Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė švenčia gimtadienį: Įsimintiniausia – draugės dovana kitokiai princesei nei visos

Rimantė Kulvinskytė ir Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Rimantė Kulvinskytė ir Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
2017-07-24 13:53
AA

Liepos 24 dieną renginių vedėja Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė švenčia 28-ąjį gimtadienį. Į Pietų Prancūziją sekmadienio vakarą su šeima išskridusi moteris išgirdusi klausimą apie gražiausias dovanas šiltai atsakė: „Geriausia dovana – visada buvo ir visada išliks nuoširdus dėmesys.“

„Vis dar viena įsimintiniausių dovanų šiandien išdidžiai kabo atspausdinta namuose ant sienos. Turiu sielos draugę, kurios prieš 3 metus paprašiau gimtadienio proga man ką nors parašyti. Nuo tada kasmet perskaitau Rimantės Kulvinskytės tekstą ir šypsausi ne tik plačia šypsena, bet visa širdimi. Dieve, ačiū, kad atsiuntei man nuostabią šeimą ir pačius geriausius draugus!“ – pasakoja Indrė ir dalijasi vienu nuoširdžiausių ir gražiausių jai dedikuotų tekstų.

Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

„Jeigu šiame pasakojime būtų du veikėjai, vienas iš jų būtų žodis NE. Bet kaip jau supratote iš pavadinimo, pagrindinė istorijos herojė, vadinkime ją tiesiog Indre, niekada nebuvo apie jį girdėjusi, todėl NE teks šiek tiek palaukti. Kaip tenka palaukti žmonėms, susipažinusiems su NE.

Kaip taip gali būti, pagalvosite jūs? Juk tie merginų „niekada“ dažniausiai būna kitokie: vienos niekada nemelžė karvės, nesipylė ant galvos pieno, nevirė cepelinų ar nesimaudė nuogos, kitos neskraidė malūnsparniu, neturėjo „Mis Šri Lanka“ titulo, nejodinėjo žirgu ir nedalyvavo ralyje. Būna. Bet tos merginos – ne Indrė. Ji darė viską, ko nedaro visos ir niekada nedarė to, ką daro visi. Taip jau susiklosto, kai niekada negirdi žodžio NE.

Gal tai šokio žingsnelis, vis prasimušantis Indrei tipenant per senamiestį, svarstė iš dangaus ją stebintys angelai – kažkada buvę filosofais, mados ikonomis ar rašytojais ir pamėgę šią mergaitę dėl to, kad ji mintinai mokėjo bent kiek žinomesnę jų citatą (o jūs visi žinote, kokie savimylos tie menininkai).

Gal tai jos akys, graužėsi niekaip atsakyti Indrei negalėję mokytojai, o vėliau – ir dėstytojai.

Gal tai jos gintaro spalvos oda spėliojo Indrei pavydėti norėjusios, bet kažkodėl negalėjusios merginos.

Kaip gerai, kad užauginome mažą princesę, akinančia šypsena, džiaugėsi tėvai.

Bet ne tame buvo paslaptis. Taip, žinoma, princesėms sunkiau pasakyti NE, bet Indrė nebuvo princesė kaip visos. Oi, pamiršau pasakyti, kad ji buvo princesė! Na, nieko, dabar jau žinote. Tai va, Indrė nebuvo princesė kaip visos.

Taip, žinoma, princesėms sunkiau pasakyti NE, bet Indrė nebuvo princesė kaip visos. Oi, pamiršau pasakyti, kad ji buvo princesė! Na, nieko, dabar jau žinote. Tai va, Indrė nebuvo princesė kaip visos.

Ji neklykė pamačiusi varlę ir nebijojo sušlapti kojų. Taip ji svajojo apie tobulas vestuves, bet nebuvo iš tų, kurios valandų valandas kalba apie nagų formą ir matytas sukneles. Galbūt, jei būtumėte įsižiūrėję atidžiau, pamatytumėte, kad jos grakščias rankutes ir dailų torsą dengė plonyčiai šarvai, dažniausiai imdavę švytėti, kai Indrė iš įsiučio nusišypsodavo. Taip, čia dar vienas dalykas, kurio nedaro princesės, kai supyksta. Jos dažniausiai pasako kažką panašaus į „fi“ ir užrietusios nosis nubinzena kažkur, kur gali nubinzenti princesės, o Indrė tik stipriau įsispirdavo į žemę, ant šonų susidėdavo rankas taip, kad nuo jos atkištų smailių alkūnių skaudėdavo net orui, ir išgirsdavo atsakymus į visus savo klausimus.

Ji kalbėjo greitai ir daug. Nesuprasi, ar dėl to, kad skubėjo gyventi, ar norėdama kuo daugiau sutalpinti į jai dovanotas sekundes. Bet viena aišku: vaikyti, oi kaip ji mokėjo gyventi! Žinote, vieni mūsų mokosi visą gyvenimą, o ji jau, rodos, gimė mokėdama. Pilna smalsumo, drąsos ir alkio. Kartais net pačiam gyvenimui tekdavo pasukti galvą, kaip ją nustebinus – juk smagu stengtis dėl žmogaus, kuris tave taip vertina.

Bet sugrįžkime prie žodelio NE. Šiaip ar taip, jis labai svarbus kiekvienam mūsų. Net ir Indrei, nors ji pati to nė nenumano. Ir kaip numanysi, kai nesi jo girdėjusi. Bet čia pasitelkime matematiką, kuri man sekėsi nelabai, o Indrei labai. Ir tikimybių teoriją, kurią abi mėgstame. Kas būtų, jeigu Indrė būtų išgirdusi žodelį NE? O gal žodį, nes žodelį labai jau nerimtai skamba. Gal tiesiog NE (dėl rimtumo nuspręsite patys). Taigi, kas būtų, jeigu, tarkime, Indrė išgirstų NE?

O gi visai nieko. Nes Indrė tiesiog jo negirdi. Ir tame visa paslaptis. Akligatvis jai reiškia, kad reiks perlipti tvorą, gilus vanduo – kad reiks plaukti. Jei niekas neatsako į durų skambutį, tuomet pabelsk, jei negali būti dviejose vietose vienu metu, padaryk taip, kad visi atsirastų vienoje vietoje. Jeigu tavęs nemyli, parodyk, kiek daug jie praranda.

Kai į vieną nedidelį žmogų sudedi tiek meilės, kiek buvo sudėta į Indrę, kitaip ir negali būti. Ji liejasi per kraštus visus NE paversdama į stenkis labiau, kaukis, būk atkakli, vilkis, tikėk, eik pirmyn, mylėk.

Ir jeigu Indrė užbaigtų šį pasakojimą, ji pasakytų, kad apie NE nieko negirdėjo todėl, kad, matyt, jis visai nereikšmingas. Užtat ji nuolat girdi praeivius niūniuojant jos mėgiamą melodiją. Ji suklūsta ir nusišypso, kai pokšteli pagaliau užviręs arbatinukas ar be progos iššauna šampano kamštis. Ji iš džiaugsmo net cypteli, kai lengvai kaip bitutė suzvimbia iki galo užtrauktas suknelės, į kurią jau mėnesį bando įlįsti, užtrauktukas ar suploja rankomis, išgirdusi pažįstamos mašinos ratus kieme. Ji klauso širdimi, todėl girdi tik tai, kas priverčia ją plakti.

R.K. 2014.07.24

P.S. Su gimtadieniu, Indrut!“

Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė (66 nuotr.)
+60