In memoriam Aurimas Dautartas: istorija ne tiesioginiam eteriui

Aurimas Dautartas
Ieva Bogušaitė, muzikos atlikėjų vadybininkė
Šaltinis: Žmonės
AA

Visas šis sudėtingas, netikėtai nutikęs laikmetis visam pasauliui ir Lietuvai, kiekvienam žmogui, jo šeimai ir namams, dienas ir vakarus leidžiant namuose – turbūt kiekvieną verčia tam tikrus, svarbius, jo istorijos dalykus prisiminti ir permąstyti iš naujo. Vakar vakare pasinėrusi į prisiminimus, aš supratau, jog artėjant šio nuostabaus žmogaus mirties metinėms – aš niekada niekam taip ir nepapasakojau, to, kas visus tuos metus išliko mano širdyje ir prisiminimuose. O jis buvo ir yra vertas kiekvieno gero žodžio ir dar labiau vertas – niekada nebūti pamirštas.

Paprasta neeilinė pažintis

Mes susipažinome 2009 m. pabaigoje. Nuo pirmųjų sakinių supratau, jog abu esame plepūs ir bendraujantys žmonės. Iš paprastos, bet neeilinės pažinties, mes greitai tapome artimais bičiuliais ir draugais. Aurimas iš tiesų stipriai pakerėjo mane savo asmenybe. Žinomas Lietuvos balsas ir veidas, TV, radijo laidų, renginių vedėjas, kurio iškalba ir humoro jausmu žavėjausi dar vaikstėje. Nepraleisdavau nei vienos „Dar ne vakaras…“, o vėliau ir „Atspėk dainą“ TV laidos.

Šis žmogus bendravo taip lengvai, paprastai ir žmogiškai, jog leido man labai greitai apsiprasti jo draugijoje ir pačiai bendrauti su juo taip pat atvirai. Pokalbiai telefonu nuo paprasto labas, kaip tu? dažnai užsitęsdavo iki kelias valandas trunkančių pokalbių, pasineriant į kiekvieno iš mūsų gyvenimo istorijas.

Mes organizuodavome filmų peržiūrų ar stalo žaidimų vakarus jo namuose, iki ašarų juokingus buitinius karaoke pasirodymus ir labai, labai, labai daug juokdavomės. Aš iš tiesų žavėjausi, kaip jis gebėdavo iš paprasčiausių dalykų sukurti pačią įdomiausią veiklą ar nuotykį. Mes klausėmės muzikos, kalbėjome apie dalykus, kuriuos viena ar kita skambanti daina mums sukelia ar primena. Tas nuolatinis muzikos tyrinėjimas vėliau mums labai pravertė dirbant kartu. 

Aurimo Dautarto laidotuvės 2011 metų pavasarį (16 nuotr.)
+10

Pašėlusi porelė

Nuo pirmųjų žodžių tarp mūsų įsijungė kažkokia abiems netikėta, teigiama biolaukų reakcija. Laikui bėgant mūsų bendravimas darėsi vis įdomesnis. Mes intuityviai suprasdavome vienas kito būsenas, mokėjome kiekvieną iškilusį sunkumą paversti beveik anekdotu. Aurimas tuo metu dirbo radijo stotyje „Kauno Fonas“ ir jau kurį laiką ieškojo partnerio radijo laidai.

Į „Kauno foną“ buvo kviečiami iniciatyvūs žmonės. Išbandyti savęs radijo eteryje, vedant laidą kartu su juo. Man ir tada kėlė nuostabą, kaip jis sugebėdavo net ir patį nekalbiausią pašnekovą užvesti pokalbiui ir jo klaidas ar nepavykusius pokštus tranformuoti į smagiausius pokalbius tiesioginiame eteryje. Bet nekalbūs pašnekovai jam netiko. O jo reikalavimai buvo aukšti. Vieną dieną jis tiesiai šviesiai manęs paklausė: klausyk, Ieva, tu gerai prikolini. Gal nori pabandyti eterį kartu su manim? Pamenu tą jausmą, kai šis jo pasiūlymas netikėtai pritrenkė mane ir.. aš daug negalvodama pasakiau taip!

