Indra Ramanauskienė: „Prancūzai geba išmanyti gausybę normų ir rafinuotai joms nepaklusti“

Indra Ramanauskienė/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-02-06 08:00
Indra Ramanauskienė, svetingumo komplekso „Monte Pacis“ įkūrėja, kalbėdama apie Prancūziją pabrėžia šios šalies kultūros prieštaringumą, tačiau pačia geriausia prasme. Moteris pasakoja, jog kai kurios jos pirmosios pradžios taip pat susijusios su šia šalimi, kuri ją išmokė mėgautis virtuoziška prancūzų virtuve, geru kinu ir nuostabia muzika.

Šiais metais festivalio „Žiemos ekranai“ tema – naujos pradžios. Sakykite, kokios buvo pačios dąsiausios jūsų naujos pradžios?

Nuo vaikystės domėjausi daug kuo, entuziastingai nerdavau į naujas veiklas, užsiėmimus ir projektus, tad natūraliai naujų pradžių buvo ne viena. Tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje veikloje. Ir turbūt džiaugiuosi, kad šis procesas nesibaigė – ir dabar ištinka naujos pradžios. Vertinu naujas pažintis, žinias, patyrimus, išgyvenimus, sėkmes ir nesėkmes – visai tai suteikia gyvenimui spalvų, skonių ir aromatų. O ir šiaip, svetingumo versle bene kiekvieną dieną ar renginį gali vadinti nauja pradžia, nes įgyvendindamas naujų užsakovų vizijas, dažnai turi pasitelkti visiškai kitas priemones bei formas.

Visgi drąsiausia mano profesinė pradžia – svetingumo kompleksas „Monte Pacis“. Tai buvo (ir tebėra) iššūkių projektas – šeštus metus veikiantis aukštos klasės restoranas, istorinis viešbutis, privatūs, verslo, meno renginiai – ir visa tai ne tik bene labiausiai saugomame ir vertinamame šalies istorinio paveldo objekte, bet dar ir veikiančiame Pažaislio vienuolyne. Kad tai unikalu, man ir šiandien kiekvieną kartą patvirtina žmonių akys, kai pirmą kartą susitikus pasakoju apie savo veiklą.

Kiek jums artima prancūziška kultūra: maistas, muzika, literatūra, kinas? Kuo ji jus įkvėpė? Ko išmokė?

Prancūziška kultūra man labai artima. Kodėl? Net negaliu paaiškinti. Gal vaikystės knygų kelionės su A. Dumas ar J.Verne`o herojais, namuose skambantis romantiškasis J.Dassin`as, vėliau sodrus C.Bruni balsas, aktorių J.Binoche, F.Ardant, O.Tautou elegancija ir filmuose rodomas prancūziškas, itin patrauklus, estetiškas gyvenimas.

Vėliau – pirmieji susidūrimai su prancūziškos mados, parfumerijos, ir, turbūt man svarbiausiais, gastronomijos produktais. Pirmas ragautas kokybiškas pelėsinis sūris, austrė, gero vyno aromatas ir skonis – kiek pamenu, prancūziški produktai visada tapdavo favoritais. Na, o stipriausias frankofiliškos meilės priepuolis ištiko Bordo, mokantis tarptautinėje someljė mokykloje. Beje, šis miestas ir šiandien man yra vienas artimiausių ir žaviausių Prancūzijos miestų. Turbūt mano veikla nulėmė, kad labiausiai Prancūziją myliu ir pažįstu pojūčiais. Pagalvojusi apie kurį nors miestą ar regioną, pirmiausia pajuntu vyno, aliejaus, sūrio skonius, aromatus ir emocijas, kurias patyriau bendraudama su visa tai sukūrusiais ar ten dirbančiais žmonėmis.

Per daugiau nei dešimtmetį besitęsiančią svetingumo bei vyno importavimo veiklą Prancūzijoje lankiausi daug kartų. Vienu metu net juokavau, kad Burgundijos kaimelius žinau geriau nei gimtosios Lietuvos. Žinoma, teko sutikti ar matyti visiškai ne à la française prancūzų. Tačiau visus, su kuriais palaikiau ar tebetęsiu dalykinius ryšius, šios tautos atstovus vienija panašios savybės – skrupulingas mandagumas ir paprastumas, kuklumas ir išdidumas vienu metu.

