Indrė Valantinaitė: „Paauglystėje kartais jausdavausi lyg pabėgusi iš muziejaus, tačiau dabar priimu save“

Indrė Valantinaitė
Autorius: Dovilė Štuikienė
Publikuota: 2018-04-23 08:00
Melancholiška prerafaelitų paveikslų gražuolė, tarsi sklendžianti dešimt centimetrų virš žemės, – štai taip ji atrodo kasdienybėje. Bet tai tik viena jos pusė. Poetė Indrė Valantinaitė viduje dar ir maištinga alternatyviosios muzikos gerbėja, ir energinga moteris, kuriai svetimas susireikšminimas, nors jos poezija jau versta į devynias kalbas.

Nesakysiu jai „jūs“, nes Indrę pažįstu jau seniai. Pirmą kartą ją pamačiau prieš daug metų viename TV dainų projekte: lolitiška suknyte pasipuošusi, į kerzinius batus įsispyrusi scenoje spirganti mergina traukė „Nirvana“ dainą. Dievulėliau, koks balsas! Ir tik paskui paskaičiau jos eilėraščių. Pirmoji knyga – „Žuvim ir lelijom“ – buvo gana erotiška, išgąsdinusi drovias kritikes, antroji – „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ – moteriškai brandi, pelniusi jai Jaunojo jotvingio premiją. O visai neseniai išleistą trečiąją, „Trumpametražiai“, Indrė vadina atsisveikinimu su idealizmu.

Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

Kažkada bijojai, kad kasdienis darbas kontoroje nenužudytų tavyje poetės. Kelerius metus rengei kultūros laidas interneto televizijoje, sukaisi kaip voverė. Rasdavai laiko sau?

Galiu tik pasidžiaugti įdomia ir prasminga veikla, kuri buvo kur kas daugiau nei darbas. O kad atsirastų to laiko sau, manau, verta šį tą ir paaukoti, nes XXI amžiuje būtent laikas, o ne kailiai ir deimantai yra tikroji prabanga.

Iš introvertės turėjai persiversti į ekstravertę – juk reikėjo kalbinti žmones, lįsti iš savo kiauto.

Nepasakyčiau, kad esu introvertė. O ir mano patiriamos emocijos dažniausiai būna tarsi parašytos ant veido. Gal tik pastaraisiais metais vis labiau vertinu ramybę ir dažniau pavyksta patylėti ar bent jau pagalvoti prieš ką nors leptelint. Per tuos penkerius metus pakalbinau beveik visus įdomiausius Lietuvos kūrėjus. Kiekvienas susitikimas man buvo tarsi dovana, pamoka. Buvo gera būti tiltu tarp menininko ir žiūrovų.

Poezija mūsų laikais niekada nebuvo madingas, masinis reiškinys. Gaila dėl to?

Tiek laiko skiriame savo buitinei gerovei ir fiziniam pavidalui puoselėti, kad vidus turi vytis, jei siekiame pusiausvyros ir harmonijos.

Dabar susidomėjimas poezija ir Europoje, ir Lietuvoje auga. Turbūt kai persisotiname materialia kultūra, imame springti daiktais, pajuntame trauką prie kažko pirmapradžio ir švaraus, leidžiančio pajusti suspurdant viduje, primenančio, kad esame kur kas daugiau nei vien fizinis kiautas. Be to, mes tiek laiko skiriame savo buitinei gerovei ir fiziniam pavidalui puoselėti, kad vidus turi vytis, jei siekiame pusiausvyros ir harmonijos.

Pirmasis tavo naujosios knygos eilėraštis „Būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo“ skamba kaip odė džiaugsmui. Ir gal išsiskiria iš kitų nuotaika, nors tu nesi verksnė savo poezijoje.

