„Kodėl vis dar naudojatės diktofonu? Juk tokias pat funkcijas turi ir jūsų mobilusis...“ – iš kišenės traukdamas savo eksperimentinį, dar tik po dviejų metų prekyboje pasirodysiantį telefoną, klausia ryškiausia Europos technologijų žvaigžde vadinamas verslininkas iš Lietuvos, mobiliųjų aplikacijų platinimo bendrovės „GetJar“ įkūrėjas ir vadovas Ilja Laursas (36). Jaunojo verslininko pavardę galima rasti turtingiausių Lietuvos žmonių šimtuke, o jis pats mielai dalijasi savo sėkmės istorija.
Prieš dvejus metus, kai bendrovė „GetJar“ Pasaulio ekonomikos forumo buvo pripažinta 2011-ųjų technologijos pioniere, žurnalas „The Times“ apie ją rašė kaip apie vieną iš dešimties naujausių bendrovių, kurios pakeis mūsų gyvenimą, o Iljai buvo įteiktas Europos metų vadovo apdovanojimas, apie šį jauną vyrą žinojo daugiausia kompiuteriais, naujausiomis technologijomis besidomintys žmonės. Pastaruoju metu ne tik BBC, tarptautiniuose leidiniuose „Forbes“, „The New York Times“, „USA Today“, bet ir lietuviškoje žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo straipsnių su Iljos mintimis ir požiūriu į modernėjantį pasaulį. Prasprūsta ir viena kita asmeninio gyvenimo smulkmena.
Iš pažiūros jis – paprastas vaikinas. Tokių šimtai vaikšto Vilniaus gatvėmis, tik užsispyrimo, žinojimo, ko nori iš gyvenimo, mokėjimo tai pasiimti, o darbus atlikti geriausiai, kaip tik įmanoma, jis, matyt, turi gerokai daugiau nei kiti. Ilja sako, kad sėkmės kelio pradžia lengva nebuvusi – kaip ir daugeliui, kurie pradeda. Tikina tuomet apie pinigus mažiausiai galvojęs – kaip ir dabar. „Jei svarstysi tik, kaip čia daugiau uždirbti, visada atsiras kitas, kuris apie tai negalvos. Ir jo darbai bus geresni nei tavo“, – dėsto savo gyvenimo filosofiją.
Skaičiuoju, kad per keletą metų internetas pasigrobs vis daugiau ir daugiau mūsų laiko bei pinigų. Jau dabar aš jame praleidžiu kasdien po penkias valandas. Ir naudojuosi čia viskuo – nuo pašto iki pramogų.
Gimęs ir užaugęs Kaune, Ilja savo pavardę kildina iš kažkada į Lietuvą kartu su Napoleonu atkeliavusių olandų. Nors kalba labai sklandžiai, gali pastebėti ir rusišką, ir amerikietišką akcentą. Būtent Amerikoje, elektronikos lopšyje, legendomis apipintame Silicio slėnyje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje įsikūrę jo vadovaujamos bendrovės biurai.
Ilja neslepia, kad gyventi Vilniuje jam labiausiai patinka: „Tai mažas, jaukus miestas, kur viskas ranka pasiekiama.“ Prabangaus automobilio čia jam neprireikia, važinėja nuomojamu. Kai kada verslininką galima pamatyti ir su fotoaparatu rankose. Fotografija – vienas didžiausių jo hobių. Nepagailėjęs pinigų moderniai fotoaparatūrai, jis labiausiai mėgsta fotografuoti gamtą ir kaip vaikas žaidžia su naujausiomis – 3D galimybėmis.
– Lietuvoje dar daugybei žmonių interneto verslas atrodo sunkiai suvokiamas. Kokį išvis verslą galima sukurti internete?!
– Argi žmonės taip neklausė, kai atsirado pirmieji televizoriai? Betgi nuo to išradimo vėliau prasidėjo televizijos verslas. Pirmosios knygos su komercija irgi juk nieko bendro neturėjo, argi ne? Leidyba verslu tapo, kai atsirado spausdinimo mašinos. Internetas – tikrai ne pirmoji medija pasaulyje, kuriai tenka įveikti skepticizmą. Skaičiuoju, kad per keletą metų internetas pasigrobs vis daugiau ir daugiau mūsų laiko bei pinigų. Jau dabar aš jame praleidžiu kasdien po penkias valandas. Ir naudojuosi čia viskuo – nuo pašto iki pramogų.
– Norite pasakyti, kad interneto parduotuvėse perkate kostiumą ir batus, jei reikia automobilio, jo irgi ieškote ten?