L‘Art de vivre à la française – kas tai yra šiandien, manau, nesibaigiančių diskusijų klausimas. Man asmeniškai – tai tikrai ypatingų gebėjimų menas – bene nuolat ir vienu metu apjungti tradicijas ir naujoves, klasikinę eleganciją ir rafinuotai ar net laisvai ją improvizuoti; išmanyti ir gerbti gausybę normų bei taisyklių, bet tam tikru metu jas laužyti (žinoma, su saldžiu pasimėgavimu). Labai mėgstu stebėti, mano manymu, itin elegantiškas garbaus amžiaus Mesdames arba sekmadienio rytais skubančius Messieurs su dar garuojančia bagete vienoje ir gaivių gėlių puokšte kitoje rankoje. Manau, kad prancūzai moka švęsti jei ne kiekvieną, tai tikrai dažną dieną ir, plakdami gyvenimo kokteilį, nesunaikina jo sudėtinių dalių, o priešingai, jas išryškina ir dar pasimėgauja kiekviena atskirai. Ir visa tai, mano supratimu, galioja visose srityse – mene, versle ir gastronomijoje.

Kokią įtaką šiuo metu pasauliui daro prancūzų virtuvė? Ar galėtumėte išskirti kokias nors šiuo metu plintančias prancūziškas kulinarines tendencijas?

Iš prancūzų virtuvės bei šios šalies maisto kultūros puoselėtojų pirmiausia labai tikiuosi, kad jie atsilaikys prieš didėjantį pasaulio tempą visur – gatvėje, biure, svetainėje, virtuvėje ir atkakliai rodys pasauliui, kad maistu geriausia yra mėgautis neskubant, estetiškai jį patiekiant ir juo dalijantis. Pasaulyje nuolat konkuruoja įvairiausios kulinarijos mados, išaukštinančios tam tikrą produktą, konkretų gaminimo ar pateikimo būdą, net prieskonį. Bet jos, kaip ir visose srityse, ateina ir praeina. O klasika lieka. Žinoma, jokiu būdu neteigiu ir nesitikiu, jog prancūzų virtuvė išliks sustingusi „penkių klasikinių padažų“ teritorijoje. Ne. Manau, kad jie ir toliau virtuoziškai derindami tradicines taisykles ir modernumą, diktuos pasauliui kulinarines madas ar bent jau prilaikys mus prie elegantiškai padengto stalo.

Ar kurdama savo viešbutį bei restoraną „Monte Pacis“ įkvėpimo sėmėtės Prancūzijoje? Jei taip, gal galėtumėte papasakoti plačiau?

Neabejotinai. Kaip minėjau, dar iki „Monte Pacis“ projekto nemažai kartų lankiausi Prancūzijoje. Manau, kad įtakos turėjo įvairios maisto kultūros patirtys nuo mažų miestelių turgaus asortimento, lauko švenčių, skirtų vienam produktui (tarkime, austrių, kaštainių festivaliai), kasdieniškai elegantiškų pietų vyndarių šeimų namuose iki puikiausiai vertinamų restoranų. Lygiai taip pat kiekvieną kartą žaviuosiu architektūrine, interjero ir eksterjero dizaino kultūra. Kadangi esu aistringa paveldo, istorinių objektų gerbėja, dar nežinodama apie būsimą „Monte Pacis“ projektą, kelionėse nejučia parinkdavau nakvynei vietą įdomesniuose objektuose.

Na, o rengdamiesi Pažaislio vienuolyno svetingumo komplekso konkursui jau planuotai aplankėme ir nakvojome ne viename veikiančiame vienuolyne Europoje. Dažniausiai tai kuklūs, asketiški nakvynės namai. Nusprendėme, kad tai mums netinka. Tada lankėmės prašmatniuose, elegantiškuose buvusiuose vienuolynuose įrengtuose viešbučiuose. Ir didžiausią įspūdį paliko mažos, ne dideliems tinklams, bet šeimoms priklausančios, istoriją akcentuojančios vietos.

Kadangi nesu paveldėjusi pilies, supratau, kad turime ieškoti finansinės pusiausvyros, o objekte išryškinti unikalią Pažaislio istoriją. Manau, kad stiprios savo sričių profesionalų komandos (istorikas M.Paknys, architektas R.Giedraitis, komunikacijos specialistai A.Bulota, D.Torrau) dėka mums pavyko ją rasti ir įgyvendinti. Tuo labiau, kad istoriškai, Pažaislio vienuolyno fundatorius LDK Didysis kancleris K.Z.Pacas svečių namus (kuriuose ir veikia „Monte Pacis“) statė sau ir svečiams apsistoti. Dar vienas malonus frankofiliškas sutapimas – fundatoriaus žmona Klara Izabelė Mailly de Lascaris – kilminga prancūzaitė, LDK karalienės patikėtinė, pripažinta gražuolė. Taigi galima drąsiai sakyti, kad Pažaislyje nuo pat jo pradžios XVIIa. gyvuoja prancūziška dvasia ir svetingumas.

