panašiai. Visas gyvenimas verda aplink vaiką, nes dabar mano pati svarbiausia užduotis yra išauginti gerą dorą žmogų.

– Kol sūnus mažas, gal sunkiau pastebėti charakterį, bet iš išvaizdos Benas labiau panašus į tave ar į tėtį?

– Nulis manęs, visiškai. Net juokiausi – devynis mėnesius nešiojau vaiką, o gimė visiškas tėtis. Na, gal akys didelės, bet ir vyro jos didelės. Iš kokių trijų šimtų žmonių tik du pasakė, kad sūnus panašus į mane, bet turbūt tik tam, kad paguostų. Gal vėliau dar pasimatys.

– Kokias tavo charakterio savybes norėtum, kad Benas perimtų?

– Užsispyrimą, bet ne per daug. Kad nenorėtų įrodinėti tiesos, kaip aš, bet kad nepakęstų neteisybės, mylėtų tiesą, mokėtų atskirti netinkamus žmones gyvenime, turėtų gerą intuiciją.

– O kokias – tavo mylimojo?

– Vyriškumą, humoro jausmą, verslumą. Kad gyvenime daug veiktų ir nesėdėtų vietoje, nežiūrėtų ištisas dienas televizoriaus, o stengtųsi dėl geresnio gyvenimo.

– Kokios šiuo metu yra tavo dienos?

– Darbo dienomis pusę dienos leidžiame namuose, po pietų važiuoju susitvarkyti savo reikalus, o vakarais vaikštinėjame mieste arba parke. Savaitgaliais visada ilsimės, dažnai pakeičiame aplinką ir išvažiuojame kur nors pailsėti, susitinkame su draugais.

– Ar smagu, kad visos trys tavo sesės turi panašaus amžiaus vaikus?

– Labai smagu. Vienos sesės sūnaus amžius skiriasi tik mėnesiu nuo manojo, tai jie labai džiaugiasi vienas kitą pamatę, gerai sutaria. Kai užaugs visi pusbroliai ir pusseserės, bus labai stipri komanda. Gal net nereiks jokių draugų (juokiasi).

Patricija Mickutė su sūnumi Benu / Alisac.photography nuotr.

– Socialiniuose tinkluose daliniesi, kad naktį tenka mažai miegoti, nes Benas dažnai prabunda. Ar vargina bemiegės naktys?

– Tos bemiegės naktys jau tęsiasi vienuoliktą mėnesį. Jis labai dažnai keliasi – šiąnakt, pavyzdžiui, gal dvylika kartų, kas pusvalandį. Norėjo mano artumo. Nežinau, ar čia augimo šuoliai, ar dantukai, ar viskas viename, bet sunku būna tomis naktimis. Pavyzdžiui, atsikelia naktį ir nenori miegoti valandą ar dvi, sūpuoju jį tol, kol reikia. Pavargstu, po tokios nakties jau kokią trečią valandą dienos noriu vėl miegoti, nesinori jokių vakarienių mieste. Bet išgeriu kavos ir toliau gyvenu. Ir šiaip, per vienuolika mėnesių jau tikrai galima įprasti, tai tampa normalu.

– Kas suteikia daugiausiai stiprybės po tokių bemiegių naktų?

– Vaiko šypsena, prabudus ryte. Jis žiūri iš savo lovytės ir juokiasi, tada iš karto pamirštu, kas blogai. Ta šypsena viską atperka.

– Ką patartum jaunoms merginoms, kurios galvoja, kad motinystė yra labai sudėtinga, kad neliks laiko sau ir panašiai?

– Viskas priklauso nuo nusiteikimo. Kai laukiausi, niekada nemąsčiau, kad man bus sunku – sakiau, visur važinėsiu su vaiku, ir į sporto salę su juo nueisiu. Taip ir buvo iki kokio ketvirto mėnesio. Jis per tą laiką miegodavo automobilio kėdutėje. O ką daryti, kai nesinori jo palikti su niekuo kitu, nes kas valandą ar dvi prašo valgyti, o laiko sau vis tiek reikia. Tai ir vaikščiojome ir į manikiūrus, ir į pedikiūrus kartu.

Viskas yra mąstyme ir nusiteikime. Reikia kuo pozityviau nusistatyti, kad viskas bus gerai, kad viskas seksis ir vaikas bus labai geras, prisitaikys prie sąlygų (šypsosi).

Be to, mažiau klausytis bobučių pasakojimų, nelyginti savo vaiko su kitų mamų vaikais. Didžiausia klaida padaroma tada, kai lyginame, nes visi jie yra skirtingi. Jei galvoji, kad bus sunku, tai taip ir bus. Ką mąstai, tą ir prisišauki – minčių galia tikrai egzistuoja.

– Gal jau sukasi mintys apie dar vieną vaikelį? Ar svajoji apie didelę šeimą, kadangi pati iš didelės esi?

– Visada sakiau, kad noriu dviejų ar trijų vaikų, gal kažkada ir apie keturis svajojau, bet tokiu atveju jau reiktų didesnio namo (juokiasi). Ateityje matome ne vieną vaiką, tikėkimės, kad šeima kada nors padidės. O kol kas – tik pasvajojame.

Patricija Mickutė (11 nuotr.)
+5
Skaitykite daugiau