Žinomo iliuzionisto Manto Žmuidinavičiaus-Wizard teigimu, dabar žmonės kaip niekada išsiilgę bendravimo, renginių, pasilinksminimų. „Juk nesinori visą laiką galvoti apie pandemiją. Per magiškus triukus žiūrovai akimirksniu atsipalaiduoja, pamiršta visus vargus ir rūpesčius“, – sako šventę mėgstantis kurti renginių vedėjas.
Kokie jums buvo praėję metai?
Negaliu nei labai liūdėti, nei labai džiūgauti, nes buvo tikrai visko. Praėjusieji metai išmokė gyventi kitaip, nes jautėme daug nežinios, neapibrėžtumo.
Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje vis labiau ir labiau mokysimės prisitaikyti prie pokyčių. Ir nesvarbu, kokia mūsų profesija. Gyvename permainų, nestabilumo laikotarpiu. Daugiausia pokyčių praėjusiais metais žmonės patyrė karjeros srityje. Daugeliui teko išmokti kažko naujo, pakeisti gyvenimo kryptį. Man metai nebuvo blogi, nes tiek pats, tiek ir man brangūs asmenys dėl nieko stipriai nenukentėjo. Turėjau daug laiko sau.
O paskutinis metų mėnuo buvo ypač darbingas, nes žmonės buvo be galo pasiilgę renginių. Gera, kai gali daryti tai, ką mėgsti ir prie ko esi įpratęs. Kuo nuoširdžiausiai galiu pasakyti, kad į kiekvieną renginį važiavau kaip į didžiausią šventę.
Kokių naujų dalykų pats išmokote per pandemiją?
Norėjau laiką išnaudoti kuo prasmingiau, todėl labai daug mokiausi, tobulėjau. Pas geriausius pasaulio mentorius mokiausi pačių įvairiausių dalykų: kognityvinės psichologijos, koučingo, neurolingvistinio programavimo. Investavau į Kalifornijos, Mičigano, Anglijos universitetų profesionalius nuotolinius kursus. Teko ir nemažai egzaminų išlaikyti.
Be to, visą gyvenimą norėjau pasimokyti astrologijos, tad įgyvendinau ir šią svajonę. Per pandemiją perskaičiau rekordinį kiekį įvairiausių psichologinių, filosofinių knygų. Tai buvo gera proto mankšta. Giliai išgyvenau tą laiką, kėliau egzistencinius klausimus apie gyvenimą, savo kasdienybę. Esu įsitikinęs: kiekvienas išbandymas yra likimo dovana.
Pandemija labiausiai mane išmokė kantrybės laukiant ir gyvenant nežinioje. Taip pat išmokau ieškoti kitų savirealizacijos būdų. Net neabejoju, kad kiekvienas žmogus turi ne vieną pašaukimą, o kelis.
Esate baigęs filosofiją ir psichologiją, lankote asmeninio augimo kursus. Galite pasakyti, kaip šią pandeminę kasdienybę paversti magiška, iš kur semtis pozityvumo?
Kai pastaruosius kelerius metus visi daug kalbėjo apie sveikatą, asmens higieną, aš, kaip diplomuotas psichologas, stebėjausi, kodėl tiek mažai dėmesio skiriama psichinei sveikatai. Juk šiuo metu stipriai nukentėjo ne tik daugelio fizinė sveikata, bet ir karjera, savirealizacija, kai kurie net prarado motyvą gyventi. Juolab kad iš visų pusių esame atakuojami neigiamos informacijos, kuriančios įtampą ir daugybę baimių. Matau, kad žmonėms reikia pagalbos.
O ką daryti, atsakymas ir paprastas, ir sudėtingas, nes vieno visiems tinkamo recepto nėra. Kiekvieno mūsų užduotis – rasti savo vaistą, kuris teiktų prasmės, džiaugsmo pojūtį, padėtų tapti laimingesniems. Juk nurimti kiekvienam padeda skirtingi dalykai.
Siūlyčiau akcentuoti ne sunkiausius gyvenimo iššūkius, bet orientuotis į pozityvius dalykus, stipriąsias puses, mažus kasdienius džiaugsmus. Reikia pagalvoti, kas jus kasdien motyvuoja keltis iš lovos, kas teikia jėgų ir sveikatos. O pradėti gilintis į savo gyvenimą siūlyčiau tada, kai yra patenkinti pagrindiniai poreikiai – esate išsimiegoję, nealkani ir nepervargę.
Daugelis pastaruoju laiku kalba apie meilę sau – tai kartais skamba kiek nuobodokai, pats labiau esu linkęs akcentuoti pagarbą sau. Su savimi reikėtų elgtis taip, kaip elgiamės su žmonėmis, kuriuos labai gerbiame. Juk taip dažnai su savimi elgiamės ne kaip su draugu, bet kaip su didžiausiu priešu – kritikuojame, barame, keikiame save, priekaištaujame sau... Taip elgtis tikrai nereikėtų.