Beje, partnerystės su vienu Prancūzijos vienuolynu siekiau ir laukiau bene metus. Abbey de Lerrins vienuolynas įkurtas nuostabaus grožio mažoje saloje Viduržemio jūroje, kur dvidešimt brolių spaudžia ne tik ekologinį, bet ir puikiai profesionalų vertinamą vyną. Ir, žinoma, labai mažais kiekiais, todėl dėl jo paklausos varžosi restoranai. Tad didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad vienuolyno valdžia, nusrendė, jo „Monte Pacis“ verta jų vyno vieta.

Ar žiūrėdama filmus atkreipiate dėmesį į juose rodomą maisto kultūrą, patiekalus, viešbučius? Kokių įdomių įžvalgų esate atradusi?

Ar yra koks nors prancūziškas filmas, kurį matėte daugiau nei vieną kartą? Kuo jis jus įkvėpė?

Vienareikšmiškai taip! Ir turbūt nuskambės banaliai, bet būtent su maisto kultūra susijusių filmų stengiuosi nepraleisti ir ne vieną būtent šių filmų esu žiūrėjusi ne kartą. Tai ir „Gero apetito, prezidente!“, „Le Chef“, ne prancūzų sukurti, bet filmai apie prancūzišką Art de vivre „Šokoladas“, „Tūkstančio žingsnių kelionė“. Pastarąjį peržiūrėjau pakartotinai visai neseniai dėl pagrindinės filmo žvaigždės britės Helen Mirren, nes turėjome garbės ir malonumo praėjusių metų pabaigoje beveik savaitę rūpintis H.Mirren ir kitų būsimo filmo „Didžioji Jekaterina“ komandos narių svetingu priėmimu.

Mėgstu ir ne gastronominius prancūziškus filmus, rimtus ir gilius tokius kaip „Beatričės bučinys“, „Sūnaus globa“, keistesnius – „Pasiklydę Paryžiuje“ ir lengvesnius, kaip „Toks gyvenimas“, „Po merginų sijonais“ ar „Myliu tave, Paryžiau“. Ir nemėgdama animacijos, filmą „La troškinys“, turiu prisipažinti, esu mačiusi ne vieną kartą.

Man priimtinas prancūziškas humoras, dažniausiai sužavi filmai savo estetika, stiliumi. Ir ypač patinka tai, kad savotiškoje eklektikoje ir kartais net komedijiniame chaose perteikiama sudėtinga ar itin aktuali problema. Kaip pvz. „(Ne)tikros prancūziškos vestuvės“.

Ne mažiau nei filmus, mėgstu literatūrą ir prancūzų autorius. Ypač dievinančius maisto kultūrą. Ar žinote, kad A.Dumas tėvas ne tik mėgo gerą maistą, bet ir pats gamino ir netgi parašė gastronominį žodyną „Grand dictionnaire de cuisine“, Honoré de Balsac`as garsėjo kaip juodos kavos fanatikas ir tik pats kruopščiai gaminosi sau šį gėrimą net keliais būdais, o J.-P.Sartre`as vedė savo mitybos dienoraštį, kuriame užfiksuoti rašytojo bandymai išvesti unikalaus omleto formulę.

Kas jums yra pats prancūziškiausias dalykas, kuris jums labai patinka?

Vistik labiausiai mane žavi prancūzų žmogiškosios savybės. BCBN arba bon chic bon genre. Mano nuomone, tai susideda iš išsilavinimo, nepriekaištingų kultūringų manierų ir elgesio, saikingos nedemonstruojamos prabangos ir statuso, kokybiško paprastumo, atidumo detalėms. Dievinu ir keiksnoju nelengvą, bet man nuostabią prancūzų kalbą, su gausybe painių taisyklių ir dar didesne galybe tų taisyklių išimčių. Su nuostaba žaviuosi sudėtingomis savoir de vivre taisyklėmis ir tyliai bandau jas taikyti tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime, inkėdama sau ir kitiems švęsti kaip įmanoma dažnesnę dieną.

O labiausiai myliu mandagumu, kuklumu ir maloniu bendravimu persmelktą prancūziškąją kultūrą. Ir pritariu A. de Saint-Exupéry minčiai, kad būtent „svetingumas, mandagumas ir draugystė yra žmogaus susitikimas žmoguje“.

Į kokius „Žiemos ekranų“ filmus šiais metais planuojate nueiti?

Būtinai planuoju su paauglėmis dukromis (abi, beje, mokosi prancūzų kalbos) apsilankyti filme „Pirmakursiai“ („Première Année“), suintrigavo filmas „Gy“, taip pat tikiuosi, pavyks pamatyti filmą „Malda“ („La Prière“). 

Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ vyko sausio 25 d. – vasario 4 d. Vilniuje, o vasario 1 – 11 d. vyksta kituose miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Palangoje, Varėnoje, Gargžduose, Ukmergėje, Plungėje.

Naujausi straipsniai