Aurimas Dautartas / Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr.

Aurimas atgaivino kadaise raidjo stoties „M-1“ eteryje gyvavusią laidą „Pašėlusi porelė“, kurią prieš daug metų vedė kartu su savo pirmąją žmona Elada. Aš tapau jo eterio partnere. Ir kaip dažnai jis mėgdavo sakyti – geri dalykai nutinka greitai, nuostabūs – žaibiškai! – taip ir čia, viskas įvyko labai greitai. Nespėjus susivokti, aš jau sveikinausi su klausytojais kiekvieną darbo dieną panašiu tekstu: labas rytas! „Kauno fono“ eteryje berniukas Aurimas ir mergaitė Ieva – ir mes pradedam! 

Kartu mes sukūrėme nebepakartojamą tandemą, kuris susilaukė daugybės klausytojų susižavėjimo ir palaikymo. Pažinę vienas kitą asmeniškai, mes dirbome nepaprastai lengvai. Mes užbaigdavome vienas kito sakinius ir pratęsdavome mintį. Iš vienas kito akių ir veido mimikų suprasdavome į kurią pusę reikia vesti diskusiją. Mes kartu buvome komanda. 

A. Dautartas mokėjo iš visko ir iš nieko staigiai, esamu laiku, sukurti kažką! Jis greitai surasdavo įdomią informaciją, o jei niekas neužkabindavo jo akies – iš neįdomios informacijos ar sausų faktų jis gebėjo sukurti tikrų tikriausią pasakojimą su detektyviniais ar dramos elementais. Radijas Aurimui buvo tarsi šventykla. Radijas buvo jo altorius. 

Aurimo Dautarto laidotuvės/"ŽMONĖS Foto" nuotr.

Jis išmokė mane daugybės naujų dalykų. Negailėdamas laiko ir energijos dalinosi savo patirtimi ir patarimais. Jis mokė mane, kad tiesioginio eterio metu, kreipdamasi į klausytoją, tu turi stipriausią jėgą savo rankose. Jis mokė, kad tą jėgą reikia naudoti atsakingai ir niekada ja nepiktnaudžiauti.

Aurimas nuolat kartojo man, jog privalau gerbti kiekvieną, kuris mane girdi, klausosi, skambina eterio metu. Tu privalai gerbti. Tuo metu kaip tik kūrėsi ir sparčiai populiarėjo nauja radijo stotis, kurioje vakarinių laidų vedėjai krėsdavo visokiausius pokštus savo klausytojams. Bet tie pokštai dažnai buvo panašesni į patyčias. Aurimas buvo labai stipriai prieš tokį darbo principą, o juo labiau tokį bendravimą su klausytoju. Jis niekada neleido nei sau, nei man, eteryje kažkaip pažeminti, pašiepti ar kitaip sumenkinti klausytojo. Niekada neužbaigdavo pokalbio neišgirdęs laimingo klausytojo juoko. Jis kiekvieną dieną kūrė magiją tiesiog ten, kur tuo metu buvo. 

Aurimo Dautarto laidotuvės/"ŽMONĖS Foto" nuotr.

Mūsų darbas eteryje vyko bendravimo, diskusijos principu, užduodant vienas kitam įvairius klausimus. Kartais net ir trikdančius, bet visada susijusius su temomis, kurias tą dieną buvome paruošę. Ir tikrai ne visada tos temos būdavo man lengvos.

Kaip ir nevisada mano nuotaika ar savijauta būdavo joms tinkama. Aš vis dar buvau naujokė ir kartais man išties būdavo sudėtinga tiesioginiame eteryje atsakyti į ekspromtu sugalvotus jo klausimus. Jis mane išmokė vienos auksinės taisyklės: nežinau –  ne atsakymas. Jei nežinai atsakymo – sugalvok jį!

Taip, radijas vienareikšmiškai buvo jo religija, jo aistra, jo namai. Kartais, vėlai vakare, mes nuvažiuodavome į radijo patalpas, ir iš aštunto aukšto stebėdavome naktinį Kauną. Ir jis visada pabrėždavo, kokia svarbi jam buvo ši vieta ir šis darbas. 

