Infarktą patyręs Giedrius Drukteinis: „Norisi rasti atsakymą, kodėl grįžau“

Giedrius Drukteinis / Gretos Skaraitienės / „Žmonės Foto“ nuotr.
Autorius: JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ
Publikuota: 2019-08-17 21:02
„Juokas juokais, bet kartais jaučiuosi kaip Stepheno Kingo siaubo romano herojus, prikeltas antram gyvenimui... O šalia visų kasdienių gyvenimiškų klausimų iškilo naujas ir svarbiausias – kam? Paauglystėje visi pereiname prasmės ir savo kelio paieškų etapą. Bet prie šitų klausimų grįžti sulaukus beveik penkiasdešimties – daug sudėtingiau...“ – šyptelėjęs prisipažįsta prieš du mėnesius infarktą patyręs ir kelias dienas buvęs ištiktas komos žurnalistas, etiketo žinovas Giedrius Drukteinis (49).

Kodėl taip sakote?

Nes viskas, kuo gyvenai iki šiol, ką darei ir rinkaisi, dabar atrodo klaida. Niekai, banalu, menka...

Pagal medicininių prietaisų rodmenis esu visiškai grįžęs į gyvenimą. Kaip sako Santaros klinikų autoritetai, organizmas atsikūrė tiesiog stebuklingai. Galiu gyventi kaip ligi tol, tik, aišku, su tam tikromis išlygomis – turiu atsisakyti visų kenksmingų veiksnių, maisto ar gyvenimo elementų, kurie ir privedė prie tokios sveikatos krizės. Žinoma, turėsiu nuolat tikrintis ir vartoti vaistus. Skaičiavau, kad per metus išgersiu pusantro tūkstančio tablečių. Man tai – nemažas kiekis, bet daugiau patyrę juokiasi, kad aš pacanas, palyginti su jais – kai kurie ir po penkis tūkstančius tablečių per metus suvartoja.

Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie pastatė mane ant kojų ir grąžino į gyvenimą, bet... Tas „bet“ atsirado dėl to, kad šiek tiek pasikeitė požiūris. Ūmai netapau dorybingu ir sąžiningu žmogumi. Tiesiog atsigręžus į savo nueitą kelią pribloškė banalybė... Žmonės, išgirdę apie tokį mano sėkmingą grįžimą į gyvenimo rikiuotę, kaip susitarę tvirtina, kad turbūt grįžau baigti kokios nors dar neatliktos misijos, matyt, dar turiu kažką didaus nuveikti. Tai aš dabar ištisas dienas laužau galvą, kokia ta mano misija. Šiaip aš visą gyvenimą laikiausi Kinijos diktatoriaus Mao požiūrio, jis sakė: „Kai neturime ką veikti, imamės daryti didingus darbus...“ O štai dabar pačiam reikia sukti galvą, ką tokio didingo nuveikti.

Giedrius Drukteinis / Gretos Skaraitienės / „Žmonės Foto“ nuotr.
Giedrius Drukteinis / Gretos Skaraitienės / „Žmonės Foto“ nuotr.

Papasakokite apie tą lemtingą gegužės 28 dieną. Kas įvyko? Kas galėjo sukelti infarktą?

Vienas iš paradoksų, kad aš tos dienos neatsimenu. Ir neatsimenu nieko, kas būtų galėję sukelti tokias pasekmes.

Žinoma, reikėtų atsitraukti kelis žingsnius atgal: esu paprastas žmogus, gyvenau taip pat, kaip dauguma jūsų. Tik dabar suvokiau, kad bene didžiausia klaida, kurią dariau aš ir kurią daro absoliuti dauguma bendraamžių vyrų, – mes nesitikriname. Mano kartos vyrų požiūris: „Ar mes kokie slabakai? Negi sėdėsime eilėse prie gydytojų kabinetų?“ Iš savo aplinkos pažįstu vos du ar tris žmones, kurie į savo sveikatą žiūri atsakingai, nuolat tikrinasi. Prisipažinsiu, man jie atrodydavo silpni, net paranoikai, per daug paklūstantys madai. Draugų kompanijose iš tokių net pasišaipydavome. Pasirodo, klydau aš, o ne jie.