Nei poezijoje, nei gyvenime... Paskutinį kartą dvi ašaros nuriedėjo per Nicko Cave’o koncertą dėl to, kad buvo labai gera ir gražu. Minėtąjį eilėraštį parašiau prieš penkerius metus. Tas laikas buvo itin sunkus mano gyvenime. Niekaip negalėjau rasti ramybės, tad išvykau į kelionę viena. Lankiausi koncertuose, daug laiko praleidau meno galerijose, parkuose. Ir tarsi grožio bomba būtų sprogusi manyje – suvokiau, kad neturiu jokios teisės būti nedėkinga, būdama sveika ir stipri nesimėgauti gyvenimu, kuriame tiek įdomių asmenybių, įstabių meno kūrinių, skanumynų, malonumų, leidžiančių užsimiršti, teikiančių stiprybės. Suvokiau, kad net jei pasitaiko etapas, kai negali džiaugtis gyvybe, bet turi sveikas rankas ir kojas, pamiršk save kuriam laikui, tiesiog eik ir padėk kitiems. Pastebėjau, kad padedant kitiems gyvenimas greičiau sugrįžta į tave po įvairių išbandymų.

Šis eilėraštis labai patiko mano prieš metus iškeliavusiai močiutei. Prieš man einant į kokią laidą ar susitikimą su skaitytojais, ji vis paklausdavo, ar skaitysiu jį. Džiaugiausi tuo, nes pirmoji mano knyga močiutei, didelei poetės Juditos Vaičiūnaitės gerbėjai, didelio įspūdžio nedarė.

Kai esi jauna, turbūt nebijai, kad kritikai tave suvarys, ar ne?

Net dabartinė aš paraustu pagalvojusi, kas dėjosi tos patrakusios dvidešimtmetės mergiotės galvoje.

Kuo esi vyresnė, tuo labiau nebijai. Aš, matyt, išvis nesu itin baili. Eilėraštis ateis toks, koks ateis, visiškai nesvarbu, ką apie jį pasakys kritikai. Jie nepaveiks ir to, kaip aš rašysiu ateityje. Džiaugiuosi įvertinimais, bet greitai pamirštu nuoskaudas, esu visiškai neįžeidi ir pykti moku tik kokias penkias minutes. Straipsnis, proza gali būti rašomi dėl kitų, o poezija – toks keistas dalykas, nėra jokios racionalios priežasties jai atsirasti. Tiesa, pora tekstų pirmojoje knygoje buvo šiokia tokia provokacija. Net pats knygos pavadinimas – neskaičiusieji turbūt įsivaizduoja kokią nors undinę su laptopu ant ežero kranto, o juk tai pirmiausia kvapo apibūdinimas. Neseniai rinkausi tekstus skaitymams iš „Žuvim ir lelijom“. Prisipažinsiu – kai kuriuos skaičiau su šypsena ir retsykiais nevalingai kilsteldama antakius. Net dabartinė aš paraustu pagalvojusi, kas dėjosi tos patrakusios dvidešimtmetės mergiotės galvoje. Nieko keisto, kad toji knyga patiko toli gražu ne visiems.

Nesilankai poetų tūsuose?

Mano draugai ir pažįstami – labai įvairūs žmonės. Su malonumu dalyvauju „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ ar „Šiaurės vasaroje“ – ten toookie šokiai vyksta, kokių net Balkanų poezijos festivaliuose nebūna! Kas kaip moka, tas taip šoka. Nuo gyvųjų klasikų iki debiutantų.

Esi iš senos kauniečių giminės. Brangini savo šaknis?

Artdecinis Kaunas, į kurį prieš maždaug šimtmetį ir atvyko mano tėvo šeima, man labai gražus ir brangus. Deja, paveldėjau tik legendas, kurias galėčiau papasakoti nebent draugams ir tai po poros taurių vyno, nes skambėtų beveik neįtikėtinai. Mano giminės istorija itin paini. Marko Zingerio knygoje „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“ aprašomas tėvo šeimos epizodas – jiedu su Marku buvo kaimynai. Tik knygoje nemažai kūrybinių interpretacijų.

Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

Visada iš bendraamžių išsiskirdavai išvaizda. Atrodydavai kaip nužengusi iš kokio gobeleno su vienaragiais. Dėl to nesijausdavai balta varna? Kaip kažkada sakė poetas Kęstutis Navakas, tu su savo poezija, veidu ir kūnu tikrai būtum galėjusi gyventi XVI amžiuje...

Kiek pamenu, antroji sakinio dalis buvo tokia, kad „geba kurti XVI ir visus kitus amžius hic et nunc“. Kęstutis yra tarsi mano literatūrinis tėvas, vienas pirmųjų palaikiusių ir paskatinusių, kai išgirdo mane, dar moksleivę, skaitančią savo tekstus Kauno menininkų namuose. Nuo kokių dvylikos metų vis girdžiu palyginimų su Botticelli Venera, o draugų vaikai dažnai prisimena animacinį filmuką „The Brave“ („Karališka drąsa“). Mano mama, muzikos mokytoja, laukdamasi manęs, natas buvo apsilenkusi S. Botticelli „Veneros gimimo“ reprodukcija, taigi, matyt, prisibūrė (juokiasi). Paauglystėje kartais jausdavausi lyg pabėgusi iš muziejaus, pavydėdavau kitoms merginoms to šiuolaikinio, džinsinio grožio, tačiau jau kuris laikas priimu save tokią, kokia esu.

Šeimoje augai viena?

Tėvai išsiskyrė, kai buvau septynerių. Iki to ir po to turėjau turbūt visas vaikams išleidžiamas knygeles, aplankėme visus mano amžiui skirtus spektaklius, važiuodavome į premjeras Vilniuje. Tik neseniai supratau, kaip turėjo stengtis mama, kad man nieko netrūktų. Ji beprotiškai daug dirbo. Nepaisant to, kas vakarą dar turėjome muzikavimo tradiciją – buvau jai prižadėjusi pabaigti fortepijono klasę muzikos mokykloje. Prisipažinsiu – ne itin laukdavau tų grojimo vakarų...

Mama turbūt tave pratino prie klasikinės muzikos, bet tu buvai pakvaišusi ir dėl roko?

Dažnai laukdavau mamos darbe, o ir į namus pas mus ateidavo mokinių. Iš jos kambario sklisdavo klasika, o iš manojo – „The Smashing Pumpkins“, „The Cure“, „Cocteau Twins“ ar Kate Bush. Turėjau netgi sąsiuvinį, į kurį išsirašydavau patikusių dainų tekstus. Nuo kokių dvylikos metų domėjausi roko istorija intensyviai ir nuodugniai. Kol nebuvo interneto, buvo sunkiau atrasti muziką, kuri mane tiesiog nunešdavo. Studijų metais rašiau albumų recenzijas.

Tau muzika padeda gyventi?

Labai. Ypač padėjo paauglystėje. Ir tik visai neseniai pradėjau vertinti dar ir tylą.

Ar bendrauji su tėčiu?

Susitinkame su juo ir jo ketvirta žmona keletą kartų per metus, bendraujame ir telefonu. Jis išties moka mėgautis gyvenimu, nors jam jau per aštuoniasdešimt. Manau, kad ir kas nutiktų, turime būti dėkingi tėvams už suteiktą gyvybę, jausti jiems pagarbą.

Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

Turi daug draugų?

Vienas iš dalykų, už ką nuolat jaučiuosi dėkinga gyvenimui, – kad esu apsupta daugybės įvairių nuostabių žmonių. Svarbiausia mane atverianti žmogaus savybė yra šiais laikais toks retas, beveik nykstantis, elementarus gerumas, kur kas svarbesnis net už nuostabą ir pagarbą keliančią erudiciją. Buvo metas, kai draugus rinkausi pagal muzikinį skonį: jei neklauso Davido Bowie ar Becko, tai net neverta tęsti pokalbio. Dar ir dabar atėjusi į svečius pirmiausia apžiūriu knygų ir kompaktų lentynas – turiu tokį įprotį. Bet po poros labai juokingų kuriozų pakeičiau nuomonę.