Pamenu kartą, mes važiavome į darbą jo automobiliu. Aurimui prireikė stabtelti pakeliui esančioje parduotuvėlėje. Buvo žiema ir beprotiškai daug sniego. Jis pasuko į keliuką ir nespėjus mirktelti mašina užklimpo sniege.

Iki radijo pastato likę vos keli šimtai metrų, iki eterio likę gal 10-15 minučių, o mes negalime pajudėti iš vietos. Automobilio ratai smagiai sukasi sniege – nei pajudinti, nei pastumti jos mums nepavyko. Aš pradėjau panikuoti… Bet Aurimas turėjo nepaprastą savybę – iš esamos probleminės situacijos lengvai padaryti linksmą nutikimą. Transformuoti nesėkmę į kažką smagaus ir nepamirštamo.

Jis išlipo lauk ir kažkam paskambino. Aš laukiu automobilyje, klausau KF dažnio ir girdžiu: Mieli klausytojai, mūsų „Pašėlusi porelė“ ką tik pašėlusiai užsikasė sniege pakeliui į darbą.

Nepraėjo nei minutė, kai prie mūsų privažiavo taksi automobilis, jo vairuotojas ištraukė mūsų automobilį iš sniego pusnies ir palinkėjo gero darbo. Eteryje mes buvome laiku. Ir pasikrovę pačių smagiausių emocijų pradėjome savo laidą. 

Aurimas Dautartas / Andriaus Ufarto/BFL nuotr.

Vėliau mes ėmėme vesti renginius kartu, buvome kviečiami vesti vakarus naktiniuose klubuose, privačiose šventėse. Šis žmogus kiekviename projekte, laidoje, renginyje kas kartą rodė didžiulį profesionalumą ir gebėjimą suvaldyti netikėčiausias situacijas. Jo iškalbos greičiui ir žodyno pločiui, atrodė, nėra jokių ribų. O minties tėkmė buvo nepavejama. Jis nuolatos domėjosi, skaitė, ieškojo informacijos ir tobulėjo. Kiekvienam darbui ruošėsi atsakingai ir idėdavo nemaža dalelę savęs. Tuo metu aš iš tiesų buvau laimės kūdikis, turėjusi galimybe dirbti su juo. 

Kai eterio laikas baigiasi

Tačiau išjungus eterį, pasibaigus renginiui, dienos pabaigoje – tik arti jo esantys, galėjo pamatyti, kaip stipriai nerimas ir praeities skauduliai neapleido šio žmogaus nei vieną dieną. Būdamas nepaprastai talentingas, kūrybingas, plačios pasaulėžiūros, visada pasitempęs, su iš veido nedingstančia šypsena – jis taip pat buvo nepaprastai jautrus, ir ne visai laimingas žmogus. Net ir turėdamas šias neeilines gyvenimo dovanas, būdamas populiarus, plačiai žinomas, mėgiamas klausytojų ir žiūrovų, visada laukiamas ir norimas draugų, geidžiamas merginų ir moterų – jis, kažkodėl, buvo skaudžiai nubaustas gyvenimo, atimant iš jo galimybę būti šalia tos, kurią jis tikrai mylėjo labiau už viską pasaulyje – savo dukrą.

Per eilę metų atskirtas nuo vienintelio savo vaiko, jis ilgai ir skaudžiai graužė ir naikino save iš vidaus. Aurimas kankinosi ilgėdamasis savo mergaitės ir negalėdamas ne tik, kad būti su ja, bet ir neturėdamas galimybės nors trumpam ją pamatyti. Jis visą tą laiką saugojo jos nuotraukas, išlikusius žaisliukus, mėgstamiausių animacinių filmukų įrašus, jai rašytus, bet taip niekada ir neišsiųstus laiškus.

Aurimas Dautartas / SPORT1 nuotr.

