Indrės Valantinaitės poezija – nuo šiol ir elektroninėse knygose

Indrė Valantinaitė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Indrė Valantinaitė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
2013-03-22 11:20
AA

Poetės, kultūros laidos redaktorės ir vedėjos, „Jaunojo jotvingio“ premijos laureatės Indrės Valantinaitės poezijos knygos „Žuvim ir lelijom“ bei „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ nuo šiol prieinamos ne tik spausdintiniu, bet ir elektroniniu formatu.

 

I.Valantinaitė prisimena pirmąją elektroninę knygą perskaičiusi prieš porą metų, tiesa, ji buvusi anglų kalba. Tuo metu tarptautinėse parduotuvėse lietuviškų elektroninių knygų tiesiog nebuvo. Nors kurianti mergina vertina ir vis dar daugiausia skaito popierines knygas, tačiau jau spėjo įsitikinti, kad kelionėse elektroninis variantas patogesnis.

„Žaviuosi technologinėmis galimybėmis. Patogu, kad bet kuriame pasaulio kampelyje išleistą elektroninę knygą galima skaityti ją atsisiuntus per kelias minutes. Be to, galima rinktis iš daugybės skirtingų kūrinių, telpančių vienoje laikmenoje“, – įspūdžiais dalijasi I.Valantinaitė.

Paklausta, ar elektroniniai leidiniai ateityje užgoš popierinius, poetė neabejoja, kad popierinės knygos neišnyks, tiesiog ilgainiui jos taps retesnės, vertingesnės. Panašiai kaip vinilinės plokštelės.

„Esu aistringa muzikos mylėtoja – kadaise jausdavau malonumą pildyti savo fonoteką kompaktiniais diskais, tačiau laikui bėgant perėjau prie MP3 formato. Manau, kad palaipsniui technikos progresas panašiai paveiks ir knygų rinką“, – sako I.Valantinaitė.

I.Valantinaitės poezija dažnai vadinama himnu moteriškumui. Abiejose jos knygose driekiasi moterišku žvilgsniu fiksuojamos patirtys ir istorijos. Pasak autorės, pirmoji knyga „Žuvim ir lelijom“ dabar jai primena mergautinį kambarį, kurio lentynose dar užsilikęs vienas kitas sentimentus keliantis žaislas, o antroji „Pasakos apie meilė ir kitus žvėris“ labiau subrandinta, išbaigta ir asmeniškesnė.

„Poetė sąmoningai renkasi sunkiausią kelią: asmeninius atsivėrimus atsveria mitologinėmis nuorodomis bei figūromis, pasakų bei legendų motyvais. Įstabios metaforų inkrustacijos čia įžeminamos prozinio kalbėjimo gaidomis, teksto lyrizmą išverčiant ne į dainingų posmų, o į baugių kinematografinių vaizdų seką“ – sakė antrosios I.Valantinaitės knygos redaktorius, rašytojas Rolandas Rastauskas.