Indijoje tūkstantines minias šokdinanti Eglė Rakauskaitė: „Lietuvoje gyvename labai patogiai“

Indijoje gyvenanti lietuvaitė didžėjaudama šokdina tūkstantines minias / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Aistė Simėnaitė
Publikuota: 2017-09-05 20:00
Lietuvaitė Eglė Rakauskaitė – gyvas pavyzdys, kad į mūsų planus likimas žiūri su šypsena. Lietuvoje kūrusi sėkmingą ateitį, savo kelią Eglė galiausiai atrado Indijoje, kur dabar ne tik užsiima verslo konsultavimo bendradarbiavimui, plėtrai ir prekybai su Indija veikla, bet ir didžėjauja milžiniškose scenose bei svarbiausiose šalies šventėse, slapyvardžiu DJ Berry Gangsta. „Jei gyvenimas kažkur veda, būtina eiti – tik tuomet sužinosi, ar ten nelaukia kas nors nuostabaus“, – sako jau ketverius metus savo gyvemimą Indijoje kurianti Eglė.

Nors tolima šalis nebuvo lietuvaitės svajonė ir pirmasis įspūdis buvo labiau šokas dėl kontrastų, nei maloni pažintis, galiausiai Eglė ten jaučiasi beveik kaip namuose. Iš pradžių studijavusi verslą, vėliau pradėjusi dirbti renginių, viešųjų ryšių, marketingo, verslo vystymo srityse galiausiai Eglė pradėjo sėkmingą didžėjės karjerą, kuri jai atvėrė kelius į didžiausias scenas, svarbiausius šalies renginius bei galimybę pamatyti Indiją, kokia užsieniečiams ji neprieinama. Nors taško savo istorijoje Eglė nededa ir nesako, kad Indijoje liks visam laikui, bet prisijaukinusi šią Azijos valstybę ji teigia, kad Lietuvoje jai trūktų betarpiško bendravimo ir pietietiškas charakteris jau persismelkė ir į jos gyvenimą.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Ką veikei Lietuvoje dar prieš išvykdama į Indiją?

Lietuvoje gyvenau labai patogų gyvenimą: mokiausi vienoje geriausių Vilniaus gimnazijų, po pamokų organizuodavau renginius, dalyvaudavau Europos Sąjungos mainų programose, turėjau daug galimybių saviraiškai, linksmybėms. Buvau tikra vilnietė, kuriai viskas klojosi tiesiog puikiai. Tuomet įstojau į ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą ir planavau pagal mainų programą važiuoti į Paryžių. Vis dėlto, užsiminiau tėvams, kad yra galimybė tokiu būdu aplankyti Indiją ir jie mane paskatino išvažiuoti būtent ten. „Tau būtų naudinga išmokti gyvenimo“, – pasakė jie.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Tai ar „išmokai gyvenimo“?

Pasaulis toks, kokį jį pažinojau, tiesiog sugriuvo. Dingo visi mano couture‘ai, kulniukai, mados, prabanga, patogumai – iš pradžių buvo labai sunku. Visų pirma supratau, kad Lietuvoje be galo gera gyventi ramiems žmonėms – čia turime tiek daug asmeninės erdvės, privatumo. Indijoje tave supa daugybė išorinių veiksnių, kurių tu negali kontroliuoti: triukšmas, didžiulis eismas, minios žmonių, kurie net nesureaguoja, jei prasilenkdami tave netikėtai stukteli. Supratau, kad Lietuvoje gyvenau labai patogų gyvenimą, o nuvykusi ten praradau kontrolę – Indijoje nesvarbu, iš kokios šeimos esi, kokiomis aplinkybėmis augi. Gal įmanoma kažkiek atsiriboti, bet vis tiek yra vietų, kuriose teks dalyvauti su įvairiausio tipo žmonėmis.

Indija – kitas pasaulis. Nors daug kas apie ją kalba iš nušvitimo pusės, aš labiau koncentruojuosi į verslą. Ten didelė populiacija, konkurencija. Atvykau 2009 metais, kai ten buvo ypatingai ryškus ekonominis augimas. Nors atvažiavau tik semestrui, bet pasilikau ir dar vienam, nes mane sužavėjo tokio masto pokyčiai milžiniškoje rinkoje. Atrodė, išėjus į lauką kvėpuoji ne deguonimi, o augimu. Gatvė, kuria eini šiandien, ryt jau neatpažistamai pasikeitus. Viskas vystėsi, augo ir plėtėsi taip greitai, kad atrodė, jog ekonomika tiesiog sprogo. Kadangi bendravau su verslininkais, nusprendžiau iš šitų patirčių gauti viską, ką galiu. Juokauju, kad Europoje būčiau išmokusi to paties, tik per ilgesnį laiką, o ten praėjau intensyvų kursą.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Kas labiausiai nustebino?