Tądien sėdėjau automobilyje ir pasitelkęs laisvų rankų įrangą kalbėjau su kolega. Važiavau pro Seimą, užsidegė raudonas šviesoforo signalas, sustojau prie sankryžos, ramiai tęsėme pokalbį... O kas vyko toliau, žinau jau tik iš kitų žmonių pasakojimų. Draugas sakė, kad staiga vietoj mano balso išgirdo gargaliavimą ir tylą. Aš sukniubau prie vairo – vidury baltos dienos priešais šviesoforą šalia Seimo. Supratę, kad kažkas ne taip, prie mano mašinos pradėjo rinktis vairuotojai iš kitų automobilių. Vieno vaikino draugas kaip tik dirba greitojoje pagalboje, važinėja su reanimobiliu – paskambino jam, pranešė apie įvykį, klausė, ką daryti, kol atvyks greitoji. Buvau ištrauktas iš mašinos ir paguldytas ant žemės. Kaip vėliau man pasakojo, aplink susibūrė koks dvidešimt žmonių, iš kurių tik vienas draugo dėka žinojo, ką daryti...

Jūs tą vaikiną vėliau radote, kalbėjotės?

Jis pats mane susirado – atėjo aplankyti į ligoninę. Jis – mano herojus visiems laikams. Kas žino, jei ne jo veiksmai ir draugo telefonu pagalba, manęs gal jau nebebūtų. Svarsčiau, kaip atsidėkoti žmogui: „Ačiū“ pasakyti, gėlių nupirkti, kava pavaišinti? Padovanoti ką nors materialaus? Į savo gimtadienius pradėti kviesti? Galva neišneša, kaip tokiam žmogui atsilyginti. Gera etiketo dilema – reikės rimčiau ją pagvildenti ir pateikti visuomenei atsakymą. Vis tiek turbūt didesnis atsidėkotojas tokiems žmonėms yra Dievas, o ne aš...

Aš patyriau miokardo (širdies raumens) infarktą, jis buvo sukeltas kraujagyslių aterosklerozės. Mano senelis yra miręs nuo to, tėvas turi aterosklerozę ir yra patyręs priešinfarktinę būseną, bet buvo kur kas vyresnis nei aš dabar. Paprastai kalbant, kraujagyslėse susikaupė viso mano aktyvaus ir nuodėmingo gyvenimo būdo pasekmės – susiformavo trombas ir staiga užkimšo gyvybiškai svarbią kraujagyslę.

Giedrius Drukteinis / Gretos Skaraitienės / „Žmonės Foto“ nuotr.
Giedrius Drukteinis / Gretos Skaraitienės / „Žmonės Foto“ nuotr.

Žiniasklaida net kelias dienas skelbė, kad vis neatsigaunate, esate ištiktas komos, būklė sudėtinga... Kas vyko tomis dienomis?

Kaip man sakė medikai, išgyvenau dvi klinikines mirtis. Buvau atšaldytas. Tai – metodika, apie kurią net nebuvau girdėjęs. Pasirodo, kūnas atšaldomas tam, kad nustotų mirti kraujo negaunančios smegenų ląstelės. Buvau atšaldytas iki 32 laipsnių organizmo temperatūros. Iš tokios būsenos tikimybė pabusti yra lygi penkiasdešimčiai procentų. Iš tų penkiasdešimties dar per pusę daliji šansus, koks pabusi – daržovė pažeistomis smegenimis ar toks, koks buvai. Net jeigu toks, koks buvai, vėl klausimas – be komplikacijų ar visgi bus liekamųjų pasekmių – sutrikusi kalbėsena, pažeista rega ar vestibulinis aparatas. Taigi turėjau vos dvylikos su puse procento tikimybę, kad būsiu toks pat, koks buvau prieš infarktą. Man tikrai labai pasisekė.

Galiu pasidžiaugti dar ir pridėtine ligos verte – palieknėjusiomis kūno formomis (juokiasi). 2010 metais Sudane esu sirgęs maliarija – tada keturias dienas pragulėjau ištiktas pusiau komos. Netekau penkių kilogramų, o dabar – kone dešimties! Gal makabriškai nuskambės, bet maliarija ir infarktas – du atvejai mano gyvenime, kai efektyviai numečiau svorio (juokiasi).

Jūsų pasiklausius, nėra to blogo, kas neišeitų į gera...

Tiesą sakant, dabar gyvenu gerokai liūdniau, nes viskas apribota, sureguliuota. Esu griežtai prižiūrimas, žmona gamina tik sveiką maistą, šaldytuvą laiko užrakintą spyna. O aš po šito infarkto staiga pradėjau svajoti apie saldumynus.

Regis, niekad daug nepiktnaudžiavau nei greituoju maistu, nei alkoholiu. Bet blogiausia, kad apskritai nesilaikiau jokio režimo – bet kada eidavau miegoti, bet kada keldavausi, bet ką bet kur valgydavau, neskaičiuodavau, kiek kavos išgeriu... Labai daug rūkiau. Dabar su gydytojais esame sutarę, kad galutinai mesiu rūkyti per pusę metų, nes po tokios ligos rekomenduojama kuo labiau vengti streso, o staigus atsisakymas būtų per didelis iššūkis organizmui. Bet rūkymą jau dabar esu apribojęs iki 3–5 cigarečių per dieną – palyginkite, seniau įtemptomis dienomis sutraukdavau po 20–40 cigarečių.

Įdomiausia, kad tokių poinfarktinių kaip aš mūsų ligoninės aukšte buvo gal keturiasdešimt. Įvairaus amžiaus ir abiejų lyčių. Gal kiek suabsoliutinu, bet iš tų žmonių turbūt aš buvau didžiausias nenaudėlis, nuodėmingiausias – dėl daugybės surūkomų cigarečių, išgeriamos kavos litrų, hiperaktyvumo, pasaulėžiūros... Kiti trisdešimt devyni, kurie gydėsi po infarkto, buvo sveikuoliai, sportininkai, nestresinio darbo atstovai, ramūs šeimos žmonės. Tai koks tada turi būti, kad tavęs neištiktų šita dalia? Vienas mano bendrapalatis buvo užkietėjęs sportininkas, širdies smūgį jis gavo sporto salėje! Ir net palatoje gulėdamas nesiliovė kilnoti svarmenų, išeidavo į ligoninės kiemą pabėgioti. Man piršosi vienintelė išvada: arba liga yra atpildas už kokius nors praeities veiksmus ir nuodėmes, arba ženklas, kad kažką dar turi nuveikti, jei esi sugrąžintas į šitą žemę. Bet kas galėtų pasakyti, kokia ta mano misija?

Nesijuokite, bet kaip ir kiekvienam man smalsu apie šviesą tunelio gale... Ar likę prisiminimų, gal vaizdinių iš tų komos dienų?

Tik fragmentinių atsijungimų, vizualinių, garsinių ir jutiminių nuotrupų... Ko gero, neegzistuoja joks pomirtinis gyvenimas, į kurį taip norėtume persikelti su visais savo automobiliais, telefonais ir stilinga apranga. Viskas, kas ten mūsų laukia, yra tik tamsa, vienatvė ir tyla.

Todėl atsibusti yra daug smagiau – visi šokinėja aplink tave, myli, rūpinasi, neša apelsinų, braškių ir vynuogių. Aišku, yra darbo įsipareigojimai, todėl pabudus pirmiausia norisi griebti telefoną, skambinti ir žadėti: „Aš tuoj, po poros valandų būsiu.“ Paskui pamažu suvoki, kad to nebus, kad reikės ligoninėje praleisti savaitę, paskui dar laukia ilga reabilitacija...

Bet didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduri patekęs į tokią situaciją, – psichologinis. Nežinau, kaip tai pavadinti – savigrauža ar saviplaka, bet tu visiškai perkainoji ankstesnį savo gyvenimą ir veiklą. Žinoma, vis dar išlikę daug tuštybės, noro puikuotis ir mokyti kitus, kaip jie turi gyventi, bet dabar suprantu, kad tai visiški niekai. Noriu išmokti gyventi ramiau, daugiau laiko leisti su tais, su kuriais iš tiesų norisi, o ne su tais, su kuriais reikia, nes tai vėl neišvengiamai ves prie veidmainystės, streso, beprasmiškai iššvaistyto laiko ir energijos. Mums tik atrodo, kad esame ypatingi, užimame svarbią vietą pasaulyje, bet mums pasitraukus iš aktyvaus gyvenimo arba iš gyvenimo visiškai – niekas nesugrius. Nes nepakeičiamų nėra. Gali turėti krūvas pinigų, valstybės ordinų, gebėti viena ranka iškelti virš šimto kilogramų štangą... Tačiau negali išvengti to, kas lemta iš aukščiau. Ir staiga visos tos pasiekimų štangos tave prislegia...

Iš tiesų svarbūs esame tik artimiausiems žmonėms. Po šitų įvykių kaip niekad aiškiai įvertinau, ką reiškia turėti žmoną, vaikų, tėvus, brolio šeimą, draugų... Jiems esi svarbus ne kaip šaunus etiketo žinovas, gabus rašytojas ar šmaikštus televizijos laidų vedėjas, o kaip tėvas, sūnus, brolis. Va, tai iš tiesų yra vertinga ir brangu. Kiekvienam vienišam žmogui dabar pasakyčiau: padaryk viską, sumažink savo ego, pakeisk charakterį, bet rask artimą žmogų arba brangink tuos, kurie šalia.

Giedrius Drukteinis / Gretos Skaraitienės / „Žmonės Foto“ nuotr.
Giedrius Drukteinis / Gretos Skaraitienės / „Žmonės Foto“ nuotr.

Svarstote, o kas toliau?

LRT pratęsė laidą „Vartotojų kontrolė“ – vadinasi, toliau dirbsime. Žmona tik stabdo, kad nepradėčiau vėl blaškytis, plėšytis, stengtis viena koja būti čia, kita – ten... Saugo mane nuo streso. Bet koks čia stresas? Susiskambini, susitinki, pageri kavos, pasėdi prie kompiuterio, pasifilmuoji, pakomentuoji – ne kirviu juk mojuoji ir ne rąstus tampai. Tik jau turbūt kaip senais laikais po 16–20 valandų per parą nebedirbsiu. Viskas dėl to pasikeitusio požiūrio. Seniau gero norėdamas stvarstydavai už rankų, rodei, baksnojai, kad ne taip kaklaraištis užrištas, ne tokie batai... Dabar, žiūriu, atlaidžiau pradėjau į daug ką reaguoti – argi taip jau svarbu, tų švarko sagų užsegta viena ar dvi? Man daug svarbiau dabar atrodo rasti atsakymą, kodėl grįžau. Gal užsiimti nauja veikla – tapti staliumi ar virėju? O gal eiti į politiką – gal čia būsiu reikalingesnis Lietuvai nei žurnalistikos ir grožinės literatūros srityje? Rimtai! Gal tai ir yra mano naujas kelias? Vėl turiu ieškoti savęs.

Taip pat, kaip prieš trisdešimt metų, kai baigus mokyklą reikėjo rinktis gyvenimo kelią?

Ne visai, nes jauni žmonės yra kupini energijos, vadovaujasi tik jaunystei būdingu požiūriu, kad ateityje laukia vien malonumai, laimė ir pripažinimas. Be to, jaunam žmogui nėra kuo per daug rūpintis – greičiausiai jis dar neturi šeimos, vaikų, įsipareigojimų visuomenei ar bankams. O kai esi beveik penkiasdešimties, atsakomybių – nepalyginti daugiau. Todėl savęs paieškos dažnai atsiremia į realybę – reikia uždirbti duonai, susimokėti už elektrą, įsipilti degalų. Taigi ir ateities kūrimas filtruojamas jau per racionalų materializmą.

Kitų metų sausį man sukaks penkiasdešimt. Būsiu metęs rūkyti ir, tikiuosi, dar labiau sulieknėjęs. Penkiasdešimtmetis daug kam yra ypatinga data. Nes langas tarp jos ir pensinio amžiaus jau gerokai mažesnis nei anksčiau, o norisi dar ką nors labai reikšmingo nuveikti, todėl vieni metasi į politiką, kiti – į netradicines religijas, treti – į ekstremalias sporto šakas. Šiame amžiuje iškylančius moralinius ir fizinius iššūkius lemia artėjančios pabaigos nuojauta: va, tuoj tuoj nebebūsi toks, koks buvai. Todėl šeimyninės krizės, nuopuoliai ir pralaimėjimai, įvykstantys po penkiasdešimties, yra patys skaudžiausi. Nes, galima sakyti, jau nebėra laiko atsikelti ir viską pradėti nuo nulio. O sveikatos krizės dar labiau paaštrina suvokimą, kad gyvenimas turi aiškias pradžios ir pabaigos ribas. Gali manyti, kad esi gražiausias, protingiausias, sąmojingiausias... Vieną minutę tu – kietas, o kitą – tik gargaliuojantis kūnas ant šaligatvio, apsuptas dvidešimties žmonių, iš kurių niekas negali tavęs išgelbėti. Tavęs, paties kiečiausio, nuostabiausio... Staiga paaiškėja, kad prieš amžinybę esi visai nekietas, žmogau...

Naujausi straipsniai