O kas tau svarbiausia santykiuose su vyru?

Juokas. Nėra patrauklesnio dalyko už gerą humoro jausmą. Ypač užskaitau, jei žmogus moka pasijuokti iš savęs. Rodos, Charlie Chaplinas yra pasakęs, kad prajuokindamas kitus savo sąskaita padedi jiems nuoširdžiai tave pamilti. Tai – tikra tiesa. Toks žmogus niekada nebus įžeidus, susireikšminęs. Vienam mano draugui mama prieš einant į mokyklą patarė: jeigu padarysi kvailystę, pirmas pradėk juoktis iš savęs, kol dar kiti nepradėjo. Manau, kad savo būsimus vaikus mokysiu to paties. O paskui, žinoma, eitų vertybės, tikslai, skonis. Nors šį dabar jau įrašyčiau ne pageidavimų sąrašo pradžioje. Ką aš čia kalbu, kokie sąrašai! Juokinga! Labai teisingai yra pasakyta: paklauskite savo mylimųjų, už ką šie jus myli. Jeigu galės tiksliai išvardyti – ne meilė tatai. Meile jausmus galima vadinti tik tada, kai priimi kitą žmogų, suvokdamas jo netobulumą.

Šiaip įsimylėdavau itin retai. Jau vien todėl, kad dažniausiai patikdavau arba chuliganams, arba pirmūnams, o mane sudominantis tipažas yra itin retas – pirmūno chuligano.

Gal todėl, kad pati tokia esi?

Na, mokykloje pirmūnė nebuvau, nes matematika gerokai sugadindavo vidurkį... O iškrėsti ką nors smagaus ir netikėto labai mėgstu! Šiaip esu nuobodžiai, senamadiškai, jėzuitiškai (baigiau šią gimnaziją) tradicinė (juokiasi). Kaip poetė, turbūt pernelyg normali (šypsosi).

Ir netgi moki dailiai bulves skusti.

Paauksuotų ančių nekepu, bet su buitimi visai neblogai sutariu. Vaizduotė gali padėti nuobodžią rutiną paversti žaidimu. Beje, man tai visai patinka, įstato į kažin kokias vėžes, neleidžia pernelyg toli nuskristi.

Suknelių, su kuriomis tu vis pasirodai, įvairovė labai įspūdinga. Siuviesi?

Taip, esu iš tų, kurios tiksliai žino, ko nori. Vaikystėje norėjau būti ne tik dainininkė ar archeologė, bet ir dizainerė. Nuo keturiolikos metų vis užsidirbdavau pinigų dainuodama – juos išleisdavau knygoms, kompaktams ir suknelėms. Mano miela siuvėja įskaito kreivus šleivus piešinius. Taigi kai kurios iš tų, su kuriomis pasirodau, yra siūtos net mokyklos laikais. Turiu šiek tiek tuštybės ir geismo mėgautis gyvenimo paviršiaus grožiu.

Dažniausiai, net netyčia sutikta gatvėje, atrodai it nužengusi nuo podiumo. Tu kada nors išeini į gatvę susivėlusi, bet kaip apsirengusi?

Jei kalbame apie renginius, savo išvaizda visų pirma parodome pagarbą aplinkai, organizatoriams ir mus supantiems žmonėms. O šiaip mėgstu visokius pokštus krėsti – pavyzdžiui, nueiti į šokoladinę, esančią prie namų, su pižama. Mėgaujuosi prajuokindama draugus ir pati save. Kartais tai pavyksta visai netyčia, dėl išsiblaškymo. Tarkim, duše susuktą kuodą sutvirtinu perverdama dantų šepetuką, užsimirštu ir vaikštau taip mieste, kol kas nors pradeda juoktis. Tai, kas tobula, – nuobodu.

Luko Balandžio / 15min nuotr.
Luko Balandžio / 15min nuotr.