– Daugiau nei pusę pragyvenimui ir asmeninėms išlaidoms skiriamų savo pinigų išleidžiu internete – pragyvenimui daug man nereikia, o verslo ar investicinės lėšos turi visai kitokią formą nei asmeninės.
Prieš atostogas nusipirkau Johno Grishamo detektyvą. Pamaniau, bus smagu paskaitinėti paplūdimyje. Kai pradėjau, pasirodė, jog žiauriai nepatogu versti tuos popierinius puslapius. Padėjau į šalį knygą ir nusipirkau elektroninę jos versiją. Sumokėjau dvigubai, bet supratau, kad prie popierinių knygų jau negrįšiu.
– Vadinasi, viskam turi ateiti savas laikas?
– Žmogus – konservatyvi būtybė. Dar prieš metus, kai reikėdavo nurašyti elektros skaitiklių duomenis namuose, imdavau popieriaus lapelį ir pieštuką. O šiais metais sugalvojau: taigi savo telefone turiu fotoaparatą! Pririekė penkerių metų, kad tai suvoktum (juokiasi).
– Milijonams savo platformos lankytojų siūlote galybę mobiliųjų aplikacijų. Programų kūrėjai išsibarstę po visą pasaulį. Kaip atskiriate, kurio iš jų darbas vertas dėmesio, o kurio – ne?
– Tikime dešimtimis milijonų savo lankytojų, kurie reitinguoja programėles, palieka komentarų. Gerosios kaipmat iškyla į viršų, o prastos – smunka žemyn, jomis tiesiog niekas nesinaudoja.
Prieš keletą metų pasaulyje kilo skandalas, kai vienas Danijos laikraštis išspausdino Mahometo karikatūrą. Maždaug po mėnesio gaunu labai mandagų laišką iš Arabų Emyratų. Žmogus pastebėjo, kad viename iš mūsų platformoje siūlomų žaidimų šaudoma į arabus. „Tikrai nenorėtume to matyti, įžeidžiate mūsų tautą“, – rašė jis. Susiradau žaidimo kūrėją, jis pasirodė esantis danas. Kai paprašiau pakeisti žaidimo herojus, atsisakė. Dar pridūrė, kad pažeidžiame jo laisves. Esą laikraščiui spausdinti karikatūras galima, o jam šaudyti į arabus – ne. Supratau, kad nesusitarsime, ištryniau programą ir parašiau atsiprašymo laišką į Emyratus: „Ačiū, kad perspėjote, daugiau tai nepasikartos.“ Gavau kalną mandagybių ir pažadą man išsiųsti „Rolex“ markės laikrodį. Dėl laikrodžio, žinoma, nepatikėjau, bet štai po dviejų mėnesių atkeliauja siuntinys. Jame – 45 tūkstančius litų kainuojantis laikrodis!
– Ar galite pasakyti, nuo kada jūsų gyvenime atsirado kompiuteriai?
– Pirmą kartą prisėdau gal penkerių. Mano tėvai – inžinieriai, ir vieno, ir kito darbe buvo po kompiuterį. Jie leisdavo pasėdėti prie tų didžiulių žalių dėžių. Žaidimai jose buvo primityvūs, tačiau tuomet man darė įspūdį: aš galiu valdyti dėžę! Gal stipri vaikystės emocija ir lėmė domėjimąsi kompiuteriais?
Kompanijos vertė ir tai, kas tavo kišenėse, yra skirtingi dalykai. Mano mėnesio atlyginimas yra toks, kiek aš išleidžiu per mėnesį.
Vėliau kompiuteris atsirado mūsų namuose – tėvų pažįstamas surinko jį iš detalių. Pamažu mokiausi programuoti. Jausmas, kad schemos paklūsta tavo valiai, buvo neįtikėtinas!
Baigęs mokyklą, įstojau į Kauno technologijos universitetą, bet mokslai stabtelėjo, kai man pagal mainų programą pavyko išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas. Euforijos buvo daugiau nei baimių. Vieną naktį tėvams pasakiau, kad man reikia penkių tūkstančių dolerių, nes turiu kvietimą į Ameriką. Pamenu, jie užsidarė miegamajame, ilgai kalbėjosi. O ryte pasakė: „Gerai, važiuok!“ Nelengvai surinko pinigus, net vieną butą pardavė.
Nors apgyvendino puikioje šeimoje, vis tiek jaučiausi it į vandenį išmestas šunytis. Koledže mums, atvykėliams iš Rytų Europos, niekas nuolaidų nedarė. Pirmuosius tris mėnesius netgi neleido skambinti tėvams – buvo manoma, kad anglų kalba taip lengviau įlįs mums į smegenis. Dar viena taisyklė: leki lauk iš koledžo, jei gauni mažiau nei trejetuką, jei kas tave pagauna rūkantį ar vartojantį narkotikus. Žinia, kas mūsų nenužudo, daro stipresnius. Iki dabar bendraujame su amerikiečių šeima, kuri mane priėmė kaip savo vaiką. Praėjusiais metais juos pakviečiau pakeliauti po Europą, norėjau atsidėkoti.