Tik atvažiavusi, nusprendžiau, kad noriu kuo daugiau pakeliauti. Tuomet pirmą kartą patyriau, ką reiškia kelionės taupant, su kuprine ant pečių, vietiniais autobusais ir traukiniais... Buvo didžiulis šokas pirmąkart įlipti į traukinį, kuriame praleisi 30 valandų, pamatyti, kad jame nėra kondicionieriaus, gultai neuždari, ant jų sėdasi kas tik nori... Pradžia buvo sunki, bet tėvai buvo teisūs – kontrastas mane išlaisvino.

Keisčiausia buvo tai, kad tokioje skubančioje šalyje man daugiausiai reikėjo kantrybės – čia tris savaites vietoje stovintis projektas gali galiausiai išsispręsti per keturias paskutines dienas. Reikia laiko priprasti prie to, kad, nors ir turi savo tobulą scenarijų, Indijoje gyvenimas tau gali pasiūlyti dar tobulesnį. Nors iš pradžių nežinomybė ir kontrolės praradimas varė iš proto, bet susitaikius su žaidimo taisyklėmis, pasidarė labai įdomu.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip galiausiai į Indiją sugrįžai dar sykį, ką ten veikei?

Pabaigusi tuos du semestrus Indijoje grįžau į Lietuvą ir gavusi universiteto diplomą vėl išvykau ten. Nuo pirmųjų metų įnikau ir prabangos ir pramogų industrijas. Pamenu, labai mažai miegodavau. Juokauju, kad mano mokykla buvo dviguba pamaina. Dienos metu dirbau 5* viešbučių tinkle ir nekilnojamo turto agentūroje, užsiėmiau viešųjų ryšių, marketingo, verslo plėtros, ryšių užmezgimo veiklomis. Dieną, formaliai apsirengusi, dalyvaudavau oficialiuose renginiuose ambasadose, atstovaudama savo darbovietes su kolegomis, o vakarais, dėl ankstesnės organizavimo veiklos Lietuvoje, smalsumas nuvedė užmesti akį į milžiniško masto privačius renginius ir vakarėlius. Tiesa, renginiai – kiek kitokie, nei Lietuvoje. Indijoje turi 2000 ar daugiau svečių ir milijono JAV dolerių nakčiai biudžetą. Darbas tokio tipo renginiuose – ugnies gesinimas. Ten neturi laiko panikuoti, tik spręsti vis kylančias krizes. Taip pat galiausiai pradėjau groti klubiniuose vakarėliuose.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Ir tuomet atsistojai prie didžėjaus pulto?

Kai atvykau studijuoti, Delyje buvo vos pradėjusi kurtis klubinė scena. Ilgainiui su kompanija pradėjome organizuoti vakarėlius. Pirma sau, galiausiai jie tapo vis populiaresni, įtraukdami vis daugiau jaunų žmonių, keisdami iki tol nusistovėjusius vietinių įpročius, vis labiau pradėjo tai panašėt į tipinę vakarietišką vakarėlių kultūrą, kavinių ir klubų industrija pradėjo irgi vis labiau irgi prie to taikytis, kol galiausiai tokia kultūra tapo šiandien jau tipiniu pietų Delio socializavimosi veidu. Pasibaigus studijas ir grįžus darbuotis į Delį, vieną sykį draugai pasiūlė pagroti savo mylimą muziką kitiems viename iš jų renginių. Išmokau, kad jei tave gyvenimas veda kuria nors kryptimi – neatsisakyk, pažiūrėk, kas bus. Po mėnesio jau turėjau pirmąjį užsakymą.

Didžėjaus profesija yra lydima daugybės mitų...