Kokias asmeninio tobulėjimo praktikas pats atliekate?
Per karantiną pradėjau pildyti dėkingumo žurnalą. Kasdien užrašau bent tris gerus man nutikusius dalykus. Pergalvojus visus dienos įvykius, tikrai galima aptikti tris malonius dalykus. Laimė nėra laimėti aukso puodą, laimė gali būti susijusi su ramia diena, praėjusia be didelių iššūkių.
Renginiuose, vakarėliuose bendraujate su skirtingais žmonėmis. Gal pastebėjote, ko daugelis per pandemiją labiausiai pasiilgo?
Manau, daugelis pasiilgo bendrystės, renginių; tokių paprastų dalykų, kaip saugumas ir ramybė. O kasdienybėje juk dažnai patiriame kaltinimų, grasinimų ir tada atrodo, kad pasaulis verčiasi aukštyn kojomis. Gimsta daugybė sąmokslo teorijų.
Iš kur jos atsiranda?
Visais laikais mes susiduriame su vienais ar kitais sunkumais. Ypač sunkiais laikotarpiais žmonėms reikia kažkokios pasakos, kuria jie galėtų tikėti.
Vos prasidėjus karantinui, sakiau draugams, kad tuoj bus kuriamos įvairiausios sąmokslo teorijos. Taip ir atsitiko. Nors pasaulyje iš tiesų vyksta daug įdomių dalykų ir aš daug ko nežinau, labiausiai bijau pačių gyventojų sukurtų pasakų ir teorijų. Žmonės įtiki pačiais keisčiausiais kliedesiais, pavyzdžiui, kad, suleidus vakciną, juos ims kažkas sekti. Tai taip juokinga, nes šiuolaikinėmis technologijomis jau seniai galima susekti bet kurį mūsų pokalbį, buvimo vietą be didelių pastangų.
Didžiausias paradoksas, kai išgirstu, jog močiutė iš mažo kaimelio žino, ką galvoja ir planuoja Billas Gatesas. Pirma, kaip magas, galiu pasakyti, kad žmonių dėmesį nukreipti nuo vienos temos prie kitos – vieni juokai. Antra, jei didžiosios pasaulio galvos iš tikrųjų planuotų sąmokslo teorijas, tai nei mes, nei močiutė iš mažo kaimelio apie jas tikrai nežinotų.
Išgyvendami krizę žmonės linkę įtikėti netikrais pranašais. Be to, kartais realybė yra tokia baisi ar nuobodi, kad kai kuriems tiesiog geriau gyventi iliuzijoje, pasakoje. O kai dar prisideda politiniai dalykai, išvis prasideda cirkas, kuris kartais dar įdomesnis nei magiški triukai scenoje.
Pakalbėkime apie triukus scenoje. Gal pandemija padiktavo naujas magijos programų tendencijas?
Scenoje atsirado šiokių tokių naujovių, pavyzdžiui, po kai kurių pasirodymų darau pertrauką, dezinfekuoju daiktus, rankas ir toliau tęsiu programą. Gerai prisimenu pirmuosius renginius po karantino. Galvojau, o kaip žmonės elgsis, kaip reaguos į triukus, kuriuos atlikdami neišvengiame kontakto.
Supratau įdomų dalyką – atėję į šou žmonės nori kuo mažiau girdėti apie pandemiją. Per renginį norisi atsipalaiduoti, užmiršti visus rūpesčius, bėdas ir tiesiog gerai leisti laiką. Iš pradžių programą bandžiau kažkiek sieti su laikmečio aktualijomis, bet greitai įsitikinau, kad kuo mažiau tai darysiu, tuo žmonės bus laimingesni. Aišku, kaukės, rankų dezinfekavimas šiandien yra neišvengiami dalykai.
Laikas sparčiai bėga, o kaip per tuos metus pats pasikeitėte nuo tada, kai būdamas dvylikos sutikote savo mokytoją – iliuzionistą Arvydą Stonį?
Didžiausia laimė man yra ta, kad kai kuriais klausimais aš taip ir neužaugau (juokiasi). Tas dvylikos metų vaikas troško tapti profesionaliu magu ir išvykti į Las Vegasą. Tais laikais tai atrodė neįtikėtina fantazija, bet viskas išsipildė. Vaikiškumo manyje dar liko ir tuo labai džiaugiuosi.
Aš vis dar svajoju, turiu daugybę norų. O per tiek metų be galo daug išmokau – pats esu ir vadybininkas, ir programų kūrėjas, ir renginių vedėjas, ir prodiuseris, ir viešųjų ryšių specialistas. Susitvarkau ir nemažai buhalterinių dalykų. Sėkmingai sukūriau prekės ženklą, įsukau verslą.