Jam išėjus, aš niekada anksčiau neskaičiau jokių straipsnių apie tai. Neskaičiau, kas ir kaip galimai atsitiko. Man buvo per sunku. Yra dalykų, kurių ir dabar aš negaliu papasakoti, nes tiesiog per daug stipriai gerbiau ir mylėjau šį žmogų. Ir vienintelis mano siekis yra toks, kad jo atminimas liktų šviesus ir nuspalvintas pačiomis gražiausiomis spalvomis. 

Mūsų kontraktui pasibaigus, aš išvykau dirbti į Jungtinę Karalystę, nešdama pareigą išlaikyti savo šeimą. Tuo metu, Lietuvai skaudžiai atsigaudinėjant po finansinės krizės, ten vyko daugelis. Per tą laiką Aurimas vedė antrą kartą. Aš nenorėjau kažkaip įtakoti naujai sukurtos šeimos gyvenimo tėkmės ir mūsų bendravimas po truputį nutrūko.

Aš puikiai prisimenu tą dieną. Atsikėliau anksti. Reikėjo ruoštis į darbą, laukė dviguba pamaina restorane. Reikėjo išsilyginti uniformą ir padaryti daug kitų reikalų, bet… nors žodis visada buvo mano sąjungininkas – aš vis dar negaliu surasti žodžių apibūdinti tam, ką pajutau pamačius draugės iš Lietuvos žinutę: Aurimas nusižudė… 

Šioje vietoje kalbėti man vis dar sudėtinga. Aš neturėjau jokių finansinių nei kitokių galimybių taip staigiai ir netikėtai grįžti į Lietuvą. Savo sielvartą aš išgyvenau viena. Ir visą liūdesį nešiojau ne vienerius metus ir, turbūt, šiandien yra ta diena, kai aš pagaliau tai paleisiu. Man buvo žvėriškai skaudu ir gaila. Lietuva neturi ir neturės kito tokio kaip jis. Per tuos prabėgusius metus, nei vieno net panašaus į jį aš taip ir nesutikau. Tą skaudžią dieną glėbį baltų rožių vietoje manęs ant jo kapo nunešė mano tėtis ir mama. Taip, mes buvome paprasti žmonės, sunūs, dukros. Tikintys geresniu rytojumi, šviesa ir spalvinga ateitimi.

Bet, kaip sakoma – po kovos kumščiais nesimosuoja – ir man tikrai beprotiškai gaila, kad visi jo draugai, buvę šalia, nematė artėjančios tragedijos ir negalėjo jam padėti. Jis turėjo labai daug draugų.

Žmonės visada buvo aplink jį. Man gaila, kad daugelis, galbūt, labiau vertino ir priėmė jo šypseną ir nesiliaujančius pokštus, nei jo liūdesį ir sielvartą. Man gaila, kad niekas, dar toli iki tragedijos, nepasisodino jo šalia ir nepasikalbėjo. Ką tu darai? Kodėl? Ar esi tikras savo veiksmais? Man tikrai gaila, kad visi, kurie žadėjo prie jo kapo pastatyti mikrofono formos antkapį, iki šiol to nepadarė. Nes mikrofonas visada buvo mėgstamiausias Aurimo instrumentas.

Aš ir šiandien užsimerkusi, mintyse vis dar matau jį. Žmogų, kuris tiesiog savo buvimu gebėjo prajuokinti, nuraminti, kartais spirtelti į pasturgalį. Žmogų, kuris neleido daryti klaidų, kalbėti nesąmonių ar negerbti kitų. Žmogų, kokio Lietuvoje daugiau nebuvo ir niekada nebus. 

Tai – Aurimas Dautartas. Amžinai. 

Noriu tik patvirtinti, kad tas posakis kas turi plačiausią šypseną – savyje neša didelį skausmą yra tikras ir teisingas. Ir labai noriu priminti ir paskatinti – rūpinkitės savo artimaisiais. Globokite, saugokite ir mylėkite. Ypač tuos, visada besišypsančius, ryškius ir išraiškingus vakaro pokštininkus. Nes niekada, niekada negali žinoti.

Skaitykite daugiau