Kada nors buvai maištautoja? Jei žmogus paauglystėje ar labai žalioje jaunystėje neišsidūksta, tas dūkas kartais trenkia galvon vėliau...

Priimu pasaulį tokį, koks jis yra. Nešvaistau tuščiai emocijų ir jėgų, susitaikau su tuo, ko negaliu pakeisti. Visi pasidūkimai turi savo kainą. Tai, ką iki kokių dvidešimt penkerių galima vadinti kvailystėmis, paskui gali tekti įvardyti kaip klaidas. Čia jau priklauso nuo asmeninio santykio su atsakomybe.

Esi drąsi: per knygos pristatymą ramiausiai gali padainuoti. Ir skaitant eilėraščius balsas nedreba.

Tas jaudulys yra labai malonus. Primena tą, kurį juntame įsimylėję. Juolab kad dabar dainuoju labai retai – per draugų vestuves, savo knygų pristatymus ar vonioje, taigi dalis mano draugų ir pažįstamų net nebuvo girdėję manęs dainuojančios. Buvo smagu juos nustebinti.

Skaitytojai tave painioja su lyriniu herojumi? Yra toks eilėraštis, kur mergina su žvyneliais žaižaruojančia suknele ridinėjasi viešbučio grindimis kaip ant kranto išmesta undinė. Ir ima atrodyti, kad rašoma apie save...

Oi ne! Kokia iš manęs undinė, jeigu net plaukti nemoku (juokiasi). Ten netgi labai ne aš. To „filmuko“ herojė turi tikslų prototipą, kaip ir dalis mano eilėraščių personažų. Tai – gera mano draugė. Eilėraštį ji perskaitė ir palaimino pirmoji. O viešbučiuose itin mėgstu rašyti, tad nieko keisto, kad kai kurių eilių veiksmas vyksta būtent ten. Beje, labai patinka susitikimai su skaitytojais: jie kartais tokių dalykų paklausia, kad man nė į galvą neateitų tokia mintis.

Ar į tokius vakarus publika susirenka gausiai? Mes, lietuviai, turbūt nepakankamai vertiname savus kūrėjus?

Šiuo metu didelė mūsų visuomenės dalis egzistuoja nepatenkindama esminių poreikių. Tuomet išties ne poezija galvoje. O mūsų kūrėjais domimasi užsienyje, lietuvius žino ir pripažįsta bendrame Europos poezijos kontekste. Lietuvių poezija labai stipri – tokį jos vertinimą nuolat girdžiu užsienio poezijos festivaliuose. Taigi turime, kuo didžiuotis!

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

Tave domina kitos meno sritys?

Sutapimas, tačiau turbūt ne veltui gimiau Pasaulio kultūros dieną! Esu labai smalsi, tad mano domėjimosi laukas gana platus. Einu į parodas, filmus, spektaklius, koncertus, stengiuosi šiek tiek laiko praleisti gamtoje. Tas kažko natūralaus, pirminio ir meno, tobuliausio, ką sukūrė žmogus, santykis mane ir pamaitina, subalansuoja, ir atstato, kai būna sunkių momentų. Nespėju aplankyti visko, ką norėčiau, tad atidžiai renkuosi. Šeštadienio rytais lovoje su kava dažniausiai skaitau kultūrinę spaudą, ją prenumeruoju.

Smagu lovoje apsivertus laikraščiais leisti tingų rytą...

Taip, tik kad apsikuisti nemėgstu. Nesu pedantė, tačiau gana reikli aplinkai.

Supratau: viskas dailiai sulankstyta ir simetriškai sudėliota...

Nekaupiu daiktų, nenoriu turėti daug. Net perskaičiusi spaudą iškart pasidaliju su mama ir draugėmis. Chaosas manęs neįkvepia. Veikiau – priešingai. Negaliu savęs sulaikyti tik nuo knygų kaupimo, kad ir kiek jų būtų – jos man ypač brangios. Mano namai ten, kur mano bibliotekėlė. Tai – vienas iš mano inkarų!

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai