Ilona Bernotaitė – klajūnė su 20 kilogramų lagaminu

 Ilona Bernotaitė / Asmeninio albumo nuotr.
Ilona Bernotaitė / Asmeninio albumo nuotr.
Jūratė Ražkovskytė
Šaltinis: Žmonės
2018-11-17 10:49
AA

„Digital nomad“ gyvenimas. Lietuviškai šią frazę būtų galima išversti kaip „skaitmeninis klajūnas“. Tai – žmogus, kuris pasitelkdamas šiuolaikines technologijas dirba nuotoliniu būdu iš bet kurio pasaulio kampelio. Lietuvė Ilona BERNOTAITĖ (32) vadina save tokia klajūne – ne tik jos darbo vieta, bet ir namai yra visur pasaulyje ir niekur iš tikrųjų.

Kurį laiką savo namais dar vadinusi Barseloną, kur nuvedė personalo valdymo ir verslo konsultantės karjera, Ilona visgi nusprendė kol kas neprisirišti prie jokios šalies ar miesto. Per pastaruosius dvejus metus ji apkeliavo kone pusę pasaulio: pagyveno Argentinoje ir Čilėje, porą mėnesių keliavo po Boliviją ir Peru, šio interviu metu buvo Balyje, prieš gerą mėnesį grįžo į Europą iš Singapūro ir Honkongo, per keletą pastarųjų savaičių darbo reikalais apsilankė Romoje, Londone, Prahoje, net porai dienų spėjo užsukti į Lietuvą.

Ilona Bernotaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Merginos gyvenimas toks intensyvus, kad kartą per vieną savaitę ji sugebėjo pabūti net šešiose skirtingose šalyse: sekmadienį Londone, pirmadienį Barselonoje, trečiadienį Dubline, ketvirtadienį Liuksemburge, penktadienį Belgijoje, o tokią intensyvią savaitę baigė gražiu akordu – Paryžiuje. „Dažnai net neturiu plano, kur būsiu vos po savaitės ar juo labiau – po mėnesio, – prisipažįsta. – Seniau mėgau planuoti, bet dabar kasdienybė panašesnė į lengvą chaosėlį. Bet man patinka, kad vakare sėdėdama prie kompiuterio galiu sugalvoti ir nusipirkti bilietą į kitą pasaulio kraštą. O rytoj jau sėsti į lėktuvą.“

Vilniuje tarptautinėje profesinių paslaugų kompanijoje dirbusi Ilona buvo atsakinga už personalo atrankas bei mokymus. Prieš penketą metų gautas pasiūlymas pereiti į tarptautinį padalinį ir koordinuoti verslo konsultacijų mokymus devyniasdešimtyje šalių nuvedė lietuvę į Barseloną. „Mokymų skyrius, kurio vadove tapau, organizavo ir koordinavo mokymus daugiau nei dvidešimt penkiems tūkstančiams žmonių. Todėl Barselona tapo tarpine stotele, kur iškraudavau ir vėl susikraudavau lagaminą, – pasakoja. – Tose darbo kelionėse, kur Amsterdamo gamtos vaizdus keitė Dubajaus dangoraižiai, o Paryžiaus romantiką – Madrido karštis, retai būdavo laiko pasimėgauti pačia kelione ir pamatyti ką nors daugiau nei oro uostą, viešbutį ir biurą. Artėjant trisdešimtajam gimtadieniui supratau, kad norisi iš gyvenimo daugiau – ne tik karjeros ir pinigų banko sąskaitoje. Norėjau skirti daugiau laiko sau: keliauti, išmokti ką nors naujo, paragauti ir pamatyti neregėto. Susikroviau kuprinę ir išvykau į Aziją laimės ieškoti.“

Ilona Bernotaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Ne, Ilona nemetė darbo – ji tebedirba toje pačioje kompanijoje, konsultuoja įmonę mokymų ir kvalifikacijos kėlimo klausimais. Tiesiog dabar tai daro iš bet kurio pasaulio kampelio, kur tik yra internetas: „Nemažai įmonių šiais laikais suteikia lanksčias darbo sąlygas savo darbuotojams. Dirbu tik dvi su puse dienos per savaitę, o likusį laiką skiriu sau. Jeigu manęs reikia darbo reikalais Londone, nusiperku bilietą ir skrendu ten, jei Indijoje – skrendu į kitą pusę. Užtat visą nuo komandiruočių likusį laiką galiu keliauti ten, kur pati sugalvoju. Tiesiog dabar aš dirbu keliaudama, o ne keliauju dirbdama.“

Nusprendusi pakeisti gyvenimo būdą, Ilona atsisakė net Barselonoje nuomojamo buto. „Visus daiktus, kuriuos buvau sukaupusi per trisdešimt gyvenimo metų, išdalijau draugams, pažįstamiems, o kas liko, tiesiog sukroviau į dėžes ir pastačiau prie konteinerio, – neslepia. – Niekada nebuvau daiktų kaupikė, bet, žinoma, batai, rankinukai, suknelės savaime turi polinkį kauptis. Užtat dabar turiu dvejus džinsus, šortus, porą palaidinių, vieną kitą suknelę ir kelias poras sportinių batelių. Jei noriu ką nors naujo nusipirkti, žinau, kad mainais turėsiu ką nors išmesti – juk lagamine vietos nedaugėja. Dabar aš kaip ta sraigė – tik vietoj namelio ant kupros nešu lagaminą. Ir toks minimalistinis gyvenimo būdas man labai prie širdies – nemėgstu gausiu vartojimu pagrįstos vakarietiškos kultūros.“

Viešbučiai, nakvynės namai, trumpam nuomojami butai, nameliai ant ratų... Kartais ji apsistoja vienoje šalyje mėnesiui, kartais kelioms savaitėms. Paskutinė vieta, kur užtruko net keletą mėnesių, buvo Indonezija, pernai ilgiau pabuvo Juodkalnijoje. „Esu apsilankiusi daugiau nei keturiasdešimtyje pasaulio šalių ir kiekvienoje stengiausi nuveikti ką nors autentiško – kad ta šalis išliktų atmintyje. Pavyzdžiui, Vietname išmokau važiuoti motociklu, Tailande lankiau tailandietiško masažo kursus ir išlaikiusi egzaminą net gavau sertifikatą. Laose mokiausi meditacijos meno su budistų vienuoliais.

Ilona Bernotaitė / Asmeninio albumo nuotr.
Ilona Bernotaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Čilėje įkopiau į savo pirmą ugnikalnį. Malaizijoje savanoriavau – viename kaimelyje džiunglėse padėjau vietiniams statyti namus iš bambukų. Ispanijoje ėjau Santjago de Kompostelos piligrimų keliu. Po Italiją ir dar kelias Europos valstybes visą mėnesį keliavau traukiniais – iš tikrųjų tą mėnesį gyvenau traukiniuose, – vardija. – Bet svarbiausia man buvo kiekvienoje šalyje susidraugauti su vietiniais žmonėmis, pažinti jų tradicijas, prisiliesti prie kasdienio gyvenimo.“ Ilona galėtų papasakoti dešimtis istorijų, nuo kurių sėslesniems žmonėms pašiurptų oda. Pavyzdžiui, Vietnamo vizą, elektroninę, ji gavo likus vos kelioms minutėms, iki reikėjo lipti į lėktuvą. „Prieš pat skrydį iš Mianmaro į Laosą apsižiūrėjau, kad pamečiau banko kortelę. Nieko tokio – turiu kreditinę, Laose išsigryninsiu pinigų iš jos. Tačiau ten atskridus paaiškėjo, kad kreditinė irgi neveikia. Svetimame mieste aš stovėjau su dviem doleriais kišenėje. Kol per dvi dienas pagaliau pavyko susitvarkyti visus banko reikalus, teko išsiversti be viešbučio ir maisto, – prisimena. – O Bolivijoje sprukome per dykumą su džipais nuo vietinių protestuotojų, kurie mus norėjo paimti įkaitais. Tarsi to būtų buvę maža, dar patekome į audrą dykumoje... Bet tokius nuotykius aš vadinu ne nelaimėmis ir ne minusais – tai klajokliško gyvenimo puošmenos.“

Ar toks gyvenimo būdas nevargina? „Žinoma, normalu, kad kartais pavargstu tampydama lagaminą iš lėktuvo į viešbutį ir vėl atgal. Tačiau privalumai, kurių suteikia toks gyvenimo būdas, man yra daug svaresni. Tad grįžti dar neplanuoju, – juokdamasi prisipažįsta. – Žinoma, suprantu, kad visą gyvenimą taip negyvensiu. Ateina laikas, kai norėsis turėti savo namus ir adresą, kurį bus galima pasakyti draugams. Bet, manau, tai bus dar negreitai ir nežinau kur – gal Europoje, o gal Australijoje...“

Ilona Bernotaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Australija ne veltui nuskamba pokalbio metu. Ilonos draugas Edvardas – australas, turi savo animacijos kūrimo kompaniją. Tačiau toks verslas jam taip pat leidžia dirbti nuotoliniu būdu. Vaikinas jau trejus metus keliauja ir dirba būdamas įvairiausiose pasaulio kampeliuose. Su Ilona jiedu susipažino Malaizijoje, dažnai keliauja kartu. „Tačiau jeigu jam ar man būna darbo reikalų arba kuriam nors mūsų norisi pakeliauti atskirai, skrendame į skirtingas pasaulio puses ir susitariame, kurioje šalyje susitiksime po mėnesio ar dviejų. Esame turėję pasimatymų Tailande, Filipinuose, Australijoje, Čilėje, Indonezijoje. Esame kartu buvę ir Lietuvoje, ir Barselonoje“, – vardija Ilona. Lietuvoje, Telšiuose, jos visada laukia tėvai: „Žinoma, jiems sunku suprasti mano gyvenimo būdą. Tėtis juokdamasis mane vadina čigone, o mama kartkartėmis paklausia, kada gi sulauks anūkų... Kita vertus, jie džiaugiasi, kad esu laiminga, patenkinta, kad mano akys švyti. Manau, kad tikrai ne visiems žmonėms šiame pasaulyje būtina gyventi pagal visuomenės priimtas normas ar taisykles – ne visiems būtina baigti aukštąjį mokslą, dirbti darbą nuo aštuonių iki penkių, pasistatyti namą, užauginti vaiką ir pasodinti medį. Gyvenimo kelių yra pačių įvairiausių. Man šiuo metu laimę teikia klajūniškas gyvenimo būdas.“

Ilona Bernotaitė / Asmeninio albumo nuotr.
Paklausta, ką jai duoda klajonės po pasaulį, Ilona susimąsto. Kaip savęs nepamesti tame nesibaigiančiame miestų, oro uostų ir viešbučių sąraše? „Kai pradėjau keliauti ir ypač kai pabuvau Azijoje, pamačiau, kad žmonės čia turi mažiau materialių dalykų, tačiau yra daug laimingesni. Galbūt tai susiję su religija ir vietinėmis tradicijomis. Pradėjau daug galvoti apie tai, kas gi iš tiesų leidžia žmogui jaustis laimingam, – pasakoja mergina. – Nuo pat jaunų dienų siekiau tarptautinės karjeros, didelių pinigų, norėjosi prabangos, o kai visa tai gavau, susimąsčiau, ar tai man tikrai atnešė laimę. Keliaudama persvarsčiau savo vertybes ir atradau naujų. Supratau, kad galimybė pusmetį pagyventi Japonijoje man yra daug svarbesnė, nei įsigyti prabangų automobilį. Tikiu, kad net tapau geresniu žmogumi. Keliaujant man nutiko tiek daug gražių ir gerų dalykų – esu tikra, viso to nebūtų įvykę, jei būčiau likusi sėdėti biure.“