Žmonės tikisi, kad toks darbas moteriai – tik nuolatiniai vakarėliai, alkoholis, narkotikai... Iš tiesų, gyvendama tokiu tempu, kai kartais per tris paras vienintelės miego valandos, kurias galiu nuvogti, yra lėktuvo kėdėje. Indijoje yra milžiniški atstumai, todėl per savaitgalį suskraidyti nuo vieno krašto iki kito trunka tiek pat kiek per Europą. Nuovargis tikrai jaučiasi, todėl neturiu teisės neatsakingai elgtis su savo organizmu. Aš kiekvieną dieną sportuoju, sveikai maitinuosi, stengiuosi save prižiūrėti – kitu atveju sunku būtų ilgai tokį tempą atlaikyt.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Tau yra tekę groti Ganpati šventėje – kas tai?

Kaip Lietuvoje turime Kalėdas, kai švenčiame Jėzaus gimimą, taip Indijoje vienas iš dievų yra Ganeš ir šalies pietuose jo garbei vyksta kelių dienų festivalis, kurio organizatoriai susisiekė su manimi ir pasiūlė groti ant judančios platformos visą naktį truksiančiose eitynėse. Buvau pirmasis užsienio atlikėjas per visą istoriją pakviestas groti šioje šventėje. Tai gali pasirodyt smulkmena, bet – malonus pionieriaus rekordas pačiai sau. Buvo neįtikėtina patirtis – eitynėse dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių, iki scenos pro minią mane vedė devyni apsauginiai. Prieš šventę taip pat vyksta aukojimo ritualas, kurį paprastai atlieka bolivudo aktoriai ir politikai ar vietiniai visuomenininkai, šįkart man buvo suteikta garbė jį atlikti. Labai tai vertinu.

Koks tavo gyvenimas Indijoje dabar?

Pastaraisiais metais pradėjau groti didelėse scenose – ne tik klubuose, o ten, kur manęs klausosi keli tūkstančiai žmonių. Mane skraidina iš vieno Indijos galo į kitą, aš susipažįstu su gausybe įdomių žmonių – nesivaikau stebuklų, bet labai vertinu tai, ką turiu dabar. Savo populiarumo tikrai nedrįsčiau reitinguoti, nes tai nėra mano siekiamybė, o žvaigždėmis Indijoje vadinasi tik visame pasaulyje puikiai žinomi Bolivudo aktoriai ir politikai. Džiaugiuosi savo progresu, kad svajonės ir užsibrėžti tikslai pildosi. Vienas iš pavyzdžių: rimto kalibro pramoginių renginių organizatoriai Indijoje į užsienio atlikėjų, su kuriais dirbo, sąrašus, mane įrašo šalia Afrojack, Marshmello ir kitų visame pasaulyje puikiai žinomų didžėjų. Bendradarbiaujame su žinomais alkoholio gamintojais, mados ženklais. Teko groti atidarant 2000-ąją „H&M“ parduotuvę pasaulyje.

Negana to, įkūriau verslo konsultavimo įmonę, skirtą verslų suvedimui, prekybos skatinimui ir verslo plėtrai Indijoje ir su Indija. Darbo ir veiklos tikrai netrūksta. Turiu prikaupusi patirties ir gerai suprantu, kaip veikia Indijos, Viduriniųjų Rytų rinkos, kaip veikia vakariečių verslas Rytų kontraste. Tampu tarpininku, patarėju ir vertėju tarp vienos ir kitos verslo kultūros ir politinio suvokimo. Gyvenimas tikrai įdomus ir tai – tik pradžia.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Kokios tavo svajonės ir ateities planai?

Tikiuosi, kad toliau sėkmingai vystysis įkurtas verslas. Didžėjavimo srity norėčiau grodama pradėti vis labiau keliauti po Aziją, dažnai grot kartu su gerai žinomais atlikėjais. Kur tolimesnėj ateity gyvensiu, nežinau, tačiau tikrai noriu, kad Indija liktų mano gyvenime nuolatos vienokia ar kitokia forma, tačiau ilgainiui pasiilgstu tuštesnės erdvės, todėl vis pasidairau, kur būtų galima nusėst, įsigyvent. Lietuvoje labai gera vasarą, bet vėliau pasidaro per šalta. Iš kitos pusės, gyventi galima visur. Esu artima su šeima, draugais, jei reikės – grįšiu į Lietuvą. Tiesa, čia man trūktų tarpkultūrinės aplinkos, o ir su šiauriečiais jau darosi sudėtinga – jiems užtrunka laiko priprasti prie kitokio bendravimo, juk pietietiškas mentalitetas per tiek metų po truputį įsigeria į mane.

Žmonės.lt

Temos:

Indija Interviu

Naujausi straipsniai