Kai man kas nors pasakoja, kad sutiko mano konkurentą, atsakau, kad neturiu konkurentų, nes Mantas Wizard yra vienas. Žinoma, yra magų, dainininkų, renginių vedėjų ir daugiau, bet su niekuo nekonkuruoju, tik su savimi. Šiandien noriu būti geresnis, nei buvau vakar. O į savo darbą žiūriu labai rimtai.
Beje, visada galvojau, kad išvažiuosiu dirbti į kokią kitą valstybę, bet Lietuva tapo mano savirealizacijos ir meilės šalimi.
Ar per tą laiką pasikeitė žiūrovų poreikiai?
Kaip anksčiau, taip ir dabar žmonės vis dar nori būti nustebinti. Triukas, kai ant žiūrovo delno atsiranda moneta, yra dar įspūdingesnis nei toks, per kurį scenoje atsirastų dramblys. O iliuzijos meno tendencijų yra įvairių.
Bet pasakysiu atvirai – žmones žavi ne vien triukai, bet ir iliuzionisto asmenybė: jiems svarbu, kiek tu esi nuoširdus, šiltas. O man labai svarbu visada ištransliuoti pagarbą žiūrovams. Noriu, kad į renginį atėję žmonės jaustųsi gerbiami.
Kokiose pasaulio šalyse esate pristatęs savo programą?
Mano pasirodymus matė daugelio pasaulio šalių gyventojai. Esu dirbęs Paryžiuje, Olandijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitose Europos šalyse. Be galo gera, kad galėjau išpildyti kiekvieno mago didžiąją svajonę – programą pristatyti Las Vegase. Gavęs kvietimą ant scenos pasirodyti su kitais geriausiais planetos iliuzionistais, džiaugiausi kaip vaikas. Buvo milžiniškas renginys, jaučiausi tikrai fantastiškai.
Po to pasirodymo galvojau, kad ateityje savo programą daugiausia rodysiu užsienyje, tačiau kuo toliau, tuo geriau man sekėsi Lietuvoje. Nors sakoma, kad savam kaime pranašu nebūsi, aš džiaugiuosi, kad mano vardas žinomas, mano pasirodymai žmones maloniai stebina ir galiu jiems sukurti šventę. Apie ką dar gali svajoti iliuzionistas (šypsosi)?
Ar publika skirtingose šalyse jus priima panašiai?
Noriu paneigti mitą, kad lietuviai – surūgėlių tauta. Nieko panašaus! Lietuvių publika – fantastiška! Mūsų žmonės labai kultūringi, inteligentiški ir linksmi. Ir ne tik didmiestyje, bet ir mažuose miesteliuose. Mes absoliučiai nesame atsilikę nuo europiečių. Bet taip, publika būna skirtinga, tačiau tai priklauso ne tiek nuo tautos, kiek nuo amžiaus grupės, nuo kolektyvo, net nuo mėnulio fazės.
Taigi kiekvienąkart prieš pasirodymą nežinau, ko tikėtis ir kas manęs laukia. Kiekvienas išėjimas į sceną man primena pirmą pasimatymą (šypsosi).
Kiek jūsų darbe praverčia intuicija?
Ji labai svarbi – per pasirodymą tik ji ir pakužda, ką rodyti, o ko ne. Intuicija dažnai yra geriau už racionalų protą. Neslėpsiu, kartais ji nuveda ir šunkeliais, visgi dažniau nenuvilia.
O kiek žinomumas jums padeda kasdienybėje?
Kai dabar vaikštau su kauke ir gobtuvu ant galvos, niekas manęs neatpažįsta. Manau, kad žvaigždžių liga niekada labai nesirgau. Tiesa, anksčiau galvojau, kad žmonės man šypsosi, nes atpažįsta, bet kai pamačiau, jog žmonės man šypsosi ir Vokietijoje ar Prancūzijoje, supratau, kad jie mane apdovanoja šypsena todėl, kad ir aš jiems šypsausi.
Kalbant apie žinomumą, mano mokytojas Arvydas Stonys yra sakęs, kad dešimt metų reikia dirbti savo vardui ir tik paskui vardas dirba tau. Visgi supratau, kad asmeninio prekės ženklo kūrimas yra kiekvienos dienos procesas. Reikia nuolatos galvoti, kaip save vėl pareklamuoti. O kiekvienas renginys – naujas egzaminas ir išbandymas. Turi labai stengtis, dirbti kokybiškai. Vien to, kad esi žinomas, neužtenka. Sau esu be galo reiklus.
Kokie jūsų ateities planai, norai?
Norėčiau ramybės, stabilumo ir aiškumo. Gyvename laikais, kai niekada nežinome, kada gali prasidėti karantinas. Planų turiu daug, bet kol kas apie juos dar nenorėčiau kalbėti. O kadangi neseniai turėjau intensyvų renginių maratoną, tai šiuo metu labiausiai esu išsiilgęs paprastų gyvenimo džiaugsmų: knygų, filmų, skanaus pyrago, malonių susitikimų su draugais.
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.