– Nes Amerika buvo jūsų bilietas į ateitį?
– Daug ko ten išmokau. Pirmiausia – anglų kalbos. Laisvai kalbėjau anksčiau nei kiti, grįžęs galėjau pragyventi iš anglų kalbos pamokų. Iš Kauno persikėliau į sostinę, įstojau į Vilniaus universitetą. Tėvai išlaikyti neturėjo galimybių, teko verstis pačiam. Anglų kalbos pamokos buvo gera išeitis – užtekdavo ir maistui, ir butui. Padavėjai restoranuose tiek neuždirbdavo.
– Kodėl nelikote Amerikoje? Juk toks žingsnis būtų buvęs visai logiškas...
– Liko kokia dešimt procentų atvažiavusių, o aš supratau, jog tai – ne man. Pernelyg šalta aplinka, per daug šalti santykiai. Ilgėjausi savo draugų, šeimos. Be to, supratau, kad mokslai Amerikoje brangiai kainuos, ne mano kišenei. Ne, ne mano tai buvo lėkštė...
– Tačiau grįžus į Lietuvą juk irgi kažkaip reikėjo gyventi?
– Pradžiai turėjau sutaupęs 400 dolerių, už juos išsinuomojau butą. Paskui suradau mokinių, paskaitas universitete ir pamokas puikiai suderindavau. Studijuodamas ekonomiką, pradėjau rimčiau domėtis programavimu. Tiesa, Amerikoje tokią galimybę irgi turėjau. Kai klasės draugai po pamokų bėgdavo dirbti į „McDonald’s“, aš eidavau į kompiuterių klasę. Kad pasisėdėjimai nepraėjo veltui, pasirodė, kai Lietuvoje atsirado pirmieji užsakymai kurti interneto svetaines ir... pirmieji dideli pinigai. Per vakarą galėdavau uždirbti tiek, kiek kiti per visą mėnesį.
– Tuomet ir kilo mintis, kad iš to galima sukurti verslą?
– Pradžia užsitęsė. Po susitikimų grįžęs namo, skenuodavau nuotraukas, maketuodavau, dėliodavau. Dabar mūsų įmonėje dirba beveik šimtas žmonių...
– Ilja, po kiek laiko uždirbote pirmąjį savo milijoną?
– Ar leisite pinigų temos neliesti? Pinigų sąvoka – abstrakcija. Daug kam atrodo, jog milijonas – tai krūva banknotų. O kaip pavadintume moterį, kuri gauna aštuonis šimtus litų ir turi milijoną kainuojantį butą Senamiestyje?
Kompanijos vertė ir tai, kas tavo kišenėse, yra skirtingi dalykai. Mano mėnesio atlyginimas yra toks, kiek aš išleidžiu per mėnesį.
– Bet vienam juk reikia daug, o kitam – visai mažai...
– Svarbiausiems poreikiams milijonų neišleisi. Kai žmonės klausia apie milijoną, paprastai klausia apie banko sąskaitą. O tai – abstraktu. Tau gali atrodyti, jog kompanija kainuoja milijoną, atsidursi biržoje, pasirodys – gerokai mažiau, o vieną dieną atsiras pirkėjas, kuris sumokės dešimt milijonų...
– Ir vis dėlto koks jausmas, kai atsiduri turtingiausių šalies žmonių šimtuke?
– Keista, kaip žmonės kartais sugeba kojas iškelti į viršų, o galvą nuleisti žemyn. Pinigai – tik priemonė, mano ligos simptomas. Aš sergu kompiuterija. Mano sėkmės matas – kiek žmonių pasaulyje paliečiau savo idėjomis ir kiek jų naudojasi tuo, ką sukūriau. Už bet kokius pinigus svarbiau, kad 100 milijonų žmonių pasaulyje naudojasi mano sukurta virtualiąja valiuta.
Tą akimirką, kai pinigus iškeli į priekį, jų ir nebeuždirbsi. Juk atsiras kitas, kuris viską padarys geriau. Ir ne dėl pinigų.
Geriausi pasaulio išradimai ir daiktai sukurti ne dėl to, kad uždirbtų pinigų. Tą akimirką, kai pinigus iškeli į priekį, jų ir nebeuždirbsi. Juk atsiras kitas, kuris viską padarys geriau. Ir ne dėl pinigų.
Argi sportininkai dėl pinigų aukojasi? Ar žmonės šoka, dainuoja dėl pinigų? Netikiu, kad pinigai yra motyvacija sukurti ką nors stebuklingo.
– Ar jums kada nors kas nors sakė, kad kompiuteriai yra blogis?
– O plaktukas yra gėris ar blogis? Juk su juo gali ir namą pastatyti, ir žmogų užmušti. Plaktukas – tik įrankis, svarbiausia, kaip jį naudoji. Bet kokia nauja terpė sulaukia pasipriešinimo. Knygos kažkada juk irgi buvo velnio išmislas, o dabar – didžiausia žmonijos vertybė.
– Ilja, jūs vaikų turite?
– Kiek žinau, ne (juokiasi).
– Ar taip tik atrodo, ar iš tiesų vaikų požiūris į technologijas yra visiškai kitoks?
– Yra toks naujas žodis – interneto čiabuviai. Kompiuterių pasaulis šalia jų – nuo vaikystės. Jie tiesiog jį priima negalvodami apie taisykles ir kategorijas.
– Tas skirtumas ryškus ir netgi šiek tiek gąsdinantis...
– Iš tiesų kartu su technologijų pasikeitimais keičiasi ir žmonių bendravimo principai, moralės, etikos dalykai. Buvau šokiruotas tokių tyrimų: Amerikoje 25 procentai skyrybų įvyksta dėl feisbuko. Bendravimas jame nesuderinamas su santuokos koncepcija. Dvidešimt penki procentai negali būti atsitiktinumas, tai – dėsnis. Žmogaus moralė, drįstu manyti, pagrįsta kiekvieno iš mūsų privatumo laipsniu. Mes ne visada sakome visą tiesą. Atsiranda priešprieša tarp to, koks esu iš tikrųjų, ir to, koks deduosi. Kaukė gali išlikti ir santuokoje, kai kurios vyro ir žmonos santykių sferos dažnai būna kaukė. Feisbukas daugelį žmonių priverčia būti visiškai atvirus – jei tu nepaskelbsi vakarėlio nuotraukų, kažkas kitas tai padarys už tave. Argi tokį atvirumą įmanoma suderinti su kaukėmis?
– Kaip jums sekasi spręsti tokius dalykus savo gyvenime?
– Labai vertinu atvirumą. Būti atviram nėra lengva, dažiau – nepatogu, nejauku. Kartais žmonės atvirumo nesupranta ir nepriima, tačiau mūsų amžiuje, kai kiekvienas veiksmas ir žodis lieka internete, – netrukus gal net ir mūsų mintys ten atsiras, – kito pasirinko tiesiog nėra.
– Ilja, kaip jums pačiam pavyksta išsaugoti privatumą? Lyg ir esate viešai matomas žmogus, tačiau niekas per daug nieko apie jus nežino...
Mano sėkmės matas – kiek žmonių pasaulyje paliečiau savo idėjomis ir kiek jų naudojasi tuo, ką sukūriau.
– Aš skiriu asmeninį gyvenimą nuo profesinio. Jaučiu diskomfortą, kai kas nors mano asmenines nuotraukas žiūri viešai. Štai toks mano organizmas (juokiasi).
– Prasitarėte, kad gyvenimo draugė kartais pasišaipo iš jūsų pomėgio kaupti laikrodžius ar pirkti technologijų naujoves. Kaip jums pavyko sutikti moterį, kuria galite pasitikėti? Juk šiais laikais tiek daug kalbama apie moteris medžiotojas?
– Jei leisite, nenorėčiau gilintis į šią savo gyvenimo dalį – dėl apkalbėtų prieš tai priežasčių (šypsosi). Esame kartu jau 16 metų, susipažinome dar gerokai prieš tai, kai pasidariau nors kiek materialiai aprūpintas.
– Vienas iš jūsų itin mėgstamų žaisliukų – fotoaparatas. Fotografija – jūsų aistra?
– Ji tikrai mane užkabino. Tačiau man neįdomu daryti, ką kiti jau yra padarę, – esu perfekcionistas. Dėl to pasinėriau į trimatės fotografijos galimybes, spėju, tai – fotografijos ateitis. Kol kas padaryti tokias nuotraukas – sudėtinga. Kad išspausdintum stereo nuotrauką, reikia paleisti visą fabriką, nes naudojama gana brangi ir sudėtinga lentikuliarinės spaudos technologija.
Tokių nuotraukų savikaina – tiesiog bjauri, bet, žiūrėk, praeis penkeri metai, ir jas už dešimt litų bus galima atspausti bet kur. Pinigai man suteikia laisvę žaisti tokiais žaislais, juos liesti, čiupinėti, galvoti, ką dar gero su jais nuveikus. Štai kam jie iš tiesų reikalingi! Naujovės